Vytauto P. Bložės. Aš ir kt. Dykaduoniai: eilėraščiai. – Klaipėda: Druka, 2009. – 88 p.

Poetas Vytautas P. Bložė savo aštuoniasdešimetį pasitiko su nauju poezijos rinkiniu „Aš ir kt. dykaduoniai“. Knygoje kartu su kitais aš-dykinėtojais (rašančiais), kaip įprasta manyti, poetas tuščiai leidžia laiką vedžiodamas plunksną popieriuje: tekstuose apmąsto praeito laimingo laikotarpio, šiuolaikinio žmogaus, tautos egzistencijos problematiką.

Apie naujausią poeto knygą Mindaugas Grigaitis www.kamane.lt rašė: „V. P. Bložės žmogus egzistuoja laike, o laikas nuolat tęsiasi. Tai, kas buvo, niekada nesibaigia, nes nuolat vis iš naujo apsireiškia atmintyje ir sąmonę pažadina vis naujam savęs patyrimui. Net ilgalaikis akylas savęs stebėjimas neduoda galutinių atsakymų. Atvirkščiai – tik kelia naujus klausimus, kol įkalina užburtame klausimų be atsakymų rate: „ak į save į save mes įklimpome amžiams/ amžiams: mūsų niekas neišgelbės “ (p. 42).

Laiko bėgsmas V. P. Bložei niekada neleidžia sustoti ir tvirtinti, kad pagaliau klajonės baigėsi, mat poetas surado save ir žino, kas jis yra. Sąmonę valdančioje atmintyje jam viskas iškyla prieštaringais, daugialypiais pavidalais („tai akinanti kovo saulė, tai vėl drumsčias/ pūga“). Beveik kiekviename rinktinės „aš ir kt. dykaduoniai“ eilėraštyje praeitis veržiasi į dabartį ir subjektą pastato prieš skaudžią tiesą, kad rašančiojo sąmonė yra įkalinta jai nepavaldžiose laiko ir kalbos stichijose. Šios stichijos drasko daugialypiais vaizdiniais, bet taip ir nevirsta aiškios tapatybės ženklu.

Nesiliaujančios kaitos jausena verčia rinktinėje vis atsikartoti benamiškumo, klajojimo, dykaduoniavimo motyvus. Nuolat pasirodydami ir vėl išnykdami, jie vis stiprina tapatybės praradimo jausmą. Ši pajauta pamažu stiprėja, kol išauga į skaudų patyrimą, kad net ir ilgų atidos savo patirčiai metų neužtenka kalbai prisijaukinti. Taigi ir poezija virsta netvarių simbolinių vizijų apie save dauginimu („autohipnozė, įsižiūrėjus į veidrodžius“, p. 87). Vizijų, kuriose pats poetas galiausiai „priblokštas, nukankintas, nurašytas/ griūna ant savo paties šešėlio sniege “ (p. 81). Utopiniai poezijos pasauliai negali tapti nei raminamu prieglobsčiu nuo banalios kasdienybės, nei realių ryšių su kitu pakaitalu.

V. P. Bložės naujausioje rinktinėje skausmingų nusivylimų daug, bet skausmas nevirsta nei verksminga terapija, nei rėksminga akcija. „Aš ir kt. dykaduoniuose“ skaudžiai susitaikoma su tuo, kad žodis nevirsta kūnu – jis visada lieka simbolis. Be abejo, apie tokią patirtį kalba ir kančios išdainavimai, ir netapatumo deklaravimai, bet įtaigiausiai tai atrodo tada, kai pasakoma taip subtiliai, jog atrodo, kad ne poetas tą pasakė, o parodė pati kalba“.

Vytautas P. Bložė gimė 1930 m. vasario 9 d. Baisogaloje (Radviliškio raj.). Mokėsi Kėdainių, Šeduvos, Kauno gimnazijose. Išvežus tėvus į Sibirą, nutraukė mokslus. Yra dirbęs monteriu, buhalteriu. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, dirbo Grožinės literatūros leidykloje redaktoriumi.

Poezijos reformatoriumi tituluojamas poetas yra Jotvingių premijos (1986 m.), Nacionalinės kultūros ir meno premijos (1991 m.), Poezijos pavasario (1997 m.) laureatas. Taip pat V. P. Bložė yra įvertintas už poezijos vertimus į lietuvių kalbą.

Yra pasirodę per 20 V. P. Bložės poezijos ir kito žanro kūrybos leidinių.