Kiekvieną kartą imant į rankas biografinį tekstą nejučia kyla mintis, kiek etiška tyrinėti, ar įmanoma apskritai vertinti kito žmogaus gyvenimo refleksijas. Atsakymas nevienareikšmis – jei tai tėra smalsumo tenkinimas, kapstantis intymiose, kompromituojančiose asmenį, skandalingose detalėse (būtent toks turinys būdingas populiariajai, tikrąjį memuaristikos žanrą, deja, tik imituojančiai lektūrai, pastaruoju metu gausiai nugulusiai knygynų lentynas), tuomet, žinoma, skaitymas prilygsta žvilgčiojimui pro miegamojo rakto skylutę. Kita vertus, galima su palengvėjimo atodūsiu konstatuoti, kad vis dar gimsta (kad ir kukliais viršeliais) rimtų memuaristinių tekstų, savo turtinga menine raiška ir poveikiu skaitytojui prilygstančių grožinei literatūrai, išlaikančių kultūrinę-istorinę vertę, atminties galios, autentikos ir vaizduotės dvelksmo subtilią dermę. Taigi šį kartą paliekant periferijoje glamūrinę pseudomemuaristiką ir jos spindesį bei skurdą (nors labai tikėtina, kad paprasto skaitytojo valia pastaroji vis dėlto užimtų garbingą vietą pačiame populiariosios literatūros lauko centre), norisi džiugiai stabtelėti ties keletu solidesnių ne išvaizda, bet turiniu knygų: tai – skulptoriaus Gedimino Jokūbonio atsiminimų knyga „Kai žaidė angelai“, žurnalistės Jūros Marijos Baužytės neišsiųsti laiškai „Pavėlavę lieka stotyje“, fotomenininkės Onos Pajedaitės „Viskas lengvai“, poeto Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“ ir poetės Juditos Vaičiūnaitės memuarinė proza „Mabre viešbutis“.

Zenekos nuotrauka

Pagrindinė ir, matyt, svarbiausia šias knygas bei jų autorius siejanti gija – meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai, kalbai ir žmonėms, jaučiama pareiga tautai įamžinti jos praeitį, siekis prikelti iš užmaršties beišnykstančias tautines vertybes, tradicijas, naujai pervertinti be galo skaudžius ir lemtingus šalies istorijos, kultūros įvykius.

Skaitant Gedimino Jokūbonio ir Jūros Marijos Baužytės atsiminimus prieš akis iškyla plati socialinė, kultūrinė panorama. Tapomi pačių įvairiausių gyvenimo kelyje sutiktų žmonių portretai, nestokojant ironijos komentuojamos pačių autorių ir visos lietuvių tautos likimus paveikusios politinės aplinkybės. Gedimino Jokūbonio tekste jau nuo pat pirmųjų sakinių tarsi užkoduojamas vertybinis principas – tėvo įteigta pagarba menui, kaip absoliučios tobulybės siekimui, iš motinos atėjusi stipri sąsaja su liaudies kūryba, savosiomis šaknimis, tėvyne, ir skolos istorijai jausmas, pagimdęs troškimą įamžinti tai, kas svarbiausia, įvelkant istorinius faktus į meninį rūbą. Palikęs Lietuvai daugybę kultūrinės atminimo ženklų paminklų, skulptūrų pavidalu, autorius mums paliko ir jų atsiradimo genezę, aprašydamas savo kūrybinės raidos kelią nuo idėjos gimimo, išnešiojimo iki galutinio rezultato. Nei Jokūbonis, nei Baužytė nestoviniuoja ties savojo vidinio pasaulio refleksijomis, jų žvilgsnis krypsta vis tolyn, į kitus, pirmiausia fiksuodamas žmones, artimus ir vos pažįstamus, tačiau palikusius atmintyje ryškių buvimo ženklų, tuomet atspindimi reikšmingiausi įvykiai, vienaip ar kitaip paveikę jų aplinką, galiausiai plačiai aprėpiamas istorinis, kultūrinis pasaulio kontekstas.

Jūros Marijos Baužytės, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės tekstai tiesiog alsuoja pagarba tautos praeičiai, papročiams, vertybėms, paprastam žmogui ir jo likimui. Akcentuojama tradicinės šeimos, religijos, tautinio tapatumo svarba. Prisiminimai suvokiami labiau kaip gyvenimo filosofija nei dokumentiškai tiksli konkrečių įvykių chronologija.

Fotomeninkės Onos Pajedaitės pasirinkta diaristinė rašymo forma lemia didesnį susitelkimą ties savojo aš tapsmo procesais, kalbėjimą vidiniu balsu, todėl autorės atminties aprėpiamas regos laukas susiaurėja, čia fiksuojama akimirkos būtis ir išgyvenimas. Vis dėlto greta reflektuojamo jaunatviško maksimalizmo, naivių, egzaltuotų, neišvengiamai dienoraščiuose vietomis besikartojančių minčių srauto apie pirmąsias meiles, jų sukeltus potyrius, nusivylimus ir atodūsius, iš emocijų, jausmų, apmąstymų vandenyno tarsi aštrios uolos išnyra ir skaudūs istoriniai faktai, menantys sulaužytus žmonių likimus ir į tremtį ar lagerius išsivežtas, bet neįgyvendintas svajones.

Visų minėtų autorių atsiminimai apima panašų laikotarpį (nuo XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio iki šių laikų): tarpukarį, karą, okupacijas, trėmimus, represijas, atgimimą, nepriklausomą Lietuvą. Kaip atspirtis viską traiškančiai baisiai pasaulio galiai iškyla vaikystės prisiminimai, trapūs praeities pojūčiai, vaizdai, garsai. Atmintis rekonstruojama selektyviai, sekant kylančiomis asociacijomis. Nuostabu tai, kad stipriausi atmintyje išlieka laimės ženklai – artimiausių žmonių rankų šiluma, balsas, žvilgsnis, gimtųjų namų vaizdiniai ir juose įsirėžusios, atrodytų, nereikšmingos, tačiau nepamirštamos detalės. Pasak Martinaičio, tai tarsi tokie gyvenimo, būties elementai, iš kurių susideda asmenybė, kurių jokie režimai ir represijos negali paveikti, sunaikinti ar uždrausti. Martinaičio biografiniuose užrašuose kaip didžiausias atminties paradoksas iškyla vaiko akyse šmėkštelėjęs skurdo, karo grožis. Ar badas, šaltis, skausmas, baimė gali būti gražūs? Galbūt. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad Martinaitis savo užrašuose nesilaiko memuaristikai būdingos distancijos tarp savęs-autoriaus ir savęs-personažo, tokiu būdu labiau priartėdamas prie grožinės kūrybos. Jis, žvelgdamas į praeitį, pats save perkuria, rekonstruoja savo mintis ir pojūčius, iš čia ir dabar pozicijos leisdamas sau tapti laimingesniam praeityje negu galbūt tuo metu buvo.

Martinaičio, taip pat ir Baužytės atsiminimuose tarsi supriešinamos praeities ir dabarties kultūros: unikali etninė senojo patriarchalinio, natūrinio kaimo kultūra (uždara, tačiau užtikrinanti saugumą, nusistovėjusį gyvenimo ritmą, darbus, socialinius santykius, aiškią atskirtį tarp savo ir svetimo) su šiais laikais įsigalėjusia „nykimo“ kultūra, kuriai būdingas individualios žmogaus erdvės nykimas (šeimos, žemės, sodybos, giminės), laikinumas (daiktų kaip laiko tvarumo ženklų atminties, istorijos, vietos ir paskirties praradimas), nutrūkusi komunikacija ir su praeitimi, ir su ateities kartomis. Pabrėžiama savų religinių, kalendorinių, valstybinių švenčių svarba kaip galimybė grįžti į praeitį, kai „atkuriami pirminiai vaizdai, veiksmai, įvykiai, kurie yra įgiję visuotinių simbolių reikšmes ir tam tikrais laiko tarpais iš naujo sutelkia bendruomenes, šeimas, tautas“. Su liūdesiu ir šiokia tokia ironija kalbama apie tikros kūrybos virsmą projektine (kuriami nebe spektakliai, skulptūros, o projektai, toli gražu nepasižymintys gilesne prasmine verte). Vis dėlto Martinaitis neidealizuoja senojo kaimo kultūros, priešingai, pabrėžia būtinybę ištrūkti iš uždaro, tamsaus, laike pakibusio gimtojo kokono į platesnes, šviesesnes, atviras asmenybei ir kūrybai erdves.

Juditos Vaičiūnaitės atsiminimai kupini vidinės poezijos, kiekvienas sakinys juose tarsi tylus atodūsis, ištrūkęs iš begalinio ilgesio persmelkto sapno. Čia mintimis ir sapnais taip pat nuolat grįžtama į savąją vaikystės erdvę, tik ji siejama su miestu ir jo kultūros elementais (Kauno ir Vilniaus gatvės, laiptai, fontanai, tiltai, kavinės). Kitaip nei Martinaičio atsiminimuose, kur net didžiausio siaubo akivaizdoje netikėtai suskamba šviesi gaida ir praeityje vis ieškoma būto-nebūto tikėjimo paprasta laime tiesiog gyventi, Vaičiūnaitės žodis išsūpuotas tokios tikros, rodos, net fiziškai juntamos gėlos, šiurpiai šmėkščiojančių, persekiojančių mirties vaizdinių, baimės, netekties ir nelaimės nuojautos. Ir Martinaičio, ir Vaičiūnaitės tekstuose itin dažni prisiminimo kaip vaizdinio, miražo, sapno ir užmaršties kaip miglos, rūko motyvai, praeities tikrovė regima tarsi pro šydą, dabartyje ji deformuojasi, kinta, įgauna naujus pavidalus, nebėra ta pati. Tai tarsi pokalbis esamojo aš su anuo savimi, kuris buvo praeityje ir kurio jau nėra. Prisiminimų rašymas neišvengiamai tampa kūryba dabartyje mėginant išgirsti, atkurti, interpretuoti į praeitį nugrimzdusios atminties balsą.

Vis dėlto skaitant biografinio pobūdžio tekstus derėtų nepamiršti, kad visos istorinės atminties centre visuomet yra kultūros kūrėjas – žmogus, todėl apibendrinti norėčiau Martinaičio žodžiais:

Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.

Taip žmogaus gyvenimas tampa Istorija...