2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Rimvydas Strielkūnas. „Žalgiris“ Kaune

2010-02-25
Rubrikose: Visuomenė » Sporčiukas 
Trumpa trumpos teatro savininko ir režisieriaus draugystės akimirka

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nesuprantu, kodėl visi taip greitai nutilo ir nebekalba apie atleistus Kauno „Žalgirio“ trenerius. Ar tai ne valstybinės reikšmės skandalas? Juk „Žalgiris“ – iki šiol buvo visos Lietuvos komanda, ne Kauno, ne kokio nors kito savininko, o Lietuvos, kad net kai kurie didesnę gyvenimo patirtį turintys lietuviai mūsų šalies rinktinę vadina žalgiriu (taip žodis virsta bendriniu). Ar kiti skandalai daug įdomesni, kad eskaluojami po kelis mėnesius ar dar ilgiau? Atsakote: „Įdomiau juk apie apatinius.“ O man ne, man įdomiau apie krepšinį. Sakote: „Nepažįsti Romanovo.“ Patariate: „Geriau rašyk ne apie krepšinį, o apie ką nors kita, pavyzdžiui, apie... apie teatrą.“ Jei norite, galiu ir parašyti, juk kasdien akis į akį susiduriu su teatro kritika.

Taigi, įeinu į salę, kurioje negausiai susirinkusi publika skanduoja „Žari! Žari! Žari!..“ Ne, tai ne krizės metu apkarpytas „Žalgirio“ pavadinimas (juk patys žinote, kad ne apie krepšinį, o apie teatrą rašau, nors, kita vertus, vaidinamas to paties pavadinimo spektaklis), tai teatro įkvėpėjo Alfredo Jarry pavardė – esu Karaliaus Ūbo teatro arenoje.

„Žalgirio“ spektaklio režisieriai. Iš ciklo „Nuovargis“. Ramūnas Butautas.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Šiemet švenčiame 600-ąsias Žalgirio mūšio metines, tad nenuostabu, kad čia rodomas spektaklis „Žalgiris“. (Toks jau tų šventinių renginių likimas Lietuvoje – vis kam nors kas nors nepatinka.) Taigi režisieriai keičiami kaip valiuta, nes jų darbas nesutampa su savininko, kuris lankosi beveik kiekvienoje repeticijoje, vizija. Jis piktinasi, kad pagrindinius mūsų karžygių vaidmenis atlieka maurai... Betgi šiuolaikinis teatras – ne socrealizmas, naujos interpretacijos, net Romeo su Džuljeta būna ne visada baltaodžiai. Tačiau savininko nedomina kažkokio prieštvaninio anglų dramaturgo rašliavos. Bet jam taip pat nepatinka ir spektaklyje juntama Viktorijos laikų nusipelniusio plunksnos meistro Levo Tolstojaus dvasia, neva režisierius puola po traukiniu kaip Ana Karenina. Aš daugiau pastebėjau „Karo ir taikos“ šiame spektaklyje – meilė ir kova, bet gal savininkas neklysta – traukinys nestoja.

„Žalgirio“ spektaklio režisieriai. Iš ciklo „Nuovargis“. Gintaras Krapikas.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Taip pat savininkui nepatinka, kad mūsų jauni aktoriai šiame spektaklyje turi tik epizodinius vaidmenis, o kai kurie išvis neįleidžiami į sceną ir degraduoja užkulisiuose. Skaudu. Man irgi labiau patiktų, jei vaidintų Lietuvos aktoriai. Bet visi režisieriai, kad ir kiek jie būtų keičiami, pasirenka vis tuos pačius trupės aktorius. Ar jie visi susimokė prieš savininką? Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir, prisipažinsiu, mano mėgstamame Jaunimo.com teatre, kur irgi buvo mėtomi režisieriai, kur irgi norėta remtis tik Lietuvos aktoriais, bet... Taigi, matyt, jaunimas ir Karaliaus Ūbo teatre yra silpnesnis, ir tai ne režisieriaus problema.

Taigi labai įdomu, kodėl paskutinis režisierius pakeistas po mėnesio, juk per šitiek laiko net su trupe neįmanoma normaliai susipažinti. Žinoma, kai kurie darbdaviai mėgsta atleisti darbuotojus nesibaigus bandomajam laikotarpiui – mažiau išlaidų ir įsipareigojimų.

„Žalgirio“ spektaklio režisieriai. Iš ciklo „Nuovargis“. Darius Maskoliūnas.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Betgi menininkui svarbiau kūryba, ne – pinigai, o savininkas irgi yra menininkas – poetas, tad turbūt ne čia Ana Karenina pakasta.

Kita vertus, net nemylėtas prezidentas Rolandas Paksas vadovavo šaliai daugiau kaip metus. O čia juk teatras! Jokių užsienio grėsmių (neskaitant maurų). Gal reikėjo dar palaukti? Juk padėtis ne tragiška. Pažvelkim į istoriją – ir ilgiau kęsta. Lietuvos pavyzdžiai, sakote, neįtikina. Tad imkime kitų šalių patirtį. Pvz., Leninas paskutinį Romanovų dinastijos imperatorių nuvertė po dvidešimt dvejų valdymo metų.

– Ne! – pasigirsta riksmas.

Ne po dvidešimt dvejų?

– Ne paskutinį! Režisieriau, pas mane! – šaukia tas pats balsas.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

ausinės

Daugelį dešimtmečių kauptas ir ateities kartoms išsaugotas Lietuvos radijo garso archyvas tampa atviras visuomenei.

Bernardinų bažnyčios restauracija

Paradoksalu, bet atradimų kur kas daugiau nei praradimų. Svarbiausia, kad, nepaisant sudėtingų sąlygų, išliko gyva parapija.

Rožinis

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Moteris gamykloje

Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas neseniai pristatė išsamią studiją, gvildenančią civilizacijos temą. Autoriaus įsitikinimu, Vakarų civilizacija priėjo liepto galą.

Gintaras Česonis

Trečius metus vystomas fotografijų projektas, pasakojantis apie Lietuvos miestus ir miestelius siekiantis atskleisti itin asmenišką fotografo santykį su vaizuojamomis vietovėmis...