2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Manfred Lutz. Bažnyčia ir vaikai

2010-02-24
Rubrikose: Šeima ir sveikata » Bioetika  Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Manfred Lutz

Vatikano dienraštis  „l‘Osservatore Romano“ išspausdino vokiečių gydytojo Manfredo Lutzo, vienos Kelno psichiatrinės ligoninės direktoriaus, taip pat katalikų teologo straipsnį, pavadintą „Bažnyčia ir vaikai“. Straipsnio, publikuoto vasario 11 dienos „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, kontekstas yra skandalas, susijęs su viena Berlyno gimnazija, išlaikoma jėzuitų. Neseniai išaiškėjo, kad praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose du gimnazijos mokytojai jėzuitai, šiandien jau nebe ordino nariai, seksualiai priekabiavo prie kai kurių gimnazijos auklėtinių. Gydytojas Lutzas kritiškai apžvelgė viešąją reakciją į šį skandalą.

Kai katalikų kunigai seksualiai priekabiauja prie nepilnamečių – tai ypač atgrasus nusikaltimas. Kunigas atlieka tėvišką vaidmenį nepilnamečio atžvilgiu, todėl jo (piktnaudžiavimo) veiksmas yra vos ne kraujomaiša. Taip rizikuojama prarasti pamatinį pasitikėjimą žmogiškais santykiais, ir Bažnyčia negali likti abejinga, kai sugriaunamas ar sukrečiamas pasitikėjimas Dievu, – rašo straipsnio autorius, primindamas, kad nuo 2002 metų visose Vokietijos vyskupijose įgyvendintos aiškios ir griežtos normos dėl piktnaudžiavimo atvejų ištyrimo.

Grįždamas prie plačiai Vokietijos spaudoje aptarinėjamo skandalo, Manfredas Lutzas apžvelgia tiek dabartinės visuomenės Vokietijoje, tiek buvusios prieš porą trejetą dešimtmečių bruožus.

Šiandienė visuomenė yra psichologijoje aprašyta kaip „visuomenė be tėvo“. Joje visi atsisako atlikti taisyklių davėjo ir įvedėjo į istoriją vaidmenį, kurį Froidas priskyrė tėvui. Išnykus tėvui, brendimas ir protestas krenta į tuštumą. Šioje visuomenėje Katalikų Bažnyčia atlieka nepatrauklų vaidmenį. Norint apeiti tėvo nebuvimo tuštumą, joje rastas pakaitalas, prieš kurį galima nukreipti protestą. Tai, kad Bažnyčios viršūnėje yra Šventasis Tėvas, tik palengvina visus su tėvu neišgyventus konfliktus, kitur neišspręstuas protestus nukreipti prieš instituciją, kuri pripažįsta normas ir neneigia savo istorinės tapatybės.

Kita vertus, praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo daug kalbama apie „vaikų seksualumo išlaisvinimą“. Ne tik psichologijoje, bet ir Vokietijos parlamente kai kurie kairiųjų ir žaliųjų partijų atstovai rėmė pedofilijos dekriminalizavimą. Ir šiame kontekste buvo kovojama prieš katalikišką moralę, kaip prieš represinę kliūtį vaikų seksualumui. Tiktai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje feministinės pakraipos konsultantai įtikinamai paaiškino, kad santykiai tarp vaikų ir suaugusiųjų visada yra prievartiniai. Nepaisant to, ankstesnė banga jau buvo pasiekusi Katalikų Bažnyčią ir kai kurie jos atstovai nebesugebėjo suprasti pasaulio. Ir paradoksaliai tie, kurie dėl savo griežtos ir nemadingos moralės buvo kritikuojami pedofilijos šalininkų, dabar patys tapo tikraisiais piktadariais dėl jų moralinės doktrinos laisvumo.

Kitas dalykas yra tas, kad šiandien, kalbant apie kelių dešimtmečių seksualinius nusikaltimus, tik Katalikų Bažnyčia yra laikoma atpirkimo ožiu, užmirštant alternatyvias aplinkas. Visiems patogu suversti kaltę katalikiškai moralei, celibatui, bažnytinei struktūrai.

M. Lutzas pažymi, kad ir žiniasklaida kuria iškraipytą vaizdą. Kai nusikalsta eilinis jaunimo ugdytojas, apie tai parašoma regioninio laikraščio kronikoje. Kai kunigas, apie tai rašo visi nacionaliniai dienraščiai, sukurdami klaidingą dažnumo įspūdį.

Tačiau tiesa yra ta, jog visos institucijos, kurios susijusios su vaikais ir jaunuoliais, traukia asmenis, kurie ieško neteisėtų kontaktų su jais. Tai galioja sportinėms asociacijoms, jaunimui skirtoms organizacijoms ir pan. Kita vertus, buvo atlikti tyrimai ir nėra požymių, kad celibatininkai būtų daugiau linkę į pedofiliją už, pavyzdžiui, gyvenančiuosius šeimose.

Dar kiti prisiminė seną karikatūrą apie slaptumą mėgstančius jėzuitus. Tačiau akivaizdu, kad visose situacijose, kuriose kontaktas vyksta tarp dviejų asmenų, yra piktnaudžiavimo galimybė. Pavyzdžiui, anot daktaro M. Lutzo, apie dešimt procentų visų psichoterapeutų anksčiau ar vėliau peržengia piktnaudžiavimo slenkstį (su savo pacientais). Tačiau pati psichoterapija nėra atsakinga už piktnaudžiavimą, kaip nėra ir jėzuitiška sielovada.

Deja, mokslas dar neturi atradęs būdo, kaip identifikuoti į pedofiliją linkusius asmenis. Lieka tik atsakingas stebėjimas, greitas reagavimas anomalijų atveju ir skaidrumas. Pasak M. Lutzo, kiekvienas vyskupas, kuris šiandien bandytų paslėpti po kilimėliu kažką panašaus, turėtų būti praradęs sveiką nuovoką. Bet mums, vokiečiams, priduria psichiatras, reikėtų atrasti drąsos atsisakyti įprastų projekcijų ir priimti bendrą kaltę už tai, kad ilgą laiką seksualinis piktnaudžiavimas vaikų atžvilgiu buvo subanalintas. Kaip 1989-aisiais padarė žinomas seksologas Eberhardas Schorschas, viešai paneigęs savo 1970 metų pareiškimą, kuriame tvirtino, jog sveiki vaikai išvysto (su suaugusiaisiais) neprievartines ir žalos nedarančias seksualines patirtis.

Vatikano radijo logotipas 2011

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

aksakalis 2010-02-24 13:41

straipsnio autorius stiprus katalikas ir Bažnyčios gynėjas: tai matyti iš jo skelbiamų minčių. Tai, ką jis čia rašo labai primena religinę propogandą. Autorius labai nori bažnyčios pareigūnus suniveliuoti su paprastais piliečiais. Suprask, kad kunigas niekuo nesiskiria nuo gydytojo, santechniko, darbininko ar mokytojo. Klausimas - ar tikrai? Jei kunigai iš tiesų niekuo nesiskirtų nuo paprastų profesijų atstovų, tai ir dėmesys jiems būtų atitinkamas. bet JIE VISADA turėjo ir tebeturi išskirtines valdžias, įtakas ir kas svarbiausia - padėtį visuomenėje. JIE juk VISUR ie OFICIALIAI sklebiasi esantys Dievo vietininkai šioje žemėje. O tai jau savaime JUOS pastato (ar jie save pastato) aukščiau kitų piliečių. JIE sau patys suteikia ypatingą statusą ir teises. galiausiai JIE save visada pristato kaip mokytojais, sielų "ganytojais", vedliais, oratoriais ir t.t. JIE visada nori stovėti visų žmonių priekyje, aukščiau už kitus, nes JIE yra arčiausiai Dievo. tai kaip dabar suprasti, jei JIE pasirodo esantys pedofilais, homoseksualais ar turintys neteisėtų ryšių su moterimis (ne protestantai) - kaip TAI vertinti? Jei jie nori būti pavyzdys visiems, tai kaip JIE gali taip žemai pulti. JIEMS automatiškai taikomos žymiai aukštesnės VISOS bendražmogiškos (dvasinės, moralinės ir pan.) normos. Ir atitinkamai BAUSMĖ JIEMS turėtų būti žymiai griežtesnė, nei "paprastam piliečiui". Taip kad straipsnio autoriui patarčiau mažiau advokatauti Bažnyčiai ir iš esmės pradėti nagrinėti PRIEŽĄSTIS, dėl ko Bažnyčioje taip suvešėjusi PALEISTUVYSTĖ (sodomija-homoseksualumas, pedofilija, turtų kaupimas, moterų viliojimas).

zz 2010-02-24 14:43

"patarčiau mažiau advokatauti Bažnyčiai ir iš esmės pradėti nagrinėti PRIEŽĄSTIS, dėl ko Bažnyčioje taip suvešėjusi PALEISTUVYSTĖ (sodomija-homoseksualumas, pedofilija, turtų kaupimas, moterų viliojimas)." Dėl tų pačių priežasčių, kaip ir likusioje visuomenės dalyje. Gal vertėtų visiems domėtis, kodėl taip vyksta tokiu dideliu mastu visoje Vakarų kultūroje D

Roma 2010-02-24 16:38

Skaudžiausia, kad būtent jėzuitai. Labiausiai išsimokslinę! Labiausiai ‚tėvai‘! Jėzaus vardu!

‚Šiandieninė visuomenė yra psichologijoje aprašyta kaip „visuomenė be tėvo“. Joje visi atsisako atlikti taisyklių davėjo ir įvedėjo į istoriją vaidmenį, kurį Froidas priskyrė tėvui.‘ Netiesa, jėzuitas tikrai savo tapatybę supranta kaip tėvo, ir mes matome rezultatą!!! Jeigu būtų sąžiningi, tai bent persivadintų į froidistus.

‚Tai, kad Bažnyčios viršūnėje yra Šventasis Tėvas, tik palengvina visų su tėvu neišgyventų konfliktų, kitur neišspręstų protestų nukreipimą prieš instituciją..‘ Gal Jėzus, žinodamas tikrą žmogaus sielos padėtį, numatė akmenų krušą ir bandė atitolinti nuo Petro laivo, kai liepė nė vieno nevadinti tėvu? Kad nenuskęstų, dantimis įsikibę krėslų atkalčių?

jj 2010-02-24 22:37

aksakaliui - gerbiu rasancius lietuviskais rasmenimis. Bet kai zodyje "priezastis" parasoma ą (nosine), tai arba turima omeny kazka, kas prie zasto, arba tai tiesiog reiskia primityvu nemoksa. Tai dar butu nieko. Taciau kai toks nemoksa uzsilipa ant backos ir ima pamokslauti - vaizdas apgailetinas..

seksas 2010-02-25 19:40

"Kita vertus, buvo atlikti tyrimai ir nėra požymių, kad celibatininkai būtų daugiau linkę į pedofiliją už, pavyzdžiui, gyvenančiuosius šeimose". :) Leiskite paklausti, kokia buvo tu tyrimu metodologija? Speju, apklausos. O kas prisipazins esantis pedofilu, arba buves tokio auka?:) Pedofilija dar sunkiau tirti, nei korupcijos mastus. Jei korupcijos lygi galima bent apytiksliai nustatyti, tai sitie pedofiliniai dalykai is esmes nepatikrinami, nes nekalba nei aukos, nei, savaime suprantama, kaltininkai. Todel visuomenei belieka vadovautis sveiku protu. Jei kazkas savo noru atsisake moteru ir jos jo netraukia, vadinasi - pedophile alert~!

nemo 2010-02-26 12:47

Tik del idomumo. Kai kalbama apie kunigus, tai atsimenami atvejai pries 20/30 metu ir keikiami visi dabartiniai, kurie kartais net gime tada dar nebuvo. O stai, per visa didziaja angliska spauda nuskambes sis atvejis, kiek maciau Lietuvoje buvo nepastebetas ir kazkokiu komentaru nesusilauke: http://www.nydailynews.com/news/national/2010/02/22/2010-02-22_delaware_pediatrician_dr_earl_bradley_charged_in_471_sex_crimes_against_young_pa.html

aksakalis 2010-02-26 13:03

man vis dar keista, kad yra žmonių, kurie nelinkę matyti to, kas dedasi katalikų Bažnyčioje. Dauguma įsistato "kiaulės akutes" ir nesupranta, kur čia visi mato kokią tai problemą. o jei ta problema yra, tai kalti ne tie sutanotieji, o pasauliečiai ir jų ištvirkęs auklėjimas, pasaulėjauta. Žodžiu skleidžiama demagogija. Ir kodėl visi mano, kad tie baisūs dalykai iki šiol nevyksta. VYKSTA ir dar kaip VYKSTA. turi būti nemąstantis, kad nesuprastum, jei pedofilus ir homoseksualus (ir moterų tvirkintojus) proteguoja ir dengia pati aukščiausia Bažnyti VALDŽIA, tai jau labai daug pasako apie šios SISTEMOS visišką išsigimimą. Jei ne demokratija, jei ne viešumas, šie baisūs faktai NIEKADA neiškiltų į viešumą. Nežinau kaip kitur, bet Lietuvoje mano galva tik 2 iš 10 sutanotojų yra tikrai pašaukti ir atsidavę tarnystei DIEVUI; visi kiti vergauja pinigui, valdžiai, malonumams (su vyrais, moterimis ar vaikais). Nėra sunku, jei gerai pažįsti bent kiek žmones, atskirti kur yra šventas (pasišventęs) o kur tik apsimetėlis kunigas.

nemo 2010-02-26 14:12

Kitaip tariant, Aksakali, visi, kuriu bendras padeties ivertinimas yra skirtingas nuo paties, yra nemastantys, o dar greiciau apsimeteliai su "kiaules akimis", kurie ciniskai ignoruoja sistemos sugedima? jetau, jetau, dar vienas tiesos monopolistas, neturintis saiko jausmo ir sveikos nuovokos apie tai, kad tikrove sudaryta is daugelio sluoksniu.

tema 2010-02-27 08:30

Ne vokiečiai kaltę turi prisiimti bet katalikų bažnyčia, nes tokie pedofilijos skandalai - visame pasaulyje šioje bažnyčioje. Nereikia primesti kaltės tautai, kai už šį nusikaltimą atsakinga konkreti religinė politinė - struktūra.

seksas 2010-02-28 21:40

"Nežinau kaip kitur, bet Lietuvoje mano galva tik 2 iš 10 sutanotojų yra tikrai pašaukti ir atsidavę tarnystei DIEVUI; visi kiti vergauja pinigui, valdžiai, malonumams (su vyrais, moterimis ar vaikais)". Gal gali pagristi šį teiginį? Aš galiu pasamprotauti tik teoriškai. Senas yra pasakymas (net tarp pačių kunigų), kad katalikų kunigais dažnai nori būti tie, kuriems 'su mergom nesiseka'. Šiame pastebėjime, sakyčiau, yra labai daug 'racijos'. Neteko matyti nei vieno kunigo 'mačo' tipo. Visi matyti atrodo kažkokie užsisklendę, kompleksuoti. Jei jaunas žmogus pačiame savo testosterono zenite sutinka visam gyvenimui atsisakyti priešingos lyties, tai gali rodyti 1) jo nežemišką valią idėjos vardan (kuo nei vienas mano matytas kunigas toli gražu nespinduliavo) 2) itin silpną lytinę konstituciją, arba kažkokios psichologinės traumos, kuri trukdo bendrauti su moterimis, buvimą (MKN, didžiausia tikimybė) 3) potraukį vyriškai lyčiai, arba vaikams (nes dirbama daugiausiai su vyrais ir vaikais).

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (10)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią

Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija, moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais.

 

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.

Andrius Navickas

Konstitucinio Teismo sprendimas buvo naudingas tuo, kad prisiminėme, jog Konstitucija yra mūsų visų valios išraiška, sutarimas, ant kokių pamatų mes norime kurti savo valstybę.

Jurga Lūžaitė

Mūsų šeima per metus bent keletą kartų iš pažįstamų ar giminių sulaukia pasiūlymo paimti televizorių. Matyt, daugiausia iš gailesčio. Nes kai žmonėms pasakai, kad nežiūri TV ir neturi televizoriaus, paprastai sulauki visiškai prieštaringų nuomonių...

Raudonasis kryžius

Greitai bėga laikas, negailestingai iš atminties ištrindamas ne tik žmones, bet ir įvykius, kurie buvo reikšmingi ir, atrodė, nepamirštami.  Vargu, ar kas Lietuvoje žino, kas buvo Rajanas, o savo laiku tai buvo žmogus – legenda.

Midijos

„Valgymas kartu pirmiausia yra bendrystės išgyvenimas“, – sako brolis Alvydas Virbalis OFM, šįkart parodęs mums, kaip paruošti paprastą, tačiau nekasdienį patiekalą.