Vatikano dienraštis  „l‘Osservatore Romano“ išspausdino vokiečių gydytojo Manfredo Lutzo, vienos Kelno psichiatrinės ligoninės direktoriaus, taip pat katalikų teologo straipsnį, pavadintą „Bažnyčia ir vaikai“. Straipsnio, publikuoto vasario 11 dienos „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, kontekstas yra skandalas, susijęs su viena Berlyno gimnazija, išlaikoma jėzuitų. Neseniai išaiškėjo, kad praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose du gimnazijos mokytojai jėzuitai, šiandien jau nebe ordino nariai, seksualiai priekabiavo prie kai kurių gimnazijos auklėtinių. Gydytojas Lutzas kritiškai apžvelgė viešąją reakciją į šį skandalą.

Kai katalikų kunigai seksualiai priekabiauja prie nepilnamečių – tai ypač atgrasus nusikaltimas. Kunigas atlieka tėvišką vaidmenį nepilnamečio atžvilgiu, todėl jo (piktnaudžiavimo) veiksmas yra vos ne kraujomaiša. Taip rizikuojama prarasti pamatinį pasitikėjimą žmogiškais santykiais, ir Bažnyčia negali likti abejinga, kai sugriaunamas ar sukrečiamas pasitikėjimas Dievu, – rašo straipsnio autorius, primindamas, kad nuo 2002 metų visose Vokietijos vyskupijose įgyvendintos aiškios ir griežtos normos dėl piktnaudžiavimo atvejų ištyrimo.

Grįždamas prie plačiai Vokietijos spaudoje aptarinėjamo skandalo, Manfredas Lutzas apžvelgia tiek dabartinės visuomenės Vokietijoje, tiek buvusios prieš porą trejetą dešimtmečių bruožus.

Šiandienė visuomenė yra psichologijoje aprašyta kaip „visuomenė be tėvo“. Joje visi atsisako atlikti taisyklių davėjo ir įvedėjo į istoriją vaidmenį, kurį Froidas priskyrė tėvui. Išnykus tėvui, brendimas ir protestas krenta į tuštumą. Šioje visuomenėje Katalikų Bažnyčia atlieka nepatrauklų vaidmenį. Norint apeiti tėvo nebuvimo tuštumą, joje rastas pakaitalas, prieš kurį galima nukreipti protestą. Tai, kad Bažnyčios viršūnėje yra Šventasis Tėvas, tik palengvina visus su tėvu neišgyventus konfliktus, kitur neišspręstuas protestus nukreipti prieš instituciją, kuri pripažįsta normas ir neneigia savo istorinės tapatybės.

Kita vertus, praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo daug kalbama apie „vaikų seksualumo išlaisvinimą“. Ne tik psichologijoje, bet ir Vokietijos parlamente kai kurie kairiųjų ir žaliųjų partijų atstovai rėmė pedofilijos dekriminalizavimą. Ir šiame kontekste buvo kovojama prieš katalikišką moralę, kaip prieš represinę kliūtį vaikų seksualumui. Tiktai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje feministinės pakraipos konsultantai įtikinamai paaiškino, kad santykiai tarp vaikų ir suaugusiųjų visada yra prievartiniai. Nepaisant to, ankstesnė banga jau buvo pasiekusi Katalikų Bažnyčią ir kai kurie jos atstovai nebesugebėjo suprasti pasaulio. Ir paradoksaliai tie, kurie dėl savo griežtos ir nemadingos moralės buvo kritikuojami pedofilijos šalininkų, dabar patys tapo tikraisiais piktadariais dėl jų moralinės doktrinos laisvumo.

Kitas dalykas yra tas, kad šiandien, kalbant apie kelių dešimtmečių seksualinius nusikaltimus, tik Katalikų Bažnyčia yra laikoma atpirkimo ožiu, užmirštant alternatyvias aplinkas. Visiems patogu suversti kaltę katalikiškai moralei, celibatui, bažnytinei struktūrai.

M. Lutzas pažymi, kad ir žiniasklaida kuria iškraipytą vaizdą. Kai nusikalsta eilinis jaunimo ugdytojas, apie tai parašoma regioninio laikraščio kronikoje. Kai kunigas, apie tai rašo visi nacionaliniai dienraščiai, sukurdami klaidingą dažnumo įspūdį.

Tačiau tiesa yra ta, jog visos institucijos, kurios susijusios su vaikais ir jaunuoliais, traukia asmenis, kurie ieško neteisėtų kontaktų su jais. Tai galioja sportinėms asociacijoms, jaunimui skirtoms organizacijoms ir pan. Kita vertus, buvo atlikti tyrimai ir nėra požymių, kad celibatininkai būtų daugiau linkę į pedofiliją už, pavyzdžiui, gyvenančiuosius šeimose.

Dar kiti prisiminė seną karikatūrą apie slaptumą mėgstančius jėzuitus. Tačiau akivaizdu, kad visose situacijose, kuriose kontaktas vyksta tarp dviejų asmenų, yra piktnaudžiavimo galimybė. Pavyzdžiui, anot daktaro M. Lutzo, apie dešimt procentų visų psichoterapeutų anksčiau ar vėliau peržengia piktnaudžiavimo slenkstį (su savo pacientais). Tačiau pati psichoterapija nėra atsakinga už piktnaudžiavimą, kaip nėra ir jėzuitiška sielovada.

Deja, mokslas dar neturi atradęs būdo, kaip identifikuoti į pedofiliją linkusius asmenis. Lieka tik atsakingas stebėjimas, greitas reagavimas anomalijų atveju ir skaidrumas. Pasak M. Lutzo, kiekvienas vyskupas, kuris šiandien bandytų paslėpti po kilimėliu kažką panašaus, turėtų būti praradęs sveiką nuovoką. Bet mums, vokiečiams, priduria psichiatras, reikėtų atrasti drąsos atsisakyti įprastų projekcijų ir priimti bendrą kaltę už tai, kad ilgą laiką seksualinis piktnaudžiavimas vaikų atžvilgiu buvo subanalintas. Kaip 1989-aisiais padarė žinomas seksologas Eberhardas Schorschas, viešai paneigęs savo 1970 metų pareiškimą, kuriame tvirtino, jog sveiki vaikai išvysto (su suaugusiaisiais) neprievartines ir žalos nedarančias seksualines patirtis.