Vasario šventės šiemet buvo nuspalvintos liūdnu įvykiu - Varėnos parapijos klebonas, dekanas Valentinas Virvičius baigė savo gyvenimą savižudybe. Motyvai, kurių vedamas dvasininkas pasirinko kilpą lieka paslaptimi, nes nekalbama apie jokį priešmirtinį V. Virvičiaus laišką. Sunkiai įtikina kalbos, kad V. Virvičių prislėgė 81 metų artimos vienuolės, kuri rūpinosi kunigo buitimi, mirtis šių metų pradžioje ar neseniai sudegę jo tėviškės namai. Vilniaus arkivyskupijos kurija išplatino jausmingą pranešimą, kuriame teigė, kad dvasininkas buvęs „jautrus, rūpestingas ir geras kunigas, mylimas žmonių, uoliai jiems tarnavęs“.

Žinoma, galima skėstelėti rankomis, pasamprotauti, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, tad esą natūralu, jog žudosi ir kunigas. Lengviausia būtų viską nurašyti asmens tragedijai arba depresijai. Pagaliau, kai įvyksta tragedija yra veiksnių visuma, kuri ir sąlygoja vieną ar kitą konkretaus žmogaus sprendimą bei veiksmą. Tačiau pats įvykio faktas ir su juo susijusios aplinkybės verčia kelti tam tikrus klausimus. Tylėti ir tik kuždėtis būtų patogu ir įprasta nūdieniam katalikiškam lietuvių mentalitetui.

Nepastebėjo depresijos?

Sutikime, kad kunigo savižudybė nėra ir negali būti normalus faktas. Jo iš principo negalima priimti kaip vos ne savaime suprantamo reiškinio. Juk kalbame apie kunigą, kuris Bažnyčios tradicijoje yra vadinamas „sielų gydytoju“... Verta pabrėžti, kad tai ne pirmas atvejis, kai per paskutinį dešimtmetį žudosi dvasininkas. 2001 metų gruodį Šakių rajone iš gyvenimo pasitraukė Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo parapijos 35 metų klebonas Jonas Depšys, o 2004 metų liepą - Griškabūdžio ir Barzdų parapijos klebonas 30 metų Viktoras Jurčiukonis. Ar nesame ženklo, kad kažkokia esminė krizė ėda mūsų katalikiškas bendruomenes ir jos vedlius, akivaizdoje?

V. Virvičiaus atveju glumina keletas dalykų. Jis buvo ne šiaip kunigas, bet dekanas, t.y. turėjo rūpintis kitais kunigais. Psichiatrai pasakytų, kad depresija rutuliojasi pamažu – mėnesiais, metais, šia liga retai susergama ūmiai. Kaip paaiškinti situaciją, kai į depresiją linkęs žmogus eina dekano pareigas? Ar tai nereiškia, kad į skyrimus šioms pareigoms žiūrima atsainiai? Arkivyskupijos kurijos pareiškime teigiama: „Jau kurį laiką kunigas Valentinas Virvičius skundėsi pablogėjusia sveikata, kreipėsi į gydytojus, gruodžio mėnesį gulėjo ligoninėje, keletą kartų į namus buvo kviečiama greitoji pagalba.“ Leiskite paklausti kaip išeina, kad tris mėnesius kunigas yra sunkios psichologinės ir dvasinės būklės, bet jis toliau ne tik kunigauja, bet eina svarbias dekano, klebono pareigas?

Du gyvenimai

Taip pat trikdo ir kita aplinkybė. Prieš beveik dvejus metus kunigas vietos spaudai teigė: „Nėra priežasties, kuri pateisintų savižudybę.“ Negana to, jis garsėjo ugningais patriotiniais pamokslais, tautiškumo puoselėjimu... Tad kunigo poelgis, kai jis „trinktelėjo durimis“ lietuviams šventą dieną yra simboliškas. Jis liudija baisų atotrūkį tarp šio kunigo viešo ir privataus gyvenimo, žodžių ir įsitikinimų.

Drįskime paklausti, kaip susiklosto tokia padėtis? Ar čia nesusidūrėme su reiškiniu, kai kunigas nuolatos paklūsta psichologinei savicenzūrai, eliminuoja save kaip asmenį ir tapatinasi su savo „specialybe" – kunigyste? Tai „specialybei“ reikia tam tikros gyvensenos, elgesio standartų, ir žmogus tampa kažkokios sistemos dalimi. Tuomet po truputį formuojasi savitas, privatus gyvenimas, kuris menkai tesisieja su viešumoje matoma kunigyste. Viso šito pasekmė – nuolatinė įtampa ir nuolatinis kaltės jausmas, kuris persekioja tokį kunigą. Jis turi galią atleisti nuodėmes kitiems, bet nesugeba atleisti sau, jis ramina kitus, bet jam paguodos nėra, jis tiesiog tempia įsivaizduotos kunigystės naštą. Toks žmogus yra paprasčiausiai nelaimingas. Retoriškai belieka klausti, kaip jis gali padaryti laimingais kitus?

Kad neliktų vienas

Suprantama, kad kiekvieno žmogaus išorinis elgesys ir vidinės nuostatos gali skirtis, juk kiekvienas žmogus yra netobulas, klystantis ir nuodėmingas. Pagaliau yra atstovaujamos institucijos taisyklės, instrukcijos ir normos. Tačiau Bažnyčia nėra ministerija. Ji yra gyvų žmonių bendruomenė. Jos narių problemos ir bėdos negali būti svetimos jai pačiai. Deja, Lietuvoje į tokias krizes patekusiems kunigams tenka dorotis vieniems su jiems iškylančiomis problemomis. Ar kunigams kiekvienoje vyskupijoje neturėtų būti numatyta galimybė dalyvauti specialiose programose, kurios kaip nuolatinio ugdymo susitikimai nebūtų vien teologinės kompetencijos praplėtimas, bet padėtų vykdyti kunigiškąją tarnystę, mokytų, kaip išvengti krizės situacijų, tinkamai naudoti laiką, suprasti savo lytiškumą ir pan.? Sveikatai palaikyti kunigui būtinos reguliarios poilsio dienos ir metinės atostogos, nuolatinė mankšta, jis privalo turėti laiko savišvietai, kultūrai, neformaliam bendravimui, pomėgiams.

Vertėtų apsvarstyti, pavyzdžiui, JAV plintančią praktiką, kai sudaromos kunigų, kurie išmanytų jų poreikius, gebėjimus, interesus, grupės. Skiriant pareigas, jos padeda vyskupui įvertinti, ar užduotis atitiks kunigo jėgas, ar jis galės ją gerai atlikti. Vyskupijose galėtų būti asmenų, kurie išklausytų dvasininkų nusiskundimus, reikalingos pagalbos kunigams programos bei grupės. Vyskupijos taip pat galėtų numatyti galimybę, kad streso kamuojamiems dvasininkams patartų specialūs konsultantai (psichiatrai, gydytojai).

Pagaliau lieka atviras klausimas ir apie bažnytinės bendruomenės vaidmenį. Kaip atsitinka, kad kunigas, kaip V. Virvičius, lieka vienas? Ar netrūksta glaudesnio dvasininkų ir pasauliečių bendravimo? Gal šis kunigo poelgis paskatins mus Dievo šviesoje naujai įvertinti mūsų bendrą atsakomybę už vienas kitą.