Biologine įvairove pasauliniu lygiu pradėta rūpintis nuo 1992 metų, kai Rio De Žaneire, Brazilijoje 188 pasaulio valstybių atstovai pasirašė Biologinės įvairovės konvenciją.

Kaip teigia tarptautinė žaliųjų organizacija „Greenpeace”, nuo tada šiai konvencijai įgyvendinti miško sunaikinta (popieriaus pavidalu) daugiau nei ta konvencija sugebėjo išsaugoti.

Šeštasis išmirimas

Nuo mūsų planetos veido kasmet išnyksta 13 milijonų hektarų miškų (plotu tai prilygsta 2 Lietuvoms). Tuo tarpu visuotinai pripažįstama, kad miškai yra efektyviausia priemonė sukaupti atmosferos anglies dvideginį, dėl kurio pertekliaus susimaišė pasaulio orai, kyla daug stichinių nelaimių, nyksta pati biologinė įvairovė. Kasmet vien dėl žmogaus veiklos Žemėje išnyksta 30 000 organizmų rūšių. Visam laikui! Per šį amžių galime prarasti pusę visų planetos rūšių. Daugelis mums yra labai svarbios. Pavyzdžiui, kasdien išnyksta viena augalų rūšis, galinti pagydyti mirtiną ligą ir tik 5 procentų pasaulio augalų vaistinės savybės yra žinomos.

Paskutinį kartą rūšys taip smarkiai nyko tik prieš 250 milijonų metų. Tai buvo Žemės stichinių nelaimių ar asteroido sukeltas Penktasis išmirimas. Jo metu išnyko 90 procentų biologinės įvairovės, kuri visiškai atsistatė tik po 10 milijonų metų. Dabar mokslininkai prakalbo apie Šeštąjį išmirimą, sukeltą žmogaus. Jis ne tik jau prasidėjo, bet įsibėgėja su dideliu pagreičiu. Kiekviena išnykusi rūšis verčia išnykti daugybę kitų rūšių, su kuriomis per milijonus metų nusistovėjo svarbūs ekologiniai ryšiai. Tai grandininė reakcija. Ar įmanoma ją sustabdyti? Taip. Dabar arba niekada.

Dalis mokslininkų jau pasidavė. Žurnale „Scientific American” pasirodė dviejų amerikiečių straipsnis, kuriame sakoma, kad nebeįmanoma išsaugoti visų rūšių, reikia saugoti tik tas, kurios yra mums svarbios ir naudingos. Žinoma, tie mokslininkai nėra biologai ir nelabai suvokia, kad tos mūsų atrinktos ir į „Nojaus laivą” įkeltos rūšys gali išnykti dėl išnykimo kitų rūšių, kurios mums neatrodo tokios svarbios. Kaip teigia Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė, pagal dabartinį žinių lygį mes dar negalime vertinti, kuri rūšis yra svarbesnė. Mes dar nežinome visų rūšių, kurių pasaulyje yra penki, o gal penkiasdešimt milijonų, tad ką bekalbėti apie jų ekologiją, t.y. ryšius tarp tų organizmų. Pats ekologijos mokslas šiuo metu yra dar tik embriono stadijoje, - teigia Edmundas Lekevičius, Vilniaus universiteto profesorius - žymiausias mūsų šalies ekologas.

2010-ieji - lūžio metai?

2007 metų gegužės 22 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl biologinės įvairovės nykimo sustabdymo iki 2010 metų. To pasiekti nepavyko. Net ir pačioje Europoje biologinė įvairovė nyksta sparčiau nei bet kada anksčiau. Pakanka žvilgtelėti į lietuviškąją Raudonąją knygą - kas dešimt metų ji padvigubėja!

2010-uosius metus Jungtinės Tautos paskelbė tarptautiniais biologinės įvairovės metais ir didžiausias dėmesys bus skiriamas visuomenės švietimui. Žinoma, švietimas yra svarbu. Dar prieš keletą metų žodžiai „biologinė įvairovė” daugeliui buvo kaip keiksmažodžiai. Dabar padėtis pasikeitė. Tačiau biologinė įvairovė didžia dalimi nyksta ne dėl švietimo stokos ar visuomenės nesupratimo, kad reikia saugoti gyvąją gamtą. „Lietuviai yra gamtos patriotai, bet tokiais periodais, kaip praeitas, kai pinigai užvaldo žmones, kažkas negero su mumis atsitinka”, - vienoje televizijos laidoje pasakojo Rūta Baškytė.

Vien tik pinigais problemos neišsprendžiamos

Taigi godumas ir yra ta pagrindinė priežastis, dėl kurios nyksta gyvoji gamta, ardoma klimato pusiausvyra, vyksta karai tarp valstybių ir jų viduje. Vos tik uždraudžiame kokią nors veiklą, ji neišnyksta - ją tuoj į savo rankas perima organizuotas nusikalstamumas. Ir dar nė vienai valstybei nepavyko pažaboti reiškinio, kuris niekais paverčia visus mūsų gerus norus. Tai - korupcija.

Štai gruodžio pradžioje vykusioje pasaulinėje klimato kaitos konferencijoje, Kopenhagoje, šalių vadovai sutarė tik tiek, kad skirs besivystančioms šalims keletą dešimčių milijardų dolerių. Šie pinigai per struktūrinius fondus bus dalinami klimato kaitos pasekmėms likviduoti ir naujoms technologijoms diegti. Manote, kad tie milijardai bus naudojami pagal paskirtį? Netgi Lietuvoje, Europos Sąjungos valstybėje, struktūrinių fondų parama buvo išgrobstyta (atsiprašau, dabar priimta sakyti „įsisavinta”), tad ką bekalbėti apie skurdžias Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalis, kuriose nebežinai, kur pasibaigia valdžia ir kur prasideda mafija.

Nepirkite jų gyvybių

1960 metais Afrikos valstybės kreipėsi į turtingas šalis su tokiu prašymu: „Mes saugotume nykstančias rūšis, tačiau jūs nepirkite jų iš mūsų”. 1970 metais Jungtinės Tautos pradėjo pirmąsias derybas ir 1973 metų kovo 3 dieną Vašingtone buvo pasirašyta Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija, dar vadinama CITES konvencija. Į konvencijos sąrašus įtraukta beveik 10 000 gyvūnų ir 30 000 augalų rūšių, kurių prekyba apribota arba visai uždrausta. Norint pervežti šiuos gyvūnus arba augalus per valstybės sieną, reikia gauti tos valstybės importo arba eksporto leidimus. Tie leidimai dalinami į kairę ir į dešinę, kadangi gyvūnų ir jų dalių kontrabanda yra trečia pagal pelningumą (po prekybos ginklais ir narkotikais). Ir dalis pareigūnų neatsispiria pagundai prieš tai užmerkti akis.

Sekdami skelbimus, kurie siūlo įsigyti vilko, lūšies, lokio trofėjų, Lietuvos aplinkosaugininkai 2006 metais apsilankė pas vieną turgaus prekeivį, atvykusį iš Rusijos. Už lokio kailį jis prašė 1500 Lt, už lūšies - 4000 Lt. Pirkėjams rusas sakė galįs atgabenti kokių tik šie pageidautų gyvūnų kailių - baltosios meškos ir kitų. Paklaustas, kaip pavyksta šias kontrabandines prekes pervežti pro sienos apsaugos tarnybos ir muitinės pareigūnus, rusas iš pradžių prisipažino jiems sumokąs, tačiau kai suprato, jog jį klausinėja aplinkosaugininkai, savo žodžių išsigynė. Vyriškis nubaustas 400 litų bauda, jo turėti gyvūnų kailiai konfiskuoti.

Tačiau paprastą žmogų aplinkosaugininkams nubausti lengva, o Algirdas Mykolas Brazauskas naudojasi neliečiamumo teise. Kaip rašoma „Lietuvos žiniose”, 2004 metais buvęs šalies vadovas Estijoje nušovė lokį ir parsigabeno jį į Lietuvą. To lokio iškamša buvo eksponuojama viešbutyje „Crowne Plaza”, kurį valdo Brazausko žmona Kristina. Aplinkos ministerija prisipažino, kad jokio leidimo įvežti lokio trofėjų ji nebuvo išdavusi nei anksčiau, nei po to, bet ekspremjero Algirdo Brazausko bausti neskubėjo. Tokių laimingųjų yra ir daugiau. Daug retų gyvūnų trofėjų (su leidimais ar be jų) iš užsienio komercinių medžioklės plotų parsigabeno verslininkas Antanas Bosas, Seimo narys Bronius Bradauskas ir kiti žymūs valdžios, verslo bei šou elito veikėjai.

CITES konvenciją ratifikavo daugybė šalių, bet kiekvienos šalies pareigūnai interpretuoja ją taip, kaip jiems norisi, o Afrikos pagalbos prašymas taip ir liko neišgirstas.

Ciniškas žudikų verslas

Būna tokių laimės akimirkų, kai gyvūnų gynėjams pavyksta kažką pasiekti, bet ta laime džiaugtis lemta neilgai. Vos Europos Sąjungoje buvo uždraustas ruonių mėsos ir kailių importas, Kanados nacionalinė eskimų organizacija „Tapiriit Kanatami” pateikė ieškinį Europos Bendrajam Teismui ir yra įsitikinusi, kad laimės. Šios organizacijos prezidentė Mary Simon teigia: „Jau daugybė eskimų kartų medžiojo ruonius ir taip apsirūpino maistu, drabužiais bei vystė prekybą”. Dėl eskimų ir inuitų teisės savo poreikiams medžioti ruonius gal ir neverta daug ginčytis. Bet vystyti prekybą ruonių produktais su Europos Sąjunga… Ar to jau ne per daug? Savaime suprantama, kad už šio ieškinio slepiasi grobuoniški Kanados vyriausybės interesai. Kol ruonių importo draudimo Europos Sąjungoje nebuvo - Kanados, Danijai priklausančios Grenlandijos ir Norvegijos medžiotojai kasmet žiauriausiais būdais nugalabydavo šimtus tūkstančių ruonių ir žėrėsi sau didžiulį pelną iš prekybos. Rinkai Europoje užsidarius, ruonių žudikai pradėjo savo prekes siūlyti nepasotinamai Kinijai. Ar ne paradoksalu, kad visa tai vyksta metais, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Biologinės įvairovės metais?

Lengva ruonių medžiotojams kelti ultimatumus, kai jie turi tokį užtarėją. Ir tai yra vienas baisiausių biologinės įvairovės priešų - Pasaulinė prekybos organizacija.

Ar mes laisvi apsispręsti?

Pasaulinė prekybos organizacija yra globalizacijos aštuonkojis, savo čiuptuvais apraizgęs jau 153 valstybes. Ji turi tokią didžiulę įtaką, kad valstybė, norėdama uždrausti prekiauti tam tikrais produktais (pvz., vedama gamtosaugos ar sveikatos apsaugos interesų), turi praeiti kryžiaus kelius ir jai vistiek nieko nepavyksta. Kai pavyzdį galima paminėti kai kurių Europos šalių pastangas uždrausti prekybą genetiškai modifikuotais produktais. Genetiškai modifikuoti organizmai - taip pat didelė grėsmė biologinei įvairovei, o genetinė tarša, skirtingai nuo kitų taršos rūšių, gali būti visai nepastebima. Ir jeigu po didelių pastangų tam tikrai šaliai pavyksta uždrausti auginti genetiškai modifikuotus organizmus - ne visus apskritai, o tik tam tikrą veislę, tai uždrausti prekybą GM produktais - jokių šansų, nes to neleis Pasaulinė prekybos organizacija, didžia dalimi atstovaujanti ne Europos, o JAV ir Kanados, stambiausių GM produktų tiekėjų pasaulyje, interesus.

Pasaulinė prekybos organizacija sukūrė globalią rinką ir ištikimai ją saugo. Pavyzdžiui, nieko nebestebina Lietuvos prekybos centruose matyti česnakus iš Kinijos arba vynuoges iš Namibijos (kartą net suabejojau, ar tai tikrai Afrikos šalis). Tam, kad aprūpintų visą pasaulį česnakais ir vynuogėmis, ir tam kad ta produkcija būtų pigesnė nei arčiau užaugintos, tose šalyse dėl plečiamų žemės ūkio plotų traukiasi miškai ir visa gyvūnija, o patys vaisiai ir daržovės auginami tirštame chemikalų rūke.

Mitas apie skandinavų aplinkosaugą

Vartojimas yra pati didžiausia visų aplinkosaugos problemų priežastis. Turime rinktis - arba būti atsakingais vartotojais ir daugiausia pirkti vietos prekes, arba paprasčiausiai mažiau vartoti. Bet netgi tokių išsivysčiusių šalių, kaip Skandinavijos šalys, žmonių sąmonėje visos žaliosios idėjos išgaruoja, kai į rankas pakliūna daugiau pinigų. Įsivaizduok, mielas skaitytojau, jeigu būtum milijonierius, ar nesusigundytum įsigyti baldų iš raudonmedžių, ar nenorėtum paragauti gurmaniškų patiekalų iš jūros gėrybių ir juodųjų ikrų praštmatniausiuose restoranuose, ar nenorėtum vilos ant ežero ar jūros kranto, dėl ko dabar kitus turčius nuolat keiksnoji? Gal ir atsirastų vienas kitas „keistuolis”, kuris viso to atsisakytų, bet realybė visai kita. Paprasčiausias dalykas, kurį reikia įsisąmoninti yra tai, kad visas mūsų gerbūvis yra gamtos ir jos išteklių sąskaita.

Suomija tokia turtinga todėl, kad ji yra didžiausia medienos importuotoja pasaulyje, nors pati taip pat turi daug miškų. Į ją keliauja mediena net iš atogrąžų miškų, kurių pasaulyje kasmet sumažėja penkiais procentais. Ne, ne suomiai Afrikoje kerta, kerta kinai ir filipiniečiai, kurie paskui perparduoda medieną visam pasauliui.

Pateikime daugiau gero gyvenimo ir dėl to kenčiančios laukinės gamtos pavyzdžių. Iki 1970 metų Švedijoje ir Norvegijoje visiškai išnyko vilkai. Abiejų šalių pastangomis vilkai vėl introdukuoti. Per 40 metų jų padaugėjo iki pustrečio šimto ir pilkiai pradėjo kelti rūpesčių vietos ūkininkams. Tačiau netgi tokiose šalyse kaip Švedija ir Norvegija, kur mokslas, rodos, klesti, visai nesistengiama ieškoti būdų, kaip taikiai sugyventi su laukiniais plėšrūnais. Vietoj naminių gyvulių apsaugos priemonių taikymo norvegai ir švedai pasirinko medžioklinį šautuvą. Šiuo požiūriu skandinavai elgiasi netgi blogiau už mūsų valdininkus, parsidavusius medžiotojų interesams. 1998 metais norvegai iš karinio sraigtasparnio iššaudė visą vilkų šeimą, o šiais metais Švedijos parlamentas leido nušauti 27 vilkus, tokiu būdu sumažindamas šalies vilkų populiaciją iki 210. Dešimt tūkstančių Švedijos medžiotojų pasirašė peticiją, kad parlamentas leistų nušauti daugiau vilkų. Švedijos gamtos apsaugos draugija įspėjo, kad vilkų medžioklė, kuri leista pirmą kartą per 45 metus, pažeidžia Europos Sąjungos direktyvas ir suteiks stimulą nežabotai nelegaliai medžioklei. Juk kiekvienas iš tų dešimties tūkstančių medžiotojų, pasirašiusiųjų peticiją, tikisi, kad nušauti vilką pavyks būtent jam.

Andrejus Gaidamavičius, “Žalioji Lietuva”