Skelbiame ištrauką iš dar vienos žymaus krikščionių rašytojo C.S.Lewis knygos „Apstulbintas džiaugsmo: Mano gyvenimo pradžios apybraiža“( Surprised by Joy: The Shape of My Early Life, 1955) , kurią neseniai išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. Ištraukoje autorius dalijasi prisiminimais apie mokyklą ir savąjį tėvą.

Klip-klap, klip-klap... Mes – tė­vas, bro­lis ir aš – sė­di­me ar­kliais kin­ky­ta­me ve­ži­mai­ty­je, dar­dan­čia­me ne­ly­gio­mis, ak­me­ni­mis grįs­to­mis Bel­fas­to gat­vė­mis per drėg­nas 1908 me­tų rug­sė­jo su­te­mas. Aš pir­mą kar­tą va­žiuo­ju į mo­kyk­lą. Mes vi­si nu­si­mi­nę. Bro­lis, ku­ris tu­ri dau­giau­sia pa­grin­do nu­si­min­ti, nes jis vie­nin­te­lis ži­no, kas ma­nęs lau­kia, ma­žiau­siai ro­do sa­vo jaus­mus. Jis jau sen­bu­vis. Ma­ne gal šiek tiek pa­lai­ko su­si­jau­di­ni­mas, bet tik tru­pu­tį. La­biau­siai šią aki­mir­ką man rū­pi bai­sūs dra­bu­žiai, ku­riuos bu­vau pri­vers­tas ap­si­vilk­ti. Dar šį ry­tą – vos prieš dvi va­lan­das – pa­ten­kin­tas laks­čiau su trum­po­mis kel­nė­mis, švar­ke­liu ir san­da­lais. O da­bar dūs­tu ir pra­kai­tuo­ju, ap­vilk­tas nie­žu­lį ke­lian­čia tam­sia sto­ra ge­lum­be, kak­lą smau­gia marš­ki­nių apy­kak­lė, ko­jas spau­džia nau­ji ba­tai. (...)

Mo­kyk­lo­je, į ku­rią at­vy­kau, iš vi­so bu­vo aš­tuo­ni ar de­vy­ni nuo­lat gy­ve­nan­tys moks­lei­viai ir maž­daug tiek pat jų at­ei­da­vo mo­ky­tis die­no­mis. Or­ga­ni­zuo­ti žai­di­mai, iš­sky­rus be­ga­li­nes ri­ti­nio par­ti­jas kie­to­je žai­di­mų aikš­te­lė­je, se­niai mer­dė­jo ir ne­il­gai tru­kus po ma­no at­vy­ki­mo ga­liau­siai vi­sai din­go. Mau­dė­mės tik vie­ną kar­tą per sa­vai­tę vo­nios kam­ba­ry­je. Įsto­jęs į mo­kyk­lą 1908 m., ėmiau­si lo­ty­nų kal­bos pra­ti­mų (jų ma­ne mo­kė ma­ma) ir juos te­be­da­riau 1910 m., at­ėjus me­tui pa­lik­ti mo­kyk­lą. Per tą lai­ką taip ir ne­te­ko pa­skai­ty­ti nė vie­no ro­mė­nų ra­šy­to­jo.

Vie­nin­te­lis mo­ky­mo­si ska­ti­ni­mo bū­das – ke­lios la­bai nu­dė­vė­tos laz­dos, ka­ban­čios ant ža­lios, ge­le­ži­nės ži­di­nio at­brai­los vie­nin­te­lė­je mo­kyk­los kla­sė­je. Mo­ky­to­jai bu­vo to­kie: di­rek­to­rius ir mo­kyk­los sa­vi­nin­kas (mes jį va­di­no­me Se­niu), su­au­gęs jo sū­nus (Ma­žius) ir jau­nes­ny­sis mo­ky­to­jas. Jau­nes­nie­ji mo­ky­to­jai keis­da­vo­si la­bai daž­nai, o vie­nas ne­iš­bu­vo nė sa­vai­tės. Ki­tas bu­vo at­leis­tas moks­lei­vių aki­vaiz­do­je, Se­nio pa­ly­dė­tas žo­džiais, iš es­mės reiš­kian­čiais, kad jei jis ne­pri­klau­sy­tų dva­si­nin­kų luo­mui, tai pats as­me­niš­kai nu­spir­tų mo­ky­to­ją nuo laip­tų. Ši keis­ta sce­na įvy­ko mie­ga­ma­ja­me, nors da­bar ne­be­pri­si­me­nu, ko­dėl. Bu­vo aiš­kiai ma­ty­ti, kad vi­si jau­nes­nie­ji mo­ky­to­jai (iš­sky­rus tą, ku­ris ne­iš­bu­vo sa­vai­tės) bi­jo Se­nio nė kiek ne ma­žiau ne­gu mes.

Se­nis bu­vo ab­so­liu­tus vien­val­dis, tar­si jū­rų ka­pi­to­nas bur­lai­vių lai­kais. Tuo­se na­muo­se ne­bu­vo nei vy­ro, nei mo­ters, drįs­tan­čio kal­bė­tis su juo kaip ly­gus su ly­giu. Nie­kas, iš­sky­rus Ma­žių, ne­drįs­da­vo pir­mas jo už­kal­bin­ti. (...)

Aš ta­pau sa­vo­tiš­ku Se­nio nu­my­lė­ti­niu, ko­ne žais­liu­ku – pri­sie­kiu, kad to­kios pa­dė­ties nie­ku gy­vu ne­sie­kiau, nes ji ža­dė­jo tik nei­gia­mas pa­sek­mes. Net ma­no bro­lis ne­pri­klau­sė mėgs­ta­miau­sioms jo au­koms. Mat Se­nis tu­rė­jo mėgs­ta­mų au­kų – ber­niu­kų, ku­rie nie­kaip jam ne­įtik­da­vo. Bū­da­vo, įei­na po pus­ry­čių į kla­sę, ap­si­žval­go ap­link ir tars­te­li: „A, štai kur tu, Ri­sai, bjau­rus ber­niūkš­ti. Jei ne­bū­siu la­bai pa­var­gęs, šian­dien po­piet ge­rai tau iš­ve­lė­siu kai­lį.“ Jis nei py­ko, nei juo­ka­vo. Tai bu­vo stam­bus, barz­do­tas vy­riš­kis put­lio­mis lū­po­mis, pa­na­šus į asi­rų ka­ra­lių, kaip jie vaiz­duo­ja­mi pa­min­kluo­se, ne­pa­pras­tai stip­rus ir la­bai ne­šva­rus.

Šiais lai­kais daug šne­ka­ma apie sa­diz­mą, bet aš abe­jo­ju, ar Se­nio žiau­ru­me bū­ta ero­ti­kos ele­men­tų. Dar ta­da be­veik su­pra­tau, o da­bar jau aiš­kiai ma­tau, kas sie­jo vi­sus jo ne­ken­čia­mus ber­niu­kus. Jie vi­si pri­klau­sė že­mes­nei so­cia­li­nei kla­sei ir kal­bė­jo pras­tuo­menės tar­me. Varg­šiu­kas P. – mie­las, pa­do­rus, darbš­tus, drau­giš­kas, ga­na pa­mal­dus vai­kas, – bu­vo lu­pa­mas nuo ry­to iki va­ka­ro; da­bar ma­nau, jog bu­vo nu­si­kal­tęs tik tuo, kad jo tė­vas bu­vo dan­tų gy­dy­to­jas. (...)

Keis­čiau­sia, kad mes, ne­pai­sant to­kio žiau­ru­mo, ste­bė­ti­nai ne­daug dirb­da­vo­me. Gal dėl to, kad tas žiau­ru­mas bu­vo ne­ra­cio­na­lus ir ne­nu­spė­ja­mas, bet vei­kiau­siai ir dėl to, kad mo­ky­mui bu­vo nau­do­ja­mi keis­ti me­to­dai. Ga­li­ma ra­miai pa­sa­ky­ti, kad Se­nis iš­vis mū­sų nie­ko ne­mo­kė, iš­sky­rus ge­o­met­ri­ją (ku­rią tik­rai mė­go). Jis at­ei­da­vo į kla­sę ir pra­dė­da­vo klau­si­nė­ti. Kai at­sa­ky­mai jam at­ro­dy­da­vo ne­pa­ten­ki­na­mi, ra­miu, ne­gar­siu bal­su iš­tar­da­vo: „At­neš­ki­te laz­dą. Ma­tau, kad man jos pri­reiks.“ Jei ber­niu­kas su­si­pai­nio­da­vo, Se­nis im­da­vo laz­da dau­žy­ti sta­lą, vis gar­siau rė­kau­da­mas: „Gal­vok – gal­vok – GALVOK!!!“ Pas­kui, tar­si ruoš­da­ma­sis eg­ze­ku­ci­jai, im­da­vo mur­mė­ti: „Na­gi, na­gi, na­gi.“ Kai bū­da­vo ne juo­kais įsi­utęs, pra­dė­da­vo keis­tai elg­tis: ma­žuo­ju pirš­te­liu krapš­ty­da­vo iš au­sies sie­rą, bur­bė­da­mas: „Aha, aha, aha, aha...“ (...)

Bet gal­būt bus ga­na. Ga­lė­čiau pri­ra­šy­ti apie Se­nį dau­gy­bę pus­la­pių: dar ne­pa­sa­kiau ke­le­to blo­giau­sių da­ly­kų. Bet tai tik­riau­siai bū­tų ne­ge­rai, be to, tik­rai ne­bū­ti­na. Ga­liu pa­sa­ky­ti apie jį ir kai ką ge­ro. Vie­nas ber­niu­kas, grau­žia­mas są­ži­nės, kar­tą jam pri­si­pa­ži­no pa­me­la­vęs – jei ne pri­si­pa­ži­ni­mas, me­lo ne­bū­tų bu­vę ga­li­ma de­mas­kuo­ti. Žmog­ėd­ra su­si­jau­di­no: jis pa­tapš­no­jo per­si­gan­du­siam vai­kui nu­ga­rą ir ta­rė: „Vi­sa­da sa­kyk tie­są.“ Dar ga­liu pri­dur­ti, kad ge­o­met­ri­ją jis dės­tė ge­rai, nors ir žiau­riai. Jis ver­tė mus mąs­ty­ti, ir man šios ge­o­met­ri­jos pa­mo­kos pra­ver­tė vi­są gy­ve­ni­mą.(...)

Jūs pa­klau­si­te, ko­dėl tė­vas mus ten ati­da­vė. Tik­rai ne to­dėl, kad jam bū­tų bu­vę vis vien. Iš­li­kęs su­si­ra­ši­nė­ji­mas ro­do, kad prieš iš­si­rink­da­mas Se­nio mo­kyk­lą jis do­mė­jo­si dau­ge­liu ki­tų; aš jį pa­kan­ka­mai ge­rai pa­žįs­tu ir ži­nau, kad to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je jis ne­ga­lė­jo bū­ti lin­kęs va­do­vau­tis pir­mu įspū­džiu (ku­ris vei­kiau­siai bū­tų bu­vęs tei­sin­gas), ir net ne dvi­de­šimt pir­mu (ku­rį bent bū­tų ga­li­ma pa­aiš­kin­ti). Ne­abe­jo­ju, kad jis svars­tė šim­tą ir vie­ną kar­tą, kol ga­liau­siai pa­da­rė ne­iš­ven­gia­mą, ne­pa­tai­so­mą klai­dą.

Ma­no tė­vas įsi­vaiz­da­vo ge­bąs, kaip jis pats sa­kė, „skai­ty­ti tarp ei­lu­čių“. Jam vi­sa­da at­ro­dė įtar­ti­na aki­vaiz­di bet ku­rio fak­to ar do­ku­men­to reikš­mė: ne­nuils­tan­čio­je, la­kio­je jo vaiz­duo­tė­je ne­są­mo­nin­gai for­ma­vo­si tik­ro­ji, slap­to­ji pras­mė, ne­re­gi­ma dau­giau nie­kam, tik jam vie­nam. Ma­ny­da­mas, kad aiš­ki­na­si, kas pa­ra­šy­ta Se­nio bro­šiū­ro­se, jis iš tie­sų min­ty­se kū­rė sa­vą mo­kyk­los is­to­ri­ją. Nė kiek ne­abe­jo­ju, jog da­rė tai ne­ap­sa­ko­mai są­ži­nin­gai, net kan­kin­da­ma­sis. Gal bū­tų bu­vę ga­li­ma ti­kė­tis, kad tą jo su­si­gal­vo­tą is­to­ri­ją ne­tru­kus su­dau­žys į ši­pu­lius tik­ro­vė, apie ku­rią mes pa­pa­sa­ko­si­me, grį­žę iš Bel­ze­no. Ta­čiau taip ne­at­si­ti­ko. Man at­ro­do, taip re­tai ka­da es­ti. Jei kiek­vie­nos kar­tos tė­vai ži­no­tų vis­ką ar be­veik vis­ką apie tai, kas iš tie­sų vyks­ta mo­kyk­lo­se, ku­rio­se mo­ko­si jų sū­nūs, švie­ti­mo is­to­ri­ja bū­tų vi­sai ki­to­kia.

Kad ir kaip ten bū­tų, mud­viem su bro­liu tik­rai ne­pa­vy­ko pa­ro­dy­ti tė­vui, kaip vis­kas yra iš tik­rų­jų. (...) Ma­no tė­vo ne­ga­li­ma kal­tin­ti dėl bergž­džių ir ne­lai­min­gų me­tų, ku­riuos pra­lei­do­me pas Se­nį; o da­bar, ci­tuo­da­mas Dan­tę, per­ei­siu prie „gė­rio, su­ras­to te­nai“.

Pir­ma, aš iš­mo­kau jei ne drau­gys­tės, tai bent at­vi­ru­mo. Kai mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti ma­no bro­lis, jis ten bu­vo skriau­džia­mas. Ma­ne bro­lis glo­bo­jo pir­mus ke­lis tri­mest­rus (po to jis per­ėjo į ki­tą mo­kyk­lą, ku­rią pa­va­din­si­me Vy­ver­nu), ta­čiau ne­ma­nau, kad tai bu­vo bū­ti­na. Tuos ke­le­rius pas­ku­ti­nius mo­kyk­los ny­ki­mo me­tus mū­sų, jo­je gy­ve­nan­čių moks­lei­vių, bu­vo jau tiek ma­žai ir su mu­mis taip blo­gai elg­ta­si, kad mes pa­tys ne­skriaus­da­vo­me vie­ni ki­tų. Be to, po ku­rio lai­ko pra­dė­jo ma­žė­ti nau­jo­kų. Mes ki­vir­čy­da­vo­mės, ir tie ki­vir­čai tuo­met at­ro­dė la­bai rim­ti, ta­čiau ne­il­gai tru­kus taip ge­rai pa­ži­no­me vie­ni ki­tus ir tiek daug drau­ge iš­ken­tė­jo­me, kad ne­ga­lė­jo­me ne­tap­ti bent la­bai se­nais pa­žįs­ta­mais. Bū­tent to­dėl, ma­nau, Bel­ze­nas man iš es­mės tiek ma­žai pa­ken­kė. Prie­spau­da, pa­ti­ria­ma iš vir­šaus, ne­ga­li suž­lug­dy­ti vai­ko taip, kaip ben­dra­am­žių skriau­dos.

Mes, pen­ki li­kę mo­kyk­lo­je gy­ve­nan­tys moks­lei­viai, drau­ge pra­lei­do­me daug ma­lo­nių va­lan­dų. Ži­no­ma, at­si­sa­kius or­ga­ni­zuo­tų žai­di­mų, mo­ki­niai bu­vo pras­tai pa­ruo­šia­mi pri­va­čioms mo­kyk­loms, į ku­rias ke­ti­no sto­ti dau­ge­lis mū­sų, ta­čiau tuo me­tu mums tai at­ro­dė di­de­lis gė­ris. Iš­ei­gi­nė­mis die­no­mis mus vie­nus iš­siųs­da­vo pa­si­vaikš­čio­ti. To­li ne­ida­vo­me. Pri­si­pirk­da­vo­me sal­du­my­nų ty­lio­se kai­mo krau­tu­vė­lė­se ir slan­kio­da­vo­me ka­na­lų pa­kran­tė­mis ar­ba sė­dė­da­vo­me ant ge­le­žin­ke­lio per­ka­sos, ste­bė­da­mi, kaip iš tu­ne­lio iš­len­da trau­ki­niai. Hert­ford­šy­ras ėmė at­ro­dy­ti ne­be toks prie­šiš­kas.

Mū­sų po­kal­bių ne­var­žė siau­ri in­te­re­sai, ku­riais ten­ki­na­si pri­va­čių mo­kyk­lų moks­lei­viai; te­be­bu­vo­me iš­sau­go­ję vai­kiš­ką smal­su­mą. Dar da­bar iš tų lai­kų at­si­me­nu be­ne pir­mą me­ta­fi­zi­nį gin­čą, ku­ria­me da­ly­va­vau. Mes gin­či­jo­mės, ar at­ei­tis la­biau pa­na­ši į ne­ma­to­mą li­ni­ją ar į li­ni­ją, ku­ri dar nė­ra nu­brėž­ta. Pa­mir­šau, ku­rio po­žiū­rio aš lai­kiau­si, bet pri­si­me­nu, kad gy­niau jį su di­džiau­siu įkarš­čiu. Ži­no­ma, neap­si­ei­ta be to, ką Čes­ter­to­nas (Ches­ter­ton) va­di­na „lė­tai su­bren­du­siais se­nais pokš­tais“.

Skai­ty­to­jas pa­ste­bės, kad mo­kyk­lo­je ne­tru­kus ėmė reikš­tis tas pats mo­de­lis, su ku­riuo jau bu­vau su­si­dū­ręs gy­ven­da­mas na­mie. Na­muo­se ne­lai­mės su­ar­ti­no ma­ne su bro­liu; mo­kyk­lo­je, kur ne­lai­mių vi­sa­da bū­da­vo, bai­mė ir ne­apy­kan­ta Se­niui pa­na­šiai vei­kė mus vi­sus. Jo mo­kyk­la dau­ge­liu po­žiū­rių pri­mi­nė dak­ta­ro Grims­to­no mo­kyk­lą, ap­ra­šy­tą kny­go­je „At­virkš­čiai“, tik, ki­taip ne­gu pas dak­ta­rą Grims­to­ną, čia ne­bu­vo skun­di­ko. Mes vie­nin­gai sto­jo­me prieš ben­drą prie­šą. Spė­ju, kad šis mo­de­lis, taip anks­ti du­kart pa­si­kar­to­jęs ma­no gy­ve­ni­me, pa­da­rė per­ne­lyg di­de­lę įta­ką vi­sai ma­no pa­sau­lė­žiū­rai. Iki šios die­nos na­tū­ra­liau­sias pa­sau­lio su­vo­ki­mas man at­ro­do toks, ku­ria­me „mu­du“ ar­ba „mes ke­lie­se“ (ga­li­ma net sa­ky­ti, „mes, sau­je­lė lai­min­gų­jų“) drau­ge sto­ja­me prieš kaž­ką stip­res­nį ir di­des­nį.

Pa­dė­tis, ku­rio­je An­gli­ja at­si­dū­rė 1940 m., ma­nęs vi­sai ne­nu­ste­bi­no – kaž­ko pa­na­šaus se­niai ti­kė­jau­si. To­dėl drau­gys­tę lai­kiau pa­čiu svar­biau­siu lai­mės šal­ti­niu. Ta­čiau pa­žįs­ta­mų ra­tas ar ap­skri­tai vi­suo­me­nė man ne­at­ro­dė la­bai svar­būs; iki šiol ne­la­bai ga­liu su­pras­ti, kam žmo­gui rei­kia tu­rė­ti daug pa­žįs­ta­mų, jei ne vi­si jie ga­li tap­ti tik­rais drau­gais. Be­je, tai lė­mė ir la­bai men­ką, gal net nu­si­kals­ta­mai men­ką ma­no do­mė­ji­mą­si ma­si­niais, ne­as­me­niš­kais są­jū­džiais, tiks­lais bei pa­na­šiais da­ly­kais. Su­si­do­mė­ji­mas, ku­rį man su­ke­lia mū­šis (ne­svar­bu, tik­ras ar nu­pa­sa­ko­tas), be­veik at­virkš­čiai pro­por­cin­gas jo da­ly­vių skai­čiui. (...)

Ta­čiau aš dar ne­pa­mi­nė­jau svar­biau­sio da­ly­ko, ku­ris ma­ne iš­ti­ko pas Se­nį. Ten aš pir­mą kar­tą iš es­mės ta­pau ti­kin­čiuo­ju. Kiek ži­nau, tai lė­mė baž­ny­čia, į ku­rią mus ves­da­vo po du kar­tus kiek­vie­ną sek­ma­die­nį. Ji pri­klau­sė „aukš­tie­siems“ an­glų ka­ta­li­kams. Są­mo­nės gi­lu­mo­je bu­vau nu­si­sta­tęs prieš jos sa­vo­tiš­ku­mą – ką, gal aš ne Als­te­rio (Uls­ter) pro­tes­tan­tas, gal šios ne­pa­žįs­ta­mos apei­gos nė­ra es­mi­nė ma­no ne­ken­čia­mos an­gliš­ko­sios ap­lin­kos da­lis? Įta­riu, kad žva­kės ir smil­ka­lai, li­tur­gi­niai dra­bu­žiai ir gies­mės, gie­da­mos at­si­klau­pus, ne­są­mo­nin­gai da­rė man di­džiu­lę, vi­siš­kai prie­šin­gą įta­ką. Ta­čiau ne­ma­nau, kad tai bu­vo svar­biau­sia. Svar­bu bu­vo tai, kad čia iš­gir­dau, kaip krikš­čio­ny­bės mo­ky­mą (o tai vi­sai kas ki­ta ne­gu abst­rak­tus „dva­si­nis pa­ki­li­mas“) skel­bė žmo­nės, nuo­šir­džiai juo ti­kin­tys. Ka­dan­gi man ne­bu­vo bū­din­gas skep­ti­ciz­mas, šis mo­ky­mas ma­ne pa­vei­kė – at­gai­vi­no tai, kuo jau ir taip skel­biau­si ti­kįs. (...)

Gy­ve­ni­mas in­ter­na­ti­nė­je mo­kyk­lo­je šiuo po­žiū­riu yra ge­ras pa­si­ren­gi­mas krikš­čio­nio gy­ve­ni­mui, nes jis iš­mo­ko kliau­tis vil­ti­mi. Net, ga­li­ma sa­ky­ti, ti­kė­ji­mu, nes kiek­vie­no tri­mest­ro pra­džio­je na­mai ir atos­to­gos at­ro­do taip to­li, kad juos įsi­vaiz­duo­ti nė kiek ne leng­viau ne­gu dan­gų. Pa­ly­gi­nus su kas­dien ty­kan­čio­mis bai­sy­bė­mis, jie at­ro­do to­kie pat pa­si­gai­lė­ti­nai ne­re­a­lūs. Šian­die­nos ge­o­met­ri­ja už­go­žia to­li­mą tri­mest­ro pa­bai­gą taip pat, kaip ry­toj lau­kian­ti ope­ra­ci­ja ga­li už­gož­ti ro­jaus vil­tį. Ir vis dėl­to kiek­vie­no tri­mest­ro pa­bai­go­je įvyk­da­vo ne­įti­kė­ti­nas da­ly­kas. Fan­tas­ti­niai, ast­ro­no­miš­ko dy­džio nuo­to­liai, to­kie kaip „po še­šių sa­vai­čių“ su­ma­žė­da­vo iki su­pran­ta­mų, pa­vyz­džiui, „ly­giai po sa­vai­tės“, pas­kui iki „ry­toj tuo pa­čiu me­tu“, ir ko­ne ant­gam­tiš­ka pas­ku­ti­nės moks­lo die­nos pa­lai­ma at­ei­da­vo ne­vė­luo­da­ma.

Šis džiu­ge­sys pra­šy­te pra­šė­si ap­sta­to­mas vy­no ąso­čiais ir mal­ši­na­mas obuo­liais; džiu­ge­sys, šiur­pu­liu­kais lei­dę­sis nu­ga­ra, kir­bė­jęs pil­ve ir kar­tais be­veik už­gniauž­da­vęs kva­pą. Be abe­jo, jis tu­rė­jo siau­bin­gą, ne ma­žiau smar­kią iš­virkš­či­ą­ją pu­sę. Pir­mą atos­to­gų sa­vai­tę mes bū­da­vo­me pa­si­ren­gę pri­pa­žin­ti, kad moks­lo me­tai vėl pra­si­dės – pa­na­šiai kaip tai­kos me­tu jau­nas, svei­kas žmo­gus pri­pa­žįs­ta ka­da nors tu­rė­si­ąs mir­ti. Ta­čiau mū­sų, kaip ir jo, nė šiur­piau­sias me­men­to mo­ri ne­pri­vers­da­vo aiš­kiai to su­vok­ti. Ir vis dėl­to kas­kart nu­tik­da­vo ne­įma­no­mas da­ly­kas. Ga­liau­siai iš­si­vie­pu­si kau­ko­lė pra­lauž­da­vo vi­sas už­dan­gas, iš­muš­da­vo pas­ku­ti­nė va­lan­da, iki tol mė­gin­ta ati­to­lin­ti vi­so­mis va­lios bei vaiz­duo­tės pa­stan­go­mis, ir vėl: skry­bė­lė ka­ti­liu­kas, stan­di marš­ki­nių apy­kak­lė, trum­pos prie ke­lių su­se­ga­mos kel­nės ir (klip – klap, klip – klap) va­ka­ri­nė ke­lio­nė į prie­plau­ką.

Aš vi­siš­kai rim­tai ma­nau, kad dėl šių at­si­mi­ni­mų ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­mas man yra leng­ves­nis. Sau­lė­to­mis, pa­si­ti­kė­ji­mo ku­pi­no­mis die­no­mis gal­vo­ti, kad ka­da nors nu­mir­siu ir su­pū­siu, ar­ba su­vok­ti, kad vie­ną gra­žią die­ną vi­sa ši vi­sa­ta iš­nyks, pa­virs at­mi­ni­mu (kaip tri­skart per me­tus iš­nyk­da­vo ir virs­da­vo at­mi­ni­mu Se­nis, o drau­ge su juo laz­dos, at­gra­sus mais­tas, dvo­kian­tys tu­a­le­tai, šal­tos lo­vos), yra leng­viau, jei ki­ta­dos jau esa­me pa­ty­rę, kaip tai at­si­tin­ka. Iš­mo­ko­me per­ne­lyg ne­si­kliau­ti tuo, ką ma­to­me prieš akis.

Mė­gin­da­mas pa­sa­ko­ti apie mū­sų gy­ve­ni­mą na­mie šiuo lai­ko­tar­piu, pra­de­du abe­jo­ti dėl chro­no­lo­gi­jos. Mo­kyk­los rei­ka­lus ga­li­ma bent šiek tiek pri­si­min­ti pa­gal iš­li­ku­sius už­ra­šus, ta­čiau lė­ta, nuo­la­ti­nė šei­mos gy­ve­ni­mo tėk­mė juo­se neat­si­spin­di. Mes ne­pa­ste­bi­mai vis la­biau ati­to­lo­me nuo tė­vo. Iš da­lies nie­kas dėl to ne­bu­vo kal­tas, ta­čiau, ki­ta ver­tus, di­džiau­sia kal­tė ten­ka mums. Stai­gaus bū­do naš­lys, dar pri­slėg­tas žmo­nos ne­tek­ties, tu­ri bū­ti la­bai jau ge­ras ir iš­min­tin­gas žmo­gus, kad iš­veng­tų klai­dų auk­lė­da­mas du triukš­min­gus, iš­dy­ku­sius mo­kyk­li­nio am­žiaus ber­niu­kus, ku­rie pa­si­ti­ki tik­tai vie­nas ki­tu.

Ne tik ma­no tė­vo sil­pny­bės, bet ir ge­rie­ji jo bruo­žai truk­dė jam su­si­do­ro­ti su to­kia už­duo­ti­mi. Jis bu­vo per­ne­lyg vy­riš­kas ir kil­nus, kad su­duo­tų vai­kui, no­rė­da­mas iš­lie­ti pyk­tį, ir per­ne­lyg im­pul­sy­vus, kad ga­lė­tų jį nu­baus­ti šal­ta­kraujiškai, gry­nai iš prin­ci­po. To­dėl steng­da­ma­sis pa­lai­ky­ti tvar­ką na­muo­se jis kliau­da­vo­si be­veik tik sa­vo lie­žu­viu. Bet pra­gaiš­tin­gas jo po­lin­kis į dra­ma­tiš­ku­mą ir re­to­ri­ką (kal­bu apie šį po­lin­kį vi­siš­kai ra­miai, nes pats jį pa­vel­dė­jau) tu­rė­jo pa­si­gai­lė­ti­nų ir ko­miš­kų re­zul­ta­tų. Kas kar­tą, su­ma­nęs mus draus­min­ti, jis, be abe­jo, ke­tin­da­vo ke­le­tu trum­pų, ta­čiau tin­ka­mų žo­džių kreip­tis į mū­sų svei­ką pro­tą ir są­ži­nę. Ta­čiau, de­ja, jis bu­vo ora­to­rius dar ge­ro­kai prieš tap­da­mas tė­vu. Daug me­tų dir­bo vals­ty­bės pro­ku­ro­ru. Kai pra­dė­da­vo kal­bė­ti, žo­džiai lie­da­vo­si upe­liu ir jį svai­gi­no. Tai­gi vai­kas, su­gal­vo­jęs su šle­pe­tė­mis iš­ei­ti į šla­pią žo­lę ar­ba pa­li­kęs ne­tvar­ką vo­nio­je, stai­ga su­lauk­da­vo puo­li­mo, pri­lygs­tan­čio Ci­ce­ro­no kal­bai prieš Ka­ti­li­ną ar­ba Ber­ko (Bur­ke) – prieš Vo­re­ną Has­ting­są (War­ren Has­tings).

(...) Kol su­lau­kiau tam tik­ro am­žiaus, jo pra­keiks­mai kė­lė man be­ri­bį siau­bą ir ne­vil­tį. Iš ne­ža­bo­tų būd­var­džių ir ne­su­pran­ta­mų žo­džių cha­o­so iš­kil­da­vo idė­jos, ku­rias ma­niau pui­kiau­siai su­pran­tąs, nes nuo­šir­džiai ir tvir­tai ti­kė­jau, kad tė­vo fi­nan­si­nis žlu­gi­mas ne­iš­ven­gia­mai ar­tė­ja, kad ne­tru­kus mums vi­siems teks duo­ne­liau­ti gat­vė­se, kad jis už­kals na­mus ir vi­sus me­tus lai­kys mus mo­kyk­lo­je, kad po to iš­siųs­tų į ko­lo­ni­jas už­baig­ti ne­lai­min­gos nu­si­kal­tė­lių kar­je­ros, ku­rią, re­gis, jau sėk­min­gai pra­dė­jo­me. At­ro­dė, jog iš ma­nęs at­ima­mas pas­ku­ti­nis dar li­kęs sau­gu­mo la­šas: ne­be­li­ko tvir­to pa­grin­do po ko­jo­mis. Ver­ta dė­me­sio tai, kad tuo me­tu, jei nak­tį pa­bus­da­vau ir tuo­jau pat ne­iš­girs­da­vau iš gre­ti­mos lo­vos sklin­dan­čio bro­lio al­sa­vi­mo, iš­kart pa­ma­ny­da­vau, jog man mie­gant jie­du su tė­vu slap­čia at­si­kė­lė ir pa­bė­go į Ame­ri­ką, pa­li­kę ma­ne vie­ną. (...)

Vie­nas pa­grin­di­nių mū­sų gy­ve­ni­mo veiks­nių bu­vo kas­die­nis tė­vo ne­bu­vi­mas nuo ko­kios de­vin­tos va­lan­dos ry­to iki šeš­tos va­lan­dos va­ka­ro. Vi­są die­ną na­muo­se leis­da­vo­me vie­ni, iš­sky­rus vi­rė­ją ir tar­nai­tę, su ku­rio­mis kar­tais ka­riau­da­vo­me, o kar­tais su­da­ry­da­vo­me są­jun­gą. Vi­sos ap­lin­ky­bės ska­ti­no mus kur­ti gy­ve­ni­mą, ne­tu­rin­tį nie­ko ben­dro su tė­vu. Svar­biau­si mū­sų dar­bai bu­vo ne­si­bai­gian­čios gy­vū­ni­jos pa­sau­lio ir In­di­jos dra­mos, o tai sa­vai­me pa­dė­jo nuo jo at­si­skir­ti.

Ta­čiau ne­ga­li­ma pa­lik­ti skai­ty­to­jui įspū­džio, kad lai­min­gi per atos­to­gas pa­si­jus­da­vo­me tik ta­da, kai tė­vo ne­bū­da­vo na­mie. Jis greit už­si­plieks­da­vo, stai­ga nu­džiug­da­vo ir taip pat stai­ga nu­liūs­da­vo, o jo at­lei­di­mas bu­vo ly­giai toks pat nuo­šir­dus, kaip ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mas. Daž­nai jis bū­da­vo kuo sma­giau­sias ir drau­giš­kiau­sias tė­vas. Ne blo­giau už mus mo­kė­jo kvai­lio­ti, nė tru­pu­tė­lio ne­pai­sė sa­vo pa­dė­ties oru­mo, „nie­ko ne­vai­di­no“. Aiš­ku, bū­da­mas to­kio am­žiaus dar ne­įsten­giau su­vok­ti, koks jis įdo­mus žmo­gus (ver­ti­nant su­au­gu­sių­jų kri­te­ri­jais), nes no­rint ge­rai su­pras­ti jo hu­mo­rą rei­kė­jo bent tru­pu­tį pa­žin­ti gy­ve­ni­mą. To­dėl tie­siog mė­ga­vau­si tuo ne­ly­gi­nant gra­žiu oru. Vi­są lai­ką ma­nęs ne­ap­lei­do jus­li­nis džiu­ge­sys, kad esu na­mie, džiau­giuo­si iš­tai­ga – „ci­vi­li­za­ci­ja“, kaip mes sa­ky­da­vo­me. Ne­se­niai pa­mi­nė­jau kny­gą „At­virkš­čiai“. Ne­abe­jo­ju, kad jos po­pu­lia­ru­mą lė­mė ne vien tik far­sas. Tai vie­nin­te­lė tei­sin­ga kny­ga apie mo­kyk­los gy­ve­ni­mą. Ga­ru­dos ak­mens vei­ki­mas iš tie­sų pa­de­da iš­ryš­kin­ti po­jū­čius (ki­taip ga­lin­čius at­ro­dy­ti per­dė­tus), ku­riuos ju­to kiek­vie­nas ber­niu­kas, iš­kei­čian­tis sa­vo na­mų ši­lu­mą, švel­nu­mą ir oru­mą į mo­kyk­los ne­pri­tek­lius, ve­rian­čias ir ny­kias bjau­ras­tis. Sa­kau „ju­to“, o ne „jun­ta“, nes gal nuo tų lai­kų na­mai su­pras­tė­jo, o mo­kyk­los ga­lė­jo tap­ti ge­res­nės.

Vertė Kęstutis Pulokas

Iš C.S. Lewis. Apstulbintas džiaugsmo: Mano gyvenimo pradžios apybraiža. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.