2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

C.S. Lewis. Koncentracijos stovykla

2010-02-24
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 

Skelbiame ištrauką iš dar vienos žymaus krikščionių rašytojo C.S.Lewis knygos „Apstulbintas džiaugsmo: Mano gyvenimo pradžios apybraiža“( Surprised by Joy: The Shape of My Early Life, 1955) , kurią neseniai išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. Ištraukoje autorius dalijasi prisiminimais apie mokyklą ir savąjį tėvą.

Klip-klap, klip-klap... Mes – tė­vas, bro­lis ir aš – sė­di­me ar­kliais kin­ky­ta­me ve­ži­mai­ty­je, dar­dan­čia­me ne­ly­gio­mis, ak­me­ni­mis grįs­to­mis Bel­fas­to gat­vė­mis per drėg­nas 1908 me­tų rug­sė­jo su­te­mas. Aš pir­mą kar­tą va­žiuo­ju į mo­kyk­lą. Mes vi­si nu­si­mi­nę. Bro­lis, ku­ris tu­ri dau­giau­sia pa­grin­do nu­si­min­ti, nes jis vie­nin­te­lis ži­no, kas ma­nęs lau­kia, ma­žiau­siai ro­do sa­vo jaus­mus. Jis jau sen­bu­vis. Ma­ne gal šiek tiek pa­lai­ko su­si­jau­di­ni­mas, bet tik tru­pu­tį. La­biau­siai šią aki­mir­ką man rū­pi bai­sūs dra­bu­žiai, ku­riuos bu­vau pri­vers­tas ap­si­vilk­ti. Dar šį ry­tą – vos prieš dvi va­lan­das – pa­ten­kin­tas laks­čiau su trum­po­mis kel­nė­mis, švar­ke­liu ir san­da­lais. O da­bar dūs­tu ir pra­kai­tuo­ju, ap­vilk­tas nie­žu­lį ke­lian­čia tam­sia sto­ra ge­lum­be, kak­lą smau­gia marš­ki­nių apy­kak­lė, ko­jas spau­džia nau­ji ba­tai. (...)

Mo­kyk­lo­je, į ku­rią at­vy­kau, iš vi­so bu­vo aš­tuo­ni ar de­vy­ni nuo­lat gy­ve­nan­tys moks­lei­viai ir maž­daug tiek pat jų at­ei­da­vo mo­ky­tis die­no­mis. Or­ga­ni­zuo­ti žai­di­mai, iš­sky­rus be­ga­li­nes ri­ti­nio par­ti­jas kie­to­je žai­di­mų aikš­te­lė­je, se­niai mer­dė­jo ir ne­il­gai tru­kus po ma­no at­vy­ki­mo ga­liau­siai vi­sai din­go. Mau­dė­mės tik vie­ną kar­tą per sa­vai­tę vo­nios kam­ba­ry­je. Įsto­jęs į mo­kyk­lą 1908 m., ėmiau­si lo­ty­nų kal­bos pra­ti­mų (jų ma­ne mo­kė ma­ma) ir juos te­be­da­riau 1910 m., at­ėjus me­tui pa­lik­ti mo­kyk­lą. Per tą lai­ką taip ir ne­te­ko pa­skai­ty­ti nė vie­no ro­mė­nų ra­šy­to­jo.

Vie­nin­te­lis mo­ky­mo­si ska­ti­ni­mo bū­das – ke­lios la­bai nu­dė­vė­tos laz­dos, ka­ban­čios ant ža­lios, ge­le­ži­nės ži­di­nio at­brai­los vie­nin­te­lė­je mo­kyk­los kla­sė­je. Mo­ky­to­jai bu­vo to­kie: di­rek­to­rius ir mo­kyk­los sa­vi­nin­kas (mes jį va­di­no­me Se­niu), su­au­gęs jo sū­nus (Ma­žius) ir jau­nes­ny­sis mo­ky­to­jas. Jau­nes­nie­ji mo­ky­to­jai keis­da­vo­si la­bai daž­nai, o vie­nas ne­iš­bu­vo nė sa­vai­tės. Ki­tas bu­vo at­leis­tas moks­lei­vių aki­vaiz­do­je, Se­nio pa­ly­dė­tas žo­džiais, iš es­mės reiš­kian­čiais, kad jei jis ne­pri­klau­sy­tų dva­si­nin­kų luo­mui, tai pats as­me­niš­kai nu­spir­tų mo­ky­to­ją nuo laip­tų. Ši keis­ta sce­na įvy­ko mie­ga­ma­ja­me, nors da­bar ne­be­pri­si­me­nu, ko­dėl. Bu­vo aiš­kiai ma­ty­ti, kad vi­si jau­nes­nie­ji mo­ky­to­jai (iš­sky­rus tą, ku­ris ne­iš­bu­vo sa­vai­tės) bi­jo Se­nio nė kiek ne ma­žiau ne­gu mes.

Se­nis bu­vo ab­so­liu­tus vien­val­dis, tar­si jū­rų ka­pi­to­nas bur­lai­vių lai­kais. Tuo­se na­muo­se ne­bu­vo nei vy­ro, nei mo­ters, drįs­tan­čio kal­bė­tis su juo kaip ly­gus su ly­giu. Nie­kas, iš­sky­rus Ma­žių, ne­drįs­da­vo pir­mas jo už­kal­bin­ti. (...)

Aš ta­pau sa­vo­tiš­ku Se­nio nu­my­lė­ti­niu, ko­ne žais­liu­ku – pri­sie­kiu, kad to­kios pa­dė­ties nie­ku gy­vu ne­sie­kiau, nes ji ža­dė­jo tik nei­gia­mas pa­sek­mes. Net ma­no bro­lis ne­pri­klau­sė mėgs­ta­miau­sioms jo au­koms. Mat Se­nis tu­rė­jo mėgs­ta­mų au­kų – ber­niu­kų, ku­rie nie­kaip jam ne­įtik­da­vo. Bū­da­vo, įei­na po pus­ry­čių į kla­sę, ap­si­žval­go ap­link ir tars­te­li: „A, štai kur tu, Ri­sai, bjau­rus ber­niūkš­ti. Jei ne­bū­siu la­bai pa­var­gęs, šian­dien po­piet ge­rai tau iš­ve­lė­siu kai­lį.“ Jis nei py­ko, nei juo­ka­vo. Tai bu­vo stam­bus, barz­do­tas vy­riš­kis put­lio­mis lū­po­mis, pa­na­šus į asi­rų ka­ra­lių, kaip jie vaiz­duo­ja­mi pa­min­kluo­se, ne­pa­pras­tai stip­rus ir la­bai ne­šva­rus.

Šiais lai­kais daug šne­ka­ma apie sa­diz­mą, bet aš abe­jo­ju, ar Se­nio žiau­ru­me bū­ta ero­ti­kos ele­men­tų. Dar ta­da be­veik su­pra­tau, o da­bar jau aiš­kiai ma­tau, kas sie­jo vi­sus jo ne­ken­čia­mus ber­niu­kus. Jie vi­si pri­klau­sė že­mes­nei so­cia­li­nei kla­sei ir kal­bė­jo pras­tuo­menės tar­me. Varg­šiu­kas P. – mie­las, pa­do­rus, darbš­tus, drau­giš­kas, ga­na pa­mal­dus vai­kas, – bu­vo lu­pa­mas nuo ry­to iki va­ka­ro; da­bar ma­nau, jog bu­vo nu­si­kal­tęs tik tuo, kad jo tė­vas bu­vo dan­tų gy­dy­to­jas. (...)

Keis­čiau­sia, kad mes, ne­pai­sant to­kio žiau­ru­mo, ste­bė­ti­nai ne­daug dirb­da­vo­me. Gal dėl to, kad tas žiau­ru­mas bu­vo ne­ra­cio­na­lus ir ne­nu­spė­ja­mas, bet vei­kiau­siai ir dėl to, kad mo­ky­mui bu­vo nau­do­ja­mi keis­ti me­to­dai. Ga­li­ma ra­miai pa­sa­ky­ti, kad Se­nis iš­vis mū­sų nie­ko ne­mo­kė, iš­sky­rus ge­o­met­ri­ją (ku­rią tik­rai mė­go). Jis at­ei­da­vo į kla­sę ir pra­dė­da­vo klau­si­nė­ti. Kai at­sa­ky­mai jam at­ro­dy­da­vo ne­pa­ten­ki­na­mi, ra­miu, ne­gar­siu bal­su iš­tar­da­vo: „At­neš­ki­te laz­dą. Ma­tau, kad man jos pri­reiks.“ Jei ber­niu­kas su­si­pai­nio­da­vo, Se­nis im­da­vo laz­da dau­žy­ti sta­lą, vis gar­siau rė­kau­da­mas: „Gal­vok – gal­vok – GALVOK!!!“ Pas­kui, tar­si ruoš­da­ma­sis eg­ze­ku­ci­jai, im­da­vo mur­mė­ti: „Na­gi, na­gi, na­gi.“ Kai bū­da­vo ne juo­kais įsi­utęs, pra­dė­da­vo keis­tai elg­tis: ma­žuo­ju pirš­te­liu krapš­ty­da­vo iš au­sies sie­rą, bur­bė­da­mas: „Aha, aha, aha, aha...“ (...)

Bet gal­būt bus ga­na. Ga­lė­čiau pri­ra­šy­ti apie Se­nį dau­gy­bę pus­la­pių: dar ne­pa­sa­kiau ke­le­to blo­giau­sių da­ly­kų. Bet tai tik­riau­siai bū­tų ne­ge­rai, be to, tik­rai ne­bū­ti­na. Ga­liu pa­sa­ky­ti apie jį ir kai ką ge­ro. Vie­nas ber­niu­kas, grau­žia­mas są­ži­nės, kar­tą jam pri­si­pa­ži­no pa­me­la­vęs – jei ne pri­si­pa­ži­ni­mas, me­lo ne­bū­tų bu­vę ga­li­ma de­mas­kuo­ti. Žmog­ėd­ra su­si­jau­di­no: jis pa­tapš­no­jo per­si­gan­du­siam vai­kui nu­ga­rą ir ta­rė: „Vi­sa­da sa­kyk tie­są.“ Dar ga­liu pri­dur­ti, kad ge­o­met­ri­ją jis dės­tė ge­rai, nors ir žiau­riai. Jis ver­tė mus mąs­ty­ti, ir man šios ge­o­met­ri­jos pa­mo­kos pra­ver­tė vi­są gy­ve­ni­mą.(...)

Jūs pa­klau­si­te, ko­dėl tė­vas mus ten ati­da­vė. Tik­rai ne to­dėl, kad jam bū­tų bu­vę vis vien. Iš­li­kęs su­si­ra­ši­nė­ji­mas ro­do, kad prieš iš­si­rink­da­mas Se­nio mo­kyk­lą jis do­mė­jo­si dau­ge­liu ki­tų; aš jį pa­kan­ka­mai ge­rai pa­žįs­tu ir ži­nau, kad to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je jis ne­ga­lė­jo bū­ti lin­kęs va­do­vau­tis pir­mu įspū­džiu (ku­ris vei­kiau­siai bū­tų bu­vęs tei­sin­gas), ir net ne dvi­de­šimt pir­mu (ku­rį bent bū­tų ga­li­ma pa­aiš­kin­ti). Ne­abe­jo­ju, kad jis svars­tė šim­tą ir vie­ną kar­tą, kol ga­liau­siai pa­da­rė ne­iš­ven­gia­mą, ne­pa­tai­so­mą klai­dą.

Ma­no tė­vas įsi­vaiz­da­vo ge­bąs, kaip jis pats sa­kė, „skai­ty­ti tarp ei­lu­čių“. Jam vi­sa­da at­ro­dė įtar­ti­na aki­vaiz­di bet ku­rio fak­to ar do­ku­men­to reikš­mė: ne­nuils­tan­čio­je, la­kio­je jo vaiz­duo­tė­je ne­są­mo­nin­gai for­ma­vo­si tik­ro­ji, slap­to­ji pras­mė, ne­re­gi­ma dau­giau nie­kam, tik jam vie­nam. Ma­ny­da­mas, kad aiš­ki­na­si, kas pa­ra­šy­ta Se­nio bro­šiū­ro­se, jis iš tie­sų min­ty­se kū­rė sa­vą mo­kyk­los is­to­ri­ją. Nė kiek ne­abe­jo­ju, jog da­rė tai ne­ap­sa­ko­mai są­ži­nin­gai, net kan­kin­da­ma­sis. Gal bū­tų bu­vę ga­li­ma ti­kė­tis, kad tą jo su­si­gal­vo­tą is­to­ri­ją ne­tru­kus su­dau­žys į ši­pu­lius tik­ro­vė, apie ku­rią mes pa­pa­sa­ko­si­me, grį­žę iš Bel­ze­no. Ta­čiau taip ne­at­si­ti­ko. Man at­ro­do, taip re­tai ka­da es­ti. Jei kiek­vie­nos kar­tos tė­vai ži­no­tų vis­ką ar be­veik vis­ką apie tai, kas iš tie­sų vyks­ta mo­kyk­lo­se, ku­rio­se mo­ko­si jų sū­nūs, švie­ti­mo is­to­ri­ja bū­tų vi­sai ki­to­kia.

Kad ir kaip ten bū­tų, mud­viem su bro­liu tik­rai ne­pa­vy­ko pa­ro­dy­ti tė­vui, kaip vis­kas yra iš tik­rų­jų. (...) Ma­no tė­vo ne­ga­li­ma kal­tin­ti dėl bergž­džių ir ne­lai­min­gų me­tų, ku­riuos pra­lei­do­me pas Se­nį; o da­bar, ci­tuo­da­mas Dan­tę, per­ei­siu prie „gė­rio, su­ras­to te­nai“.

Pir­ma, aš iš­mo­kau jei ne drau­gys­tės, tai bent at­vi­ru­mo. Kai mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti ma­no bro­lis, jis ten bu­vo skriau­džia­mas. Ma­ne bro­lis glo­bo­jo pir­mus ke­lis tri­mest­rus (po to jis per­ėjo į ki­tą mo­kyk­lą, ku­rią pa­va­din­si­me Vy­ver­nu), ta­čiau ne­ma­nau, kad tai bu­vo bū­ti­na. Tuos ke­le­rius pas­ku­ti­nius mo­kyk­los ny­ki­mo me­tus mū­sų, jo­je gy­ve­nan­čių moks­lei­vių, bu­vo jau tiek ma­žai ir su mu­mis taip blo­gai elg­ta­si, kad mes pa­tys ne­skriaus­da­vo­me vie­ni ki­tų. Be to, po ku­rio lai­ko pra­dė­jo ma­žė­ti nau­jo­kų. Mes ki­vir­čy­da­vo­mės, ir tie ki­vir­čai tuo­met at­ro­dė la­bai rim­ti, ta­čiau ne­il­gai tru­kus taip ge­rai pa­ži­no­me vie­ni ki­tus ir tiek daug drau­ge iš­ken­tė­jo­me, kad ne­ga­lė­jo­me ne­tap­ti bent la­bai se­nais pa­žįs­ta­mais. Bū­tent to­dėl, ma­nau, Bel­ze­nas man iš es­mės tiek ma­žai pa­ken­kė. Prie­spau­da, pa­ti­ria­ma iš vir­šaus, ne­ga­li suž­lug­dy­ti vai­ko taip, kaip ben­dra­am­žių skriau­dos.

Mes, pen­ki li­kę mo­kyk­lo­je gy­ve­nan­tys moks­lei­viai, drau­ge pra­lei­do­me daug ma­lo­nių va­lan­dų. Ži­no­ma, at­si­sa­kius or­ga­ni­zuo­tų žai­di­mų, mo­ki­niai bu­vo pras­tai pa­ruo­šia­mi pri­va­čioms mo­kyk­loms, į ku­rias ke­ti­no sto­ti dau­ge­lis mū­sų, ta­čiau tuo me­tu mums tai at­ro­dė di­de­lis gė­ris. Iš­ei­gi­nė­mis die­no­mis mus vie­nus iš­siųs­da­vo pa­si­vaikš­čio­ti. To­li ne­ida­vo­me. Pri­si­pirk­da­vo­me sal­du­my­nų ty­lio­se kai­mo krau­tu­vė­lė­se ir slan­kio­da­vo­me ka­na­lų pa­kran­tė­mis ar­ba sė­dė­da­vo­me ant ge­le­žin­ke­lio per­ka­sos, ste­bė­da­mi, kaip iš tu­ne­lio iš­len­da trau­ki­niai. Hert­ford­šy­ras ėmė at­ro­dy­ti ne­be toks prie­šiš­kas.

Mū­sų po­kal­bių ne­var­žė siau­ri in­te­re­sai, ku­riais ten­ki­na­si pri­va­čių mo­kyk­lų moks­lei­viai; te­be­bu­vo­me iš­sau­go­ję vai­kiš­ką smal­su­mą. Dar da­bar iš tų lai­kų at­si­me­nu be­ne pir­mą me­ta­fi­zi­nį gin­čą, ku­ria­me da­ly­va­vau. Mes gin­či­jo­mės, ar at­ei­tis la­biau pa­na­ši į ne­ma­to­mą li­ni­ją ar į li­ni­ją, ku­ri dar nė­ra nu­brėž­ta. Pa­mir­šau, ku­rio po­žiū­rio aš lai­kiau­si, bet pri­si­me­nu, kad gy­niau jį su di­džiau­siu įkarš­čiu. Ži­no­ma, neap­si­ei­ta be to, ką Čes­ter­to­nas (Ches­ter­ton) va­di­na „lė­tai su­bren­du­siais se­nais pokš­tais“.

Skai­ty­to­jas pa­ste­bės, kad mo­kyk­lo­je ne­tru­kus ėmė reikš­tis tas pats mo­de­lis, su ku­riuo jau bu­vau su­si­dū­ręs gy­ven­da­mas na­mie. Na­muo­se ne­lai­mės su­ar­ti­no ma­ne su bro­liu; mo­kyk­lo­je, kur ne­lai­mių vi­sa­da bū­da­vo, bai­mė ir ne­apy­kan­ta Se­niui pa­na­šiai vei­kė mus vi­sus. Jo mo­kyk­la dau­ge­liu po­žiū­rių pri­mi­nė dak­ta­ro Grims­to­no mo­kyk­lą, ap­ra­šy­tą kny­go­je „At­virkš­čiai“, tik, ki­taip ne­gu pas dak­ta­rą Grims­to­ną, čia ne­bu­vo skun­di­ko. Mes vie­nin­gai sto­jo­me prieš ben­drą prie­šą. Spė­ju, kad šis mo­de­lis, taip anks­ti du­kart pa­si­kar­to­jęs ma­no gy­ve­ni­me, pa­da­rė per­ne­lyg di­de­lę įta­ką vi­sai ma­no pa­sau­lė­žiū­rai. Iki šios die­nos na­tū­ra­liau­sias pa­sau­lio su­vo­ki­mas man at­ro­do toks, ku­ria­me „mu­du“ ar­ba „mes ke­lie­se“ (ga­li­ma net sa­ky­ti, „mes, sau­je­lė lai­min­gų­jų“) drau­ge sto­ja­me prieš kaž­ką stip­res­nį ir di­des­nį.

Pa­dė­tis, ku­rio­je An­gli­ja at­si­dū­rė 1940 m., ma­nęs vi­sai ne­nu­ste­bi­no – kaž­ko pa­na­šaus se­niai ti­kė­jau­si. To­dėl drau­gys­tę lai­kiau pa­čiu svar­biau­siu lai­mės šal­ti­niu. Ta­čiau pa­žįs­ta­mų ra­tas ar ap­skri­tai vi­suo­me­nė man ne­at­ro­dė la­bai svar­būs; iki šiol ne­la­bai ga­liu su­pras­ti, kam žmo­gui rei­kia tu­rė­ti daug pa­žįs­ta­mų, jei ne vi­si jie ga­li tap­ti tik­rais drau­gais. Be­je, tai lė­mė ir la­bai men­ką, gal net nu­si­kals­ta­mai men­ką ma­no do­mė­ji­mą­si ma­si­niais, ne­as­me­niš­kais są­jū­džiais, tiks­lais bei pa­na­šiais da­ly­kais. Su­si­do­mė­ji­mas, ku­rį man su­ke­lia mū­šis (ne­svar­bu, tik­ras ar nu­pa­sa­ko­tas), be­veik at­virkš­čiai pro­por­cin­gas jo da­ly­vių skai­čiui. (...)

Ta­čiau aš dar ne­pa­mi­nė­jau svar­biau­sio da­ly­ko, ku­ris ma­ne iš­ti­ko pas Se­nį. Ten aš pir­mą kar­tą iš es­mės ta­pau ti­kin­čiuo­ju. Kiek ži­nau, tai lė­mė baž­ny­čia, į ku­rią mus ves­da­vo po du kar­tus kiek­vie­ną sek­ma­die­nį. Ji pri­klau­sė „aukš­tie­siems“ an­glų ka­ta­li­kams. Są­mo­nės gi­lu­mo­je bu­vau nu­si­sta­tęs prieš jos sa­vo­tiš­ku­mą – ką, gal aš ne Als­te­rio (Uls­ter) pro­tes­tan­tas, gal šios ne­pa­žįs­ta­mos apei­gos nė­ra es­mi­nė ma­no ne­ken­čia­mos an­gliš­ko­sios ap­lin­kos da­lis? Įta­riu, kad žva­kės ir smil­ka­lai, li­tur­gi­niai dra­bu­žiai ir gies­mės, gie­da­mos at­si­klau­pus, ne­są­mo­nin­gai da­rė man di­džiu­lę, vi­siš­kai prie­šin­gą įta­ką. Ta­čiau ne­ma­nau, kad tai bu­vo svar­biau­sia. Svar­bu bu­vo tai, kad čia iš­gir­dau, kaip krikš­čio­ny­bės mo­ky­mą (o tai vi­sai kas ki­ta ne­gu abst­rak­tus „dva­si­nis pa­ki­li­mas“) skel­bė žmo­nės, nuo­šir­džiai juo ti­kin­tys. Ka­dan­gi man ne­bu­vo bū­din­gas skep­ti­ciz­mas, šis mo­ky­mas ma­ne pa­vei­kė – at­gai­vi­no tai, kuo jau ir taip skel­biau­si ti­kįs. (...)

Gy­ve­ni­mas in­ter­na­ti­nė­je mo­kyk­lo­je šiuo po­žiū­riu yra ge­ras pa­si­ren­gi­mas krikš­čio­nio gy­ve­ni­mui, nes jis iš­mo­ko kliau­tis vil­ti­mi. Net, ga­li­ma sa­ky­ti, ti­kė­ji­mu, nes kiek­vie­no tri­mest­ro pra­džio­je na­mai ir atos­to­gos at­ro­do taip to­li, kad juos įsi­vaiz­duo­ti nė kiek ne leng­viau ne­gu dan­gų. Pa­ly­gi­nus su kas­dien ty­kan­čio­mis bai­sy­bė­mis, jie at­ro­do to­kie pat pa­si­gai­lė­ti­nai ne­re­a­lūs. Šian­die­nos ge­o­met­ri­ja už­go­žia to­li­mą tri­mest­ro pa­bai­gą taip pat, kaip ry­toj lau­kian­ti ope­ra­ci­ja ga­li už­gož­ti ro­jaus vil­tį. Ir vis dėl­to kiek­vie­no tri­mest­ro pa­bai­go­je įvyk­da­vo ne­įti­kė­ti­nas da­ly­kas. Fan­tas­ti­niai, ast­ro­no­miš­ko dy­džio nuo­to­liai, to­kie kaip „po še­šių sa­vai­čių“ su­ma­žė­da­vo iki su­pran­ta­mų, pa­vyz­džiui, „ly­giai po sa­vai­tės“, pas­kui iki „ry­toj tuo pa­čiu me­tu“, ir ko­ne ant­gam­tiš­ka pas­ku­ti­nės moks­lo die­nos pa­lai­ma at­ei­da­vo ne­vė­luo­da­ma.

Šis džiu­ge­sys pra­šy­te pra­šė­si ap­sta­to­mas vy­no ąso­čiais ir mal­ši­na­mas obuo­liais; džiu­ge­sys, šiur­pu­liu­kais lei­dę­sis nu­ga­ra, kir­bė­jęs pil­ve ir kar­tais be­veik už­gniauž­da­vęs kva­pą. Be abe­jo, jis tu­rė­jo siau­bin­gą, ne ma­žiau smar­kią iš­virkš­či­ą­ją pu­sę. Pir­mą atos­to­gų sa­vai­tę mes bū­da­vo­me pa­si­ren­gę pri­pa­žin­ti, kad moks­lo me­tai vėl pra­si­dės – pa­na­šiai kaip tai­kos me­tu jau­nas, svei­kas žmo­gus pri­pa­žįs­ta ka­da nors tu­rė­si­ąs mir­ti. Ta­čiau mū­sų, kaip ir jo, nė šiur­piau­sias me­men­to mo­ri ne­pri­vers­da­vo aiš­kiai to su­vok­ti. Ir vis dėl­to kas­kart nu­tik­da­vo ne­įma­no­mas da­ly­kas. Ga­liau­siai iš­si­vie­pu­si kau­ko­lė pra­lauž­da­vo vi­sas už­dan­gas, iš­muš­da­vo pas­ku­ti­nė va­lan­da, iki tol mė­gin­ta ati­to­lin­ti vi­so­mis va­lios bei vaiz­duo­tės pa­stan­go­mis, ir vėl: skry­bė­lė ka­ti­liu­kas, stan­di marš­ki­nių apy­kak­lė, trum­pos prie ke­lių su­se­ga­mos kel­nės ir (klip – klap, klip – klap) va­ka­ri­nė ke­lio­nė į prie­plau­ką.

Aš vi­siš­kai rim­tai ma­nau, kad dėl šių at­si­mi­ni­mų ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­mas man yra leng­ves­nis. Sau­lė­to­mis, pa­si­ti­kė­ji­mo ku­pi­no­mis die­no­mis gal­vo­ti, kad ka­da nors nu­mir­siu ir su­pū­siu, ar­ba su­vok­ti, kad vie­ną gra­žią die­ną vi­sa ši vi­sa­ta iš­nyks, pa­virs at­mi­ni­mu (kaip tri­skart per me­tus iš­nyk­da­vo ir virs­da­vo at­mi­ni­mu Se­nis, o drau­ge su juo laz­dos, at­gra­sus mais­tas, dvo­kian­tys tu­a­le­tai, šal­tos lo­vos), yra leng­viau, jei ki­ta­dos jau esa­me pa­ty­rę, kaip tai at­si­tin­ka. Iš­mo­ko­me per­ne­lyg ne­si­kliau­ti tuo, ką ma­to­me prieš akis.

Mė­gin­da­mas pa­sa­ko­ti apie mū­sų gy­ve­ni­mą na­mie šiuo lai­ko­tar­piu, pra­de­du abe­jo­ti dėl chro­no­lo­gi­jos. Mo­kyk­los rei­ka­lus ga­li­ma bent šiek tiek pri­si­min­ti pa­gal iš­li­ku­sius už­ra­šus, ta­čiau lė­ta, nuo­la­ti­nė šei­mos gy­ve­ni­mo tėk­mė juo­se neat­si­spin­di. Mes ne­pa­ste­bi­mai vis la­biau ati­to­lo­me nuo tė­vo. Iš da­lies nie­kas dėl to ne­bu­vo kal­tas, ta­čiau, ki­ta ver­tus, di­džiau­sia kal­tė ten­ka mums. Stai­gaus bū­do naš­lys, dar pri­slėg­tas žmo­nos ne­tek­ties, tu­ri bū­ti la­bai jau ge­ras ir iš­min­tin­gas žmo­gus, kad iš­veng­tų klai­dų auk­lė­da­mas du triukš­min­gus, iš­dy­ku­sius mo­kyk­li­nio am­žiaus ber­niu­kus, ku­rie pa­si­ti­ki tik­tai vie­nas ki­tu.

Ne tik ma­no tė­vo sil­pny­bės, bet ir ge­rie­ji jo bruo­žai truk­dė jam su­si­do­ro­ti su to­kia už­duo­ti­mi. Jis bu­vo per­ne­lyg vy­riš­kas ir kil­nus, kad su­duo­tų vai­kui, no­rė­da­mas iš­lie­ti pyk­tį, ir per­ne­lyg im­pul­sy­vus, kad ga­lė­tų jį nu­baus­ti šal­ta­kraujiškai, gry­nai iš prin­ci­po. To­dėl steng­da­ma­sis pa­lai­ky­ti tvar­ką na­muo­se jis kliau­da­vo­si be­veik tik sa­vo lie­žu­viu. Bet pra­gaiš­tin­gas jo po­lin­kis į dra­ma­tiš­ku­mą ir re­to­ri­ką (kal­bu apie šį po­lin­kį vi­siš­kai ra­miai, nes pats jį pa­vel­dė­jau) tu­rė­jo pa­si­gai­lė­ti­nų ir ko­miš­kų re­zul­ta­tų. Kas kar­tą, su­ma­nęs mus draus­min­ti, jis, be abe­jo, ke­tin­da­vo ke­le­tu trum­pų, ta­čiau tin­ka­mų žo­džių kreip­tis į mū­sų svei­ką pro­tą ir są­ži­nę. Ta­čiau, de­ja, jis bu­vo ora­to­rius dar ge­ro­kai prieš tap­da­mas tė­vu. Daug me­tų dir­bo vals­ty­bės pro­ku­ro­ru. Kai pra­dė­da­vo kal­bė­ti, žo­džiai lie­da­vo­si upe­liu ir jį svai­gi­no. Tai­gi vai­kas, su­gal­vo­jęs su šle­pe­tė­mis iš­ei­ti į šla­pią žo­lę ar­ba pa­li­kęs ne­tvar­ką vo­nio­je, stai­ga su­lauk­da­vo puo­li­mo, pri­lygs­tan­čio Ci­ce­ro­no kal­bai prieš Ka­ti­li­ną ar­ba Ber­ko (Bur­ke) – prieš Vo­re­ną Has­ting­są (War­ren Has­tings).

(...) Kol su­lau­kiau tam tik­ro am­žiaus, jo pra­keiks­mai kė­lė man be­ri­bį siau­bą ir ne­vil­tį. Iš ne­ža­bo­tų būd­var­džių ir ne­su­pran­ta­mų žo­džių cha­o­so iš­kil­da­vo idė­jos, ku­rias ma­niau pui­kiau­siai su­pran­tąs, nes nuo­šir­džiai ir tvir­tai ti­kė­jau, kad tė­vo fi­nan­si­nis žlu­gi­mas ne­iš­ven­gia­mai ar­tė­ja, kad ne­tru­kus mums vi­siems teks duo­ne­liau­ti gat­vė­se, kad jis už­kals na­mus ir vi­sus me­tus lai­kys mus mo­kyk­lo­je, kad po to iš­siųs­tų į ko­lo­ni­jas už­baig­ti ne­lai­min­gos nu­si­kal­tė­lių kar­je­ros, ku­rią, re­gis, jau sėk­min­gai pra­dė­jo­me. At­ro­dė, jog iš ma­nęs at­ima­mas pas­ku­ti­nis dar li­kęs sau­gu­mo la­šas: ne­be­li­ko tvir­to pa­grin­do po ko­jo­mis. Ver­ta dė­me­sio tai, kad tuo me­tu, jei nak­tį pa­bus­da­vau ir tuo­jau pat ne­iš­girs­da­vau iš gre­ti­mos lo­vos sklin­dan­čio bro­lio al­sa­vi­mo, iš­kart pa­ma­ny­da­vau, jog man mie­gant jie­du su tė­vu slap­čia at­si­kė­lė ir pa­bė­go į Ame­ri­ką, pa­li­kę ma­ne vie­ną. (...)

Vie­nas pa­grin­di­nių mū­sų gy­ve­ni­mo veiks­nių bu­vo kas­die­nis tė­vo ne­bu­vi­mas nuo ko­kios de­vin­tos va­lan­dos ry­to iki šeš­tos va­lan­dos va­ka­ro. Vi­są die­ną na­muo­se leis­da­vo­me vie­ni, iš­sky­rus vi­rė­ją ir tar­nai­tę, su ku­rio­mis kar­tais ka­riau­da­vo­me, o kar­tais su­da­ry­da­vo­me są­jun­gą. Vi­sos ap­lin­ky­bės ska­ti­no mus kur­ti gy­ve­ni­mą, ne­tu­rin­tį nie­ko ben­dro su tė­vu. Svar­biau­si mū­sų dar­bai bu­vo ne­si­bai­gian­čios gy­vū­ni­jos pa­sau­lio ir In­di­jos dra­mos, o tai sa­vai­me pa­dė­jo nuo jo at­si­skir­ti.

Ta­čiau ne­ga­li­ma pa­lik­ti skai­ty­to­jui įspū­džio, kad lai­min­gi per atos­to­gas pa­si­jus­da­vo­me tik ta­da, kai tė­vo ne­bū­da­vo na­mie. Jis greit už­si­plieks­da­vo, stai­ga nu­džiug­da­vo ir taip pat stai­ga nu­liūs­da­vo, o jo at­lei­di­mas bu­vo ly­giai toks pat nuo­šir­dus, kaip ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mas. Daž­nai jis bū­da­vo kuo sma­giau­sias ir drau­giš­kiau­sias tė­vas. Ne blo­giau už mus mo­kė­jo kvai­lio­ti, nė tru­pu­tė­lio ne­pai­sė sa­vo pa­dė­ties oru­mo, „nie­ko ne­vai­di­no“. Aiš­ku, bū­da­mas to­kio am­žiaus dar ne­įsten­giau su­vok­ti, koks jis įdo­mus žmo­gus (ver­ti­nant su­au­gu­sių­jų kri­te­ri­jais), nes no­rint ge­rai su­pras­ti jo hu­mo­rą rei­kė­jo bent tru­pu­tį pa­žin­ti gy­ve­ni­mą. To­dėl tie­siog mė­ga­vau­si tuo ne­ly­gi­nant gra­žiu oru. Vi­są lai­ką ma­nęs ne­ap­lei­do jus­li­nis džiu­ge­sys, kad esu na­mie, džiau­giuo­si iš­tai­ga – „ci­vi­li­za­ci­ja“, kaip mes sa­ky­da­vo­me. Ne­se­niai pa­mi­nė­jau kny­gą „At­virkš­čiai“. Ne­abe­jo­ju, kad jos po­pu­lia­ru­mą lė­mė ne vien tik far­sas. Tai vie­nin­te­lė tei­sin­ga kny­ga apie mo­kyk­los gy­ve­ni­mą. Ga­ru­dos ak­mens vei­ki­mas iš tie­sų pa­de­da iš­ryš­kin­ti po­jū­čius (ki­taip ga­lin­čius at­ro­dy­ti per­dė­tus), ku­riuos ju­to kiek­vie­nas ber­niu­kas, iš­kei­čian­tis sa­vo na­mų ši­lu­mą, švel­nu­mą ir oru­mą į mo­kyk­los ne­pri­tek­lius, ve­rian­čias ir ny­kias bjau­ras­tis. Sa­kau „ju­to“, o ne „jun­ta“, nes gal nuo tų lai­kų na­mai su­pras­tė­jo, o mo­kyk­los ga­lė­jo tap­ti ge­res­nės.

Vertė Kęstutis Pulokas

C.S. Lewis. Apstulbintas džiaugsmo: Mano gyvenimo pradžios apybraiža. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.


Katalikų pasaulio leidiniai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

truliluli 2010-02-25 23:34

Puikumėlis :) Klasikas. Iš jo mokytis ir mokytis

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

KITI AUTORIAUS STRAIPSNIAI

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.

Vilnius

Šis vienas žodis, įrašytas Jurgio Matulaičio „Užrašuose“, buvo lemtingas dviem žmonėms, dviem žydams: Leo Jofei ir Samueliui Čarny-Nigeriui.