Rasa Aškinytė Rūko nesugadinti. Vilnius: Tyto alba, 2009.

Pavadinimo dviprasmybė, fragmentiško teksto pretenzija į romaną, eksperimentavimas forma – lyg ir novatoriška, bet tik lokaliai. Skaitytoją autorė tarsi viliasi priartinti prie rašytojo, trindama ribą tarp adresato ir adresanto – po kiekvieno skyrelio palikdama klausimą ir vietą skaitytojo atsakymui. Kažkodėl įsivaizduoju, jog tik naiviai į savianalizę linkę žmonės iš tikrųjų paliks ten komentarus. Tuo tarpu ne tokiam naiviam skaitytojui tai atrodo beprasmiška; čia juk knyga, meno kūrinys, o ne etikos pratybos ar psichologinis testas. Nors klausimai itin įdomūs, edukaciniai.

Knygoje (romane?) R. Aškinytė nagrinėja santykius, dažniausiai vien santykius. Aišku, tasai nagrinėjimas nėra koks nors paviršutiniškas, tačiau knygai (kaip visumai) trūksta erdvės. Mažai vaizduojama aplinka, arba ją absorbuoja paskiros detalės. Justi atsainokas pasakojimo tonas, lyg rašytų vaikas (arba vaikams).

Gražią pedagoginę intenciją sukuria tie klausimai – atsakymai, tačiau į tekstą, kaip grožinį kūrinį, jie nelabai integruojami, nesusilaukia rezonanso, atrodo kiek primestai (gal dėl perdėm tiesioginio socialumo – kreipimosi tiesiai į adresatą, o ne kaip nors retoriškai ar į kitus veikėjus).

Tekste nuolat vyksta idėjų mūšis (kartais pernelyg plikų), ir tai irgi tolina jį nuo grožinės literatūros.

Bet šiaip giriu – įdomu ir savita. Jauti, jog pačiai autorei rašyti yra įdomu, ji neina lengviausiu keliu, ieško nebanalių išraiškų. Be to, tekste nėra filologijos žymių blogąja prasme. Bet nėra ir gerąja. Reziumė - filologijos nesugadinta.

Sigitas Parulskis Pagyvenusio vyro pagundos. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Knyga neparbloškė vien dėl to, kad yra S. Parulskio arba kad turi neva ekstravagantišką pavadinimą (tuo dar prieš išleidimą intrigavo leidykla). Taip, autorius čia kitoks, vidujai pakitęs, galbūt dėl to, kad būta pauzės: tačiau prastesnių už ,,buvusį Parulskį“ tekstų nėra.

Naujas, labai teisingas modelis: nėra jokio turinio, puslapių numerių, paantraštės ,,eilėraščiai“ ir pan. Atidūs skaitytojai šiam autoriui neretai prikiša perdėtą seksualizavimą, bet man regis, jis tiesiog nevengia aštresnių pasakymų, užuot buvęs prėskas. Vaizdo ir įspūdžio samplaika eilėraštyje apskritai klimpsta į epiką, o vadinamoji ,,fiziologija“ tėra priemonė kalbėti apie ontologines baimes (pvz., automobilių ratų ūžimą girdint kaip savo paties ,,nuleistą“ širdį).

S. Parulskis tebesišaipo iš vartotojų pasaulio, bet kažkaip naujai; gedgaudiškasis (arba, gal reikėtų sakyti, svetimasis) ,,drastiškumas“ čia absoliučiai skoningas, tikslus, be suklypusių rimų. Jis moka stebėti. Ne esminis, bet šiaip pagalvojimas: greta eilėraščių esančios fotografijos – su aliuzijomis į svetimą šalį. O ir po dažnu tekstu nevengiama nurodyti, jog jis parašytas, tarkime, Amsterdamo oro uoste, Lince, Mančesteryje ir pan. Toks ,,europėjimas“ irgi yra tendencija, nes greičiausiai tai ne šiaip ,,gyrimasis“ išplėstine geografija, o vis natūralesniu rašytojams tampantis nomadiškas būvis. Beje, toji guminė juostelė, imituojanti lyg ir Taschen Books stilistiką, iškart nutrūko. Galvoju, ar tik nepasidarius iš jos kokios ,,ragatkės“.

Ričardo Šileikos Atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste. Kaunas: Kitos knygos, 2009.

Knyga nepretenduoja į jokį žanrą ir apskritai yra pokštas, pastanga suartinti poeziją ir vizualumą, pašlovinti žanrų draugystę arba kūrybą be žanrų, gyvenimą kaip kūrybą. Be abejo, šiame kontekste bus minimas FLUXUS (paaiškinimus, arba įžangas-išvadas knygai rašė V. Butkus ir R. Venckus). Na, jei leidinys būtų pasirodęs prieš dvidešimt metų, FLUXUS būtų tinkamai ir laiku pašlovintas. Šįkart kvepia saviveikla – dar tas autoriaus raštas, tokia naivoka, mergaitiškai manieringa kaligrafija.

Atvirlaiškiai, tokie mažumėlę crazy, gal provokuojantys pašto darbuotojų kantrybę, gal rodantys neagresyvų dėmesį adresatams – bet kažko partrenkiančiai literatūriško aš juose neaptikau. Jie, be abejo, ir neturėjo to tikslo; knyga, ko gero, skirta absoliučiai nekūrybingiems žmonėms, nemokantiems rašyti originalių laiškų, reikšti jausmų, atpalaiduoti pasąmonės impulsų.