Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys Mt 6, 7–15 „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“
Jėzus kalbėjo:
„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.
Todėl melskitės taip:
'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.
Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.
Kiti skaitiniai: Iz 55, 10–11; Ps 33, 4–7. 16–19
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Malda tyloje
Evangelijos pagal Matą sakinys: ,,Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys“ yra labai gilus, prasmingas ir aktualus šiuolaikinės visuomenės žmonėms. Mėgstama daug kalbėti: beprasmiškai, įžeidžiamai, skaudžiai, žodžiais net bandoma parodyti savo abejingumą tam, kuris nepatinka arba yra kitoks, žodžiais norima pabrėžti savo išskirtinumą – kartais žmogus labai siaurai supranta savęs įvaizdį visuomenėje. Jam atrodo, kad yra už kitus pranašesnis, protingesnis, net gražesnis. Tai jau savimeilė, kuri skaudžiausiai atskleidžiama maldoje. Atrodo, labai gražu ir gera, kai žmogus meldžiasi už kitą, kuriam sunku ar ištiko bėda, reikia moralinės ir dvasinės pagalbos. Deja, Dievas mėgsta tylą net ir maldoje. Jis tarsi kiekvienam ramiai primena, kad melstis reikia, būtina, bet tą reikia daryti tyliai. Per tylos stebuklą žmogus artėja prie Dievo ir kalbasi su juo ne tik už save, bet ir už kitą asmenį. Tai yra ir žmogaus – subrendusios asmenybės stebuklas – mokėti melstis ir nešaukti garsiai, kad tą dariau. Tokia malda bevertė, nes ji painiojama su pagyrūniškumu, savimeile, net puikybe.
M. Buberis kalba apie ,,bylojantį tylėjimą“ - anot jo, karščiausias kalbėjimas vienas kitam dar nėra pokalbis. Pokalbiui nereikalingi garsai ar net judesiai. Taigi, nereikia garsiai rėkti apie tai, kaip aš prašau Dievo, kad padėtų mano artimui. Iš tiesų labai retai tokie žmonės būna nuoširdūs, jie nemoka sąžiningai melstis už kitą. Dievas viską mato ir girdi, jeigu padarome gerų darbų, už juos ir bus geru atlyginta.
Roberta C. Bondi knygoje ,,Melstis ir mylėti. Pokalbiai apie maldą su ankstyvąja Bažnyčia“ (2006) cituojami šventojo Pauliaus žodžiai: „Nepaliaujamai melskitės“. Ką reiškia šie Pauliaus žodžiai, ir kaip mums derėtų melstis? Dykumoje gyvenę ankstyvosios Bažnyčios Tėvai manė, kad teisingus atsakymus į šiuos klausimus lemia juos užduodančio asmens poreikiai bei asmenybės bruožai. Į klausimą ,,Kaip reikia melstis? Tėvas Makarijas atsako: „Neverta ilgai svarstyti; pakanka ištiesti rankas ir tarti: ‘Dieve, teesie tavo valia, teesie, kaip tu išmanai, pasigailėk manęs’. Taigi, Mato Evangelijoje sakoma, kad melstis reikia paprastai, tyliai, niekam nesigiriant, paprasčiausiai kreiptis į Dievą: ,,Tėve mūsų, Kuris esi danguje...“ Tai malda, kurią moka kiekvienas tikintysis. Kalbantis su artimu žmogumi svarbu pajusti, kurioje vietoje gali padėti jūsų įsikišimas. Galbūt tada, kai atsitiko bėda ar žmogus suklupo, nereikia jo teisti ar smerkti, bet reikia už jį melstis, kad Viešpats sugrąžintų jį į teisingą gyvenimo kelią. Gali būti negeras ar negražus žmogaus poelgis, bet tikrai ne jis pats. Jūs privalote tokį žmogų paguosti, nuraminti, patarti – tai yra žmogiškasis bendravimas, kuriam svarbūs žodžiai. Kai liksite vienas, galite nuoširdžiai už tą žmogų pasimelsti – nereikia garsiai apie tai šnekėti, nes Dievas mėgsta tylą, joje ir išgirs tai, ką pasakėte, ko prašėte. Dievas laimins tokius geradarius ir geraširdžius, bet supeiks tuos, kurie bando pasipuikuoti, pasimėgauti maldos žodžiais.
Malda siejama su atlaidumu, geranoryste, žmogiškumu. Melsdamiesi tyloje mokomės būti geri, atviri, mokomės įsiklausyti į save, pajusti savo bejėgiškumą ir trapumą. Tik Dievas yra tobulas. Žmogau, ar žinai, kodėl taip yra? Jis moka tylėti, o tylėdamas daug pasako. Jis tyliai ateina į žmonių gyvenimus, tyliai stovi prie uždarų durų, kol pagaliau jos prasiveria ir Dievas gali užeiti. Ir vėl tyliai. Taigi, belieka melstis: ,,Tėve mūsų, Kuris esi danguje...“
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
',,Tėve mūsų, Kuris esi danguje...“ Tai malda, kurią moka kiekvienas tikintysis.'
Tačiau neužtenka mokėti. Malda ir poteris yra ne tas pats. Jeigu kalbėtume apie mąstomąją maldą, tai šiandien reikėtų pamedituoti Tėvą. Juk Bažnyčios Tėvai irgi yra mūsų. Ne svetimi. Todėl Jėzaus žodžiai: Mt 23,9: 'Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje', - čia negalioja. Paverčiami nieku. Kokia prasmė tuomet melstis Jėzaus išmokyta malda, jeigu iš tiesų nelaikome Jo Dievo Sūnumi, kurio savo išganymui turime klausyti visame kame? Juk nė viena kita knyga neprilygsta Evangelijoms. Net apaštalų laiškai.
Bet juk Mt 23,9 ir reiškia Tėvo valią, kurios prašome ateiti iš dangaus į žemę. Kurią Jėzus mums apreiškė. Ir kurią laisva savo valia nubraukiame.
Romai-prašom paaiškink paprasčiau, kuo skiriasi malda ir poteris/ Ir ką reiškia, kad nelaikome Jėzaus Dievo sūnumi? Ir kodėl manai, kad apaštalų laiškai tokie beverčiai? aplamai nelabai supratau, ką norėjai pasakyti?
Nesakiau, kad beverčiai, bet po Evangelijos. Todėl, kad Jėzus neprilygsta nei Petrui, nei Pauliui, nei Jokūbui, nei kuriam kitam apaštalui. Nė vienas nėra Išganytojas, tik Jėzus. Todėl Jėzaus žodžiai nepraeis. O apaštalų daug žodžių yra vietinės reikšmės, trumpai tariant, nors mums ir daug ką nušviečia..
Jeigu laikytume Jėzų Dievo Sūnumi, tai nestatytume Jo lygioje gretoje su jokiu žmogumi. Todėl neginčytinai klausytume Jo labiau negu žmonių. Jeigu tikėtume, kad per Komuniją pas mus ateina pats Dievas, tai pultume Jam į kojas, nedrįsdami akių pakelti!
Poteriui užtenka jį mokėti. O mokėjimas dažnai išvirsta į kiekybę. Tai yra į daugžodžiavimą. O maldai reikia kelti širdį į Tą Vienintelį, į kurį kreipiesi. Įeiti į santykį. O santykyje galima būti nuolatos.
Roma ar manote, kad esate arčiau Tėvo rašydama įmantrius komentarus, negu kaimo moterėlė nuolankiai kalbanti poterius?
" ...jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia." Manau, kad svarbiausia maldoje ar poteriuose (kaip kas supranta ir kaip kam patogiau) yra mūsų pačių širdies nuolankumas ir visiškas atsidavimas-"teesie tavo valia", tikint ir žinant, kad tik Meilė išgelbės šį pasaulį ir mūsų pačių sielas. Dievas yra Meilė. Tik Jis gali mūsų gyvenimą daryti gražų jau šiandien, dabar.
Prieš kokių dešimt metų vieno kaimo bažnytėlėje dalyvavau spalio mėnesį rožinyje. Kelios močiutės meldėsi taip monotoniškai, kaip žirnius į sieną berdamos. Ir tuo pat metu jaučiau, kad jų širdys yra pakeltos į Dievą. Jautėsi, kad jos myli viena kitą. Aš pasilikau suole didžiai nustebinta ir nudžiuginta.
Citata: "Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia." Klausimas visiems besimeldžiantiems: ar Jūs eitumėte žiūrėti sporto varžybų, jei iš anksto būrų aiškus rungtynių rezultatas? Aš tai neičiau. Gal todėl aš ir nesimeldžiu...
Kunigo komentare yra paminėtas „bylojantis tylėjimas“ – o tai ir reiškia, kad nereikia daugžodžiauti meldžiant malonių. Pirmiausia – reikia būti nuoširdžiam. Romos komentarai ne tik įmantrūs, bet ir siaubingai netikslūs – pvz.: „kad Jėzus neprilygsta nei Petrui, nei Pauliui ...“ , vadinasi Jis žemesnis už juos. „malda ir poteris yra ne tas pats „ – poteriai yra katalikiškos maldos. Romos katalikų bažnyčia reikalauja mokėti pagrindinius poterius – Roma rašo, poteriai nereikalingi – svarbu santykis, melstis gali savais žodžiais.
Broliai kapucinai
............. ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.............................