Stengiuosi klausytis diskusijų per radiją.  Jos griauna stereotipą, kad Lietuvoje labai mažai išmintingų ir  jautrių žmonių rūpesčiams politikų. Diskusijų metu galima išgirsti originalių, drąsių pasiūlymų, įsitikinti, kad bent dalis politikų sugeba diskutuoti, taikliai atsakinėja į klausimus.

Didžiausias paradoksas – tai, kas vyksta po diskusijų laidos. Tiksliau, tai, kad dažniausiai – nieko nevyksta.

Pamenu, kai dar praėjusiose Seimo kadencijoje parlamentaras viešai radijo laidoje tvirtino, kad atsisakys komiteto pirmininko posto, jei paaiškės, jog klysta ir klaidina kitus, kad  tai, ko reikalauja iš vienos valstybės tarnautojos, yra ne jos, bet pačių parlamentarų  pareiga. Netrukus po laidos buvo viešai pateikta informacija, jog parlamentaras buvo neteisus.  Ar jis įvykdė viešą pažadą?  Aišku, kad ne, nes tai, ką politikai kalba diskusijų laidose, dažnai turi mažai ką bendro su jų realia veikla.

 Prieš beveik pusę metų teko dalyvauti laidoje apie savivaldą. Diskutuota – kas ir kaip turi būti keičiama. Diskusijoje dalyvavo  įtakingi tiek pozicijos, tiek opozicijos atstovai.  Klausantis politikų, teliko džiaugtis, jog jie puikiai supranta, kad savivaldos reforma yra vienas iš svarbiausių ir skubiausių uždavinių, sutaria, jog  Seimo komiteto parengtos reformos gairės tėra savivaldos stiprinimo imitacija. Politikai tvirtino, kad nevalia delsti ir žadėjo padaryti viską, idant keistųsi ne tik ydinga rinkimų sistema, tačiau taip pat daugiau galių gautų seniūnai. Laidos metu net nekilo abejonių, kad politikai yra ryžtingai nusiteikę realioms permainoms. Tuo labiau, jog jie patys pašiepė kai kurių politikų baimę daugiau galių suteikti žmonėms, norą bet kuria kaina išlaikyti politinį partijų monopolį.

Laida baigėsi, politikai grįžo į įprastas darbo vietas ir... viskas ramiai tekėjo sena vaga. Jei politikai ir bandė siekti permainų, kurias diskutuodami vadino gyvybiškai būtinomis, tai labai tyliai ir nesėkmingai. Nors, beje, tos laidos metu buvo kalbėta, kad kiekvienas politikas, kuris siekia bendrajam gėriui svarbių permainų, tačiau susiduria su politinės konjunktūros pasipriešinimu, turėtų atramos ieškoti visuomenėje, viešai reikalauti, kad būtų priimami svarbūs sprendimai ir, net jei iniciatyva būtų užgniaužta, bent visi galėtume įsitikinti, kas yra kas.

Minėtos diskusijos dalyviai ir toliau eina įtakingas pareigas ir, spėju,  viešoje diskusijoje apie savivaldą kalbėtų ne mažiau ugningai.

Praėjusią savaitę klausiausi radijo diskusijos apie knygų leidybos situaciją Lietuvoje. Dalyvavo dviejų leidyklų vadovai ir  Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, priklausantis ir Tėvynės sąjungos prezidiumui. Pastarasis parlamentaras griežtai sukritikavo dabartinės valdančiosios koalicijos vykdomą kultūros politiką. Jis citavo nuostatas iš Tėvynės sąjungos rinkimų programos ir  apgailestavo, kad jų net nebandoma įgyvendinti. Esą visos kalbos apie tai, jog konservatorių ir liberalų valdžia suvokia kultūros svarbą valstybei – tušti plepalai. Pasak politiko, kultūros sričiai vadovauja prastas ministras, kurio veiksmai veikiau žlugdo kultūros sferą, nei jai padeda, valdančiųjų įgyvendinti mokesčių politikos pakeitimai esą katastrofiški kultūrai.

Įdėmiai klausiausi politiko, kuris pats priklauso valdančiajai koalicijai, žodžių ir galvojau: ką reiškia tokia griežta pozicija? Politikas negailestingai pliekė sprendimus, už kuriuos pats, regis, neseniai balsavo.  Kiek suprantu, dabar pripažįsta suklydęs ir yra pasiryžęs nesitaikstyti su esama situacija.

Ar tai reiškia, kad galime tikėtis, jog netrukus išvysime šio parlamentaro pasiūlytus skubiausių  pakeitimų kultūros politikoje metmenis? Tikiu, kad visuomenėje jie sulauktų plataus palaikymo.

O gal ir vėl – pasibaigus laidai, politikas jausis atlikęs pareigą – įvardijęs blogybes, o toliau jau ne jo reikalas. Telieka palaukti ir  kartu priminti visiems viešai kalbantiems politikams: žmonės vis dar  jūsų klauso ir neretai tiki, jog kalbate tai, ką galvojate, kad ne tik kalbate, bet ir bandote žodžius paversti kūnu.

Politikos apžvalgininko prievolė įvardyti problemas, padėti žmonėms susigaudyti politiniuose procesuose, kelti nepatogius klausimus. Iš politikų turėtume reikalauti ne vien diagnozės, bet ir aiškaus veiksmų plano, kas ir kaip turėtų būti keičiama.  Taip pat ir argumentų, kodėl būtent toks veiksmų planas yra geriausias šioje situacijoje. Deja, Lietuvoje dauguma politikų nori būti politologais, televizijos laidų vedėjais, dainininkais, turistais, bet ne politikais. Tai veda į situaciją, kai į politikų žodžius, politinius debatus apskritai nustojama kreipti dėmesį. Tiksliau – žvelgiama kaip į savitą pramogą, o ne kaip į visai valstybei reikšmingą intelektualinį procesą.

Viena didžiausių nelaimių per praėjusius du dešimtmečius, jog Lietuvoje nunyko bandę dygti politikos želmenys. Politikais pasivadinę žmonės skelbia skambias deklaracijas viešose diskusijoje, tačiau, išjungus mikrofonus ar kameras, dažniausiai tampa irzliomis, smulkmeniškai besiriejančiomis tarpusavyje būtybėmis. Jų rietenas įpratome vadinti politika, nors iš tiesų su politika, kokia ji turėtų būti, tai turi bendro ne daugiau nei lietuviškų partijų pavadinimai su jų  skelbiamomis idėjomis.

Jau seniai politikus vertinu ne pagal tai, ką jie sako, bet pagal tai, ką daro. Deja, praraja tarp žodžių ir darbų labai didelė ir vis didėja. O gal politikai įrodys, kad aš klystu?