Tomas Viluckas. Nusižudė kunigas. Normalu?
Vasario šventės šiemet buvo nuspalvintos liūdnu įvykiu - Varėnos parapijos klebonas, dekanas Valentinas Virvičius baigė savo gyvenimą savižudybe. Motyvai, kurių vedamas dvasininkas pasirinko kilpą lieka paslaptimi, nes nekalbama apie jokį priešmirtinį V. Virvičiaus laišką. Sunkiai įtikina kalbos, kad V. Virvičių prislėgė 81 metų artimos vienuolės, kuri rūpinosi kunigo buitimi, mirtis šių metų pradžioje ar neseniai sudegę jo tėviškės namai. Vilniaus arkivyskupijos kurija išplatino jausmingą pranešimą, kuriame teigė, kad dvasininkas buvęs „jautrus, rūpestingas ir geras kunigas, mylimas žmonių, uoliai jiems tarnavęs“.
Žinoma, galima skėstelėti rankomis, pasamprotauti, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, tad esą natūralu, jog žudosi ir kunigas. Lengviausia būtų viską nurašyti asmens tragedijai arba depresijai. Pagaliau, kai įvyksta tragedija yra veiksnių visuma, kuri ir sąlygoja vieną ar kitą konkretaus žmogaus sprendimą bei veiksmą. Tačiau pats įvykio faktas ir su juo susijusios aplinkybės verčia kelti tam tikrus klausimus. Tylėti ir tik kuždėtis būtų patogu ir įprasta nūdieniam katalikiškam lietuvių mentalitetui.
Nepastebėjo depresijos?
Sutikime, kad kunigo savižudybė nėra ir negali būti normalus faktas. Jo iš principo negalima priimti kaip vos ne savaime suprantamo reiškinio. Juk kalbame apie kunigą, kuris Bažnyčios tradicijoje yra vadinamas „sielų gydytoju“... Verta pabrėžti, kad tai ne pirmas atvejis, kai per paskutinį dešimtmetį žudosi dvasininkas. 2001 metų gruodį Šakių rajone iš gyvenimo pasitraukė Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo parapijos 35 metų klebonas Jonas Depšys, o 2004 metų liepą - Griškabūdžio ir Barzdų parapijos klebonas 30 metų Viktoras Jurčiukonis. Ar nesame ženklo, kad kažkokia esminė krizė ėda mūsų katalikiškas bendruomenes ir jos vedlius, akivaizdoje?
V. Virvičiaus atveju glumina keletas dalykų. Jis buvo ne šiaip kunigas, bet dekanas, t.y. turėjo rūpintis kitais kunigais. Psichiatrai pasakytų, kad depresija rutuliojasi pamažu – mėnesiais, metais, šia liga retai susergama ūmiai. Kaip paaiškinti situaciją, kai į depresiją linkęs žmogus eina dekano pareigas? Ar tai nereiškia, kad į skyrimus šioms pareigoms žiūrima atsainiai? Arkivyskupijos kurijos pareiškime teigiama: „Jau kurį laiką kunigas Valentinas Virvičius skundėsi pablogėjusia sveikata, kreipėsi į gydytojus, gruodžio mėnesį gulėjo ligoninėje, keletą kartų į namus buvo kviečiama greitoji pagalba.“ Leiskite paklausti kaip išeina, kad tris mėnesius kunigas yra sunkios psichologinės ir dvasinės būklės, bet jis toliau ne tik kunigauja, bet eina svarbias dekano, klebono pareigas?
Du gyvenimai
Taip pat trikdo ir kita aplinkybė. Prieš beveik dvejus metus kunigas vietos spaudai teigė: „Nėra priežasties, kuri pateisintų savižudybę.“ Negana to, jis garsėjo ugningais patriotiniais pamokslais, tautiškumo puoselėjimu... Tad kunigo poelgis, kai jis „trinktelėjo durimis“ lietuviams šventą dieną yra simboliškas. Jis liudija baisų atotrūkį tarp šio kunigo viešo ir privataus gyvenimo, žodžių ir įsitikinimų.
Drįskime paklausti, kaip susiklosto tokia padėtis? Ar čia nesusidūrėme su reiškiniu, kai kunigas nuolatos paklūsta psichologinei savicenzūrai, eliminuoja save kaip asmenį ir tapatinasi su savo „specialybe" – kunigyste? Tai „specialybei“ reikia tam tikros gyvensenos, elgesio standartų, ir žmogus tampa kažkokios sistemos dalimi. Tuomet po truputį formuojasi savitas, privatus gyvenimas, kuris menkai tesisieja su viešumoje matoma kunigyste. Viso šito pasekmė – nuolatinė įtampa ir nuolatinis kaltės jausmas, kuris persekioja tokį kunigą. Jis turi galią atleisti nuodėmes kitiems, bet nesugeba atleisti sau, jis ramina kitus, bet jam paguodos nėra, jis tiesiog tempia įsivaizduotos kunigystės naštą. Toks žmogus yra paprasčiausiai nelaimingas. Retoriškai belieka klausti, kaip jis gali padaryti laimingais kitus?
Kad neliktų vienas
Suprantama, kad kiekvieno žmogaus išorinis elgesys ir vidinės nuostatos gali skirtis, juk kiekvienas žmogus yra netobulas, klystantis ir nuodėmingas. Pagaliau yra atstovaujamos institucijos taisyklės, instrukcijos ir normos. Tačiau Bažnyčia nėra ministerija. Ji yra gyvų žmonių bendruomenė. Jos narių problemos ir bėdos negali būti svetimos jai pačiai. Deja, Lietuvoje į tokias krizes patekusiems kunigams tenka dorotis vieniems su jiems iškylančiomis problemomis. Ar kunigams kiekvienoje vyskupijoje neturėtų būti numatyta galimybė dalyvauti specialiose programose, kurios kaip nuolatinio ugdymo susitikimai nebūtų vien teologinės kompetencijos praplėtimas, bet padėtų vykdyti kunigiškąją tarnystę, mokytų, kaip išvengti krizės situacijų, tinkamai naudoti laiką, suprasti savo lytiškumą ir pan.? Sveikatai palaikyti kunigui būtinos reguliarios poilsio dienos ir metinės atostogos, nuolatinė mankšta, jis privalo turėti laiko savišvietai, kultūrai, neformaliam bendravimui, pomėgiams.
Vertėtų apsvarstyti, pavyzdžiui, JAV plintančią praktiką, kai sudaromos kunigų, kurie išmanytų jų poreikius, gebėjimus, interesus, grupės. Skiriant pareigas, jos padeda vyskupui įvertinti, ar užduotis atitiks kunigo jėgas, ar jis galės ją gerai atlikti. Vyskupijose galėtų būti asmenų, kurie išklausytų dvasininkų nusiskundimus, reikalingos pagalbos kunigams programos bei grupės. Vyskupijos taip pat galėtų numatyti galimybę, kad streso kamuojamiems dvasininkams patartų specialūs konsultantai (psichiatrai, gydytojai).
Pagaliau lieka atviras klausimas ir apie bažnytinės bendruomenės vaidmenį. Kaip atsitinka, kad kunigas, kaip V. Virvičius, lieka vienas? Ar netrūksta glaudesnio dvasininkų ir pasauliečių bendravimo? Gal šis kunigo poelgis paskatins mus Dievo šviesoje naujai įvertinti mūsų bendrą atsakomybę už vienas kitą.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Kartą girdėjau vieno senyvo kunigo pamąstymą, kad tarp jaunų kunigų nėra bendrystės. Per įvairius susitikimus senoji kunigų karta mėgsta pabendrauti, aplankyti kitus kunigus, o jaunieji laikosi po vieną. Ir tai jį stebino, mane tarp kitko taip pat . Pagalvojau, ar tik nebus "šuo pakastas" kunigų ruošimo programose.
Nenorą gyventi gydytojai vadina depresija, o krikščionybė - nusivylimu. Tai viena iš mirtinų nuodėmių. Kunigas gyvena, atlikdamas pareigą Dievui ir žmonėms. Jis irgi žmogus su savo trūkumais ir privalumais.
Geros, idomios komentuotoju mintys. Juk daznai bandydami apibudinti kita, is tiesu kalbame tik apie save ir savo patyrima. Todel manau, kad sito straipsnio mintys yra skirtos ne tik konkreciam zmogui apibudinti, bet konkreciai PROBLEMAI aptarti. Velnias nesnaudzia, jis isnaudoja kiekviena akimirka, kiekviena abejone, kiekviena silpnuma.......todel, manau, svarbu laikytis uz Dievo rankos stipriai isikibus, kol dar musu rankos yra musu kontroleje. Kai zmogus nebeturi jegu "isikibti" i Dievo ranka, tai..... jis yra bejegis.
niekas neapsaugotas nuo savikontrolės praradimo...geriausias mechanizmas - malda, bet ne tik asmeninė, o ir palaikančioji. Yra vyskupijų kur katalikai organizuotai susiderina kuris už kurį kunigą melsis ir tai ne tik vien rankas sudėjus...Natūralu, kad Kunigų metais šis įvykis sukėlė tokį susidomėjimą ir susijaudinimą. Išties po tokių įvykių egoistinių ambicijų turėtų sumažėti ir kai kuriems 'išmanėliams' derėtų pakartoti asketikos kursą, jeigu dar jis domina katalikus...
"... liudija baisų atotrūkį tarp šio kunigo viešo ir privataus gyvenimo, žodžių ir įsitikinimų." Kaip greitai T. Viluckas daro jam naudingas išvadas! Man toks įvykis tereiškia, kad kunigui nepakako jėgų elgtis pagal savo žodžius ir, aš tuo tikiu, nes neturiu pagrindo kunigu nepasitikėti, vidinius įsitikinimus, susidarius tam tikroms aplinkybėms. Žmogui nepakako jėgų kažkam, o jį jau skubama apkaltinti veidmainyste. "Lengviausia būtų viską nurašyti asmens tragedijai arba depresijai." Kuo gi Jūs, T. Viluckai, tą lengvumą matuojate? Asmeninė tragedija, individualumas tokiame įvykyje man TŪKSTANTĮ KARTŲ svarbesni nei "tendencijos", kurioms tuojau atrandamos begalės sisteminių sprendimų. Ir man bjaurus kunigo paveikslas, piešiamas skyrelio "Du gyvenimai" antroje pastraipoje. Atskiro žmogaus, kurio nepažįsti, tragedijos suvedimas į šiuos kelis sakinius yra tiesiog nešvankybė.
renygm:"Kai nusižudo doras, niekam bloga nedaręs, tikintis žmogus - tai sunkus akmuo į Dievo daržą. Tylinčio, abejingo, besislepiančio Dievo...". Gal ta citata turėjo būti parašyta taip: Kai nusižudo doras, niekam bloga nedaręs, tikintis žmogus - tai sunkus akmuo į Žmogaus daržą. Tylinčio, abejingo, besislepiančio žmogaus...?
liepai
jūsų komentaras solidus, pamokantis. Puiku, kad nieko nesmerkiate, kadangi straipsnio autorius aiškiai linkęs teisti hierachiją. Tiesiog ,,programiškai". Viskas čia labai komplikuota. Sunku surasti vienareikšmiškumą. Vilucko siulomas ,,gelbėjimosi" modelis amerikietiško stiliaus. Kažin, ar Lietuvos mentalitetui jis tinkamas be korekcijų. Jis tiesiog paskaitė ir rašo. Pats nieko nesuvokdamas, kaip tai gali vykti praktikoje. Teoretikas. Nors ,,kabina" problemas, apie kurias hierarchinė Bažnyčia tyli.
Įžvalgos straipsnyje tikrai verčia pamąstyti ir atidžiau pažvelgti į esančius šalia. Vis tik manau, kad depresijos galima ir nepastebėti, ypač jei žmogus tai slepia. Nepastebi ne tik artimieji, ir gydytojai praleidžia. Gal pastarųjų atsakomybė čia didesnė, tačiau negalėčiau kažko kaltinti. Niekas nepasakys tikrosios tiesos. Juk nustatant tokį sutrikimą nepadarysi kažkokio tai įrodančio laboratorinio tyrimo, ne kiekvienas žmogus yra prakalbinamas, ne kiekvienas kritiškas, ne kiekvienas sutiks gerti vaistus. Galų gale ir vienišumas yra tik vienas iš faktorių. Depresija keičia mąstymą, gali būti ant rankų nešiojamas ir vis tiek jaustis vienas ir nereikalingas. Pasistenkim būti dėmesingesni vieni kitiems kol dar toli iki depresijos. Žinoma, nepakenktų žmonėms žinios apie šią ligą. Nežinau kodėl, bet dažnai kunigai ir kiti uolūs tikintieji depresiją sutapatina su nuodėme, kylančia iš pasitikėjimo Dievu stokos, kai yra atvirkščiai, būtent liga pažeidžia tą pasitikėjimą. O gal aš klystu? Esu girdėjus ne vieną kunigą per pamokslus skelbiantį, maždaug, kad visas depresijas galima išsigydyti mažiau galvojant apie save, o kitais labiau besirūpinant. O kad būtų viskas taip paprasta.















>? 2010-02-25 19:12
"Girdejau, kaip vienas sirges depresija vyrukas nusoko nuo labai auksto tilto ir stebuklingai isliko gyvas. Greiciausiai, kad papasakotu kitiems: "kai tik kojos atsiskyre nuo tilto tureklu, jis visiskai nebenorejo mirti.....". Deja, ne visi sulaukia stebuklo."
:
Ačiū Jums už šį pasakojimą. Aš jį suprantu taip: Jėzus atėjo gelbėti šio žmogaus ir suteikė jam norą gyventi. Tokiu atveju jis būtų ne nusižudęs, o "tik" žuvęs ir iškeliautų į amžinybę su amžinu troškimu gyventi. Kaip ir praėjusio sekmadienio skaitinyje apie nusidėjėlę moterį, kurią Jis išgelbėjo užstodamas ją nuo jau bemetančių akmenis.
Turbūt už tą vyruką kažkas meldėsi (aš pats *žinau*, kad kito malda mane yra gelbėjusi). Melsdamiesi nepamirškime ir kunigų - juk Kunigų metai!