2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Fotografijų paroda „Indijos skulptūros ir žmonės“

2010-02-25
Rubrikose: Kultūra » Kinas ir fotografija 
Indija paroda

Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos 58, Kaunas) kovo 3 d., trečiadienį, 17 val. atidaroma Eglės Ščerbinskaitės fotografijų paroda „Indijos skulptūros ir žmonės“. Vakaro atmosferą kurs indiškos muzikos atlikėjai Ananda, Mindaugas ir Rolandas. Parodą apžiūrėti galima iki balandžio 6 d.

Autorė Eglė Ščerbinskaitė 2004 metais baigė bakalauro studijas Kauno dailės institute tekstilės katedroje. Fotografijos mokėsi pas dėstytojus G. Česonį ir R. Juškelį Kauno fotomeno mokykloje.

Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš visiems vienodas. Tačiau pasiaukojamai Man tarnaujantis yra Manyje. Jis Mano draugas, ir Aš esu jo draugas.

Bhagavad-Gita 9.29

Kas yra Indija? Kiekvienam aišku, kad visu pirma tai smilkalais prasmilkusios „Indija“ krautuvėles su tūkstančiais egzotiškų niekučių, tai pro duris taktiškai besiskverbiantys krišnaitai su savo knygom ir „prasadu“, tai drambliai ant lovos užtiesalo, Buhalteris Berlaga beprotnamyje apsimetinėjantis Indijos viceprincu, Mauglis, Auksinė antilopė, Mažasis Buda ir budistai susitelkę savo ašramuose. Galų gale tai Ganga, Gandis, Tamilų tigrai, pankų grupė „Lipnūs Maharadžos pirštai“ ir seni hipiai, kanapės dūmų debesyje regintys savo guru...

A. Puipos herojus visą gyvenimą svajojo nukeliauti į Indiją ir pažiūrėti Tadž Mahalo, o Eglė ėmė ir nukeliavo. Nuskrido į šventąją žemę ir pabraidžius po Gangą padarė nuotraukų. Be ypatingų pretenzijų ir apsauginių mantrų fiksavo Indijos žmones ir dievus. Pro autobuso langą, per viešbučio tarpdurį, nuo stogo ar tiesiog taip – gatvėje. Nelegaliai, iš už kampo.

Kaip teigia Indų šventraštis Dhamapada [13. 88], - „Kas į pasaulį žiūri kaip į pūslę, kaip į miražą, to nemato mirties karalius“. Matyt tik taip ir galima prisiliesti prie Indijos dvasios, kuri būdama nesugaunama pati sugrobia ir asimiliuoja visą kas įžengia į jos valdas. Dabar gi Indijos kultūra ir buitinės paslaugos jau peržengė savo valstybės ribas smagiai sau keliaudamos po Vakarų pasaulį, glaudžiai nuguldamos šalia kitų naujienų. Apskritai visas buvęs, esantis ir būsimasis pasaulis, tai Aukščiausiojo Dievo asmens Krišnos žaidimai, nepertraukiamas dharmų (mažiausiųjų visatą sudarančių dalelių) bangavimas, pastovus ir dėsningas, kaip chronometras, ir tuo pat metu kas akimirką iškrečiantis ką nors naują. Todėl nereikia įtampos, didelių pykčių, dramatiškų gestų ir patetikos šioje amžinoje kelionėje per būtį. Nereikia Fridricho Nyčės. Tiesiog gyvenk, vykdyk savo pareigą, mylėk savo gyvenimą su žmonėmis kaip dovaną ir nepamiršk Dievo, kas akimirką kuriančio ir vėl griaunančio Visatas savo begalinių fantazijų žaidimuose.

Ir aš pabundu iš šio sapno, tik tam, kad pradėčiau sapnuoti kitą sapną. Todėl ir šios fotografijos, kaip pageltę, nuraudę medžių lapai, vėjo priplakti prie sienų, o gal nukritę spalvotų gėlių žiedlapiai, primenantys juos išauginusių žiedų aromatą, šiandiena yra, o kitą akimirką jau bus kitoje vietoje, kaip ir mes, ir mūsų mintys, tie įspūdžių paminklai nesulaikomai besikeičiantys ir plaukiantys kaip smilkalų dūmai. Kartu su įdegusiais žmonių veidais, dievais, autobusais ir namais. Kažkuo kitokie ir vis dėl to tie patys. Dabar jau kartu kažkur einantys. Mes.

Darius Rakauskas

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Gina iViliūnienė, Raimondas Urbakavičius. Vilniaus šventovės

Šioje knygoje surinktos visų Vilniaus šventovių istorijos – ilgas ir vos prasidėjusias. Tiek fotografijomis, tiek pasakojimais mėgint atkurti šventovių likimus, pasekti legendas...