Quo vadis? (Kur eini – lot.). Klausimas nei naujas, nei itin originalus. Sutinkamas visur ir visada. Nuo paprastai per petį mesto klausimo sutiktam bičiuliui iki išrinktųjų retorikos vingrybių minioms. To klausia ir britų žurnalistas bei meno kuratorius Davidas Ellisas kelionėje per Lietuvą sutiktų žmonių: turgaus prekeivės, žinomo filosofo, žvejo, drabužių dizainerės, astronomo, politikos žurnalistės, šakočių kepėjos ir kitų.

Iš jų be galo skirtingų atsakymų ir kelionės įspūdžių jis lyg mozaiką dėlioja Lietuvą. Tokią, kokia ji buvo, ir kokia yra dabar. „Kelionė per Lietuvą“ – dokumentinis kelio filmas apie Lietuvos pokyčius. Kaip per dvidešimt nepriklausomybės metų pasikeitė gyvenimas Lietuvoje? Tai, ką esame pamiršę (o gal niekad nė nepastebėję?) apie savo šalį ir save pačius, mums su humoru ir rimtomis įžvalgomis primins tas, kuriam iš šono geriau matyti, – D. Ellisas.

Per dešimt filmavimo dienų kūrybinė grupė nuvažiavo apie tris tūkstančius kilometrų, aplankė Vilnių, Klaipėdą, Kauną, Jonavos rajoną, Kuršių neriją, Šiaulius, Molėtus ir kelis mažesnius Lietuvos miestelius bei kaimus.

Filmo premjera – kovo 4 d.

Kur ir iš kur einame tuos dvidešimt nepriklausomybės metų? Apie tai ir apie filmo „Kelionė per Lietuvą“ kūrimą – pokalbis su kūrėjų komanda.

Kaip gimė ir kuo Jus asmeniškai patraukė filmo idėja?

Davidas Ellisas, žurnalistas, pagrindinis filmo herojus. Gal reikėtų pradėti nuo to, kaip aš apskritai atsiradau Lietuvoje (juokiasi, – aut.past.). Pirmosios mano vizito priežastys gana ironiškos, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbios. Suintriguotas Cole Porter 1937 metais parašytos dainos „Padarykime tai, įsimylėkime“, kurioje yra tokios eilutės „netgi lietuviai ir latviai tai daro“, kreipiausi dėl kelionės stipendijos į Anglijos menininkų tarybą pristatydamas tai kaip ieškojimą tos „netgi“ Lietuvos.

1993 m. įsėdau į lėktuvą (jie į Vilnių skrisdavo kartą per savaitę). Su manimi vyko devyni žmonės, šeši iš jų − buvę Londono ekonomikos mokyklos studentai, kurie lėktuvo gale persirengė paprastus drabužius į kostiumus. Jie buvo diplomatai ir politikai. Aš sėdėjau šalia anglų verslininko. Turistų nebuvo.

Vilnius, net pats centras, mane pasitiko tamsa – neapšviestos gatvės, blausios parduotuvių vitrinos. Tačiau tai buvo nuostabių susitikimų ir nepamirštamų įspūdžių savaitė: susitikau su Sibiro tremtiniais, buvusiais partizanais, aplankiau Operos ir baleto teatrą, žvejojau Palangoje, žiūrėjau filmą tuometinėje Ozo kino salėje.

Vėliau, vieno vizito į Lietuvą metu, aš supratau, kad turiu veikti, realizuoti savo senas svajones ir sutaikyti įvairius prieštaravimus, kylančius iš mano patirties dėl to, kas seniau buvo priskiriama „Šaltajam karui“. Nebuvau vienintelis taip mąstantis. Atvykęs į Vilnių aš sutikau tuos, kurie mano jaunystės laikais gyveno kitokios ideologijos takoskyroje. Baimė. Branduolinės katastrofos baimė buvo giliai įspausta į mano kartos laiko suvokimą. Mes nuoširdžiai tikėjome šūkiu NO FUTURE (ateities nėra).

Tad vėl ir vėl grįžtu į Lietuvą dėl labai ypatingos atmosferos, kurią sukūrė jūsų šalies praeitis. Išmokau žurnalisto amato čia, nestudijuodamas žurnalistikos, bet atsakydamas ir reaguodamas į tai, kas vyksta aplink mane. Aš išmokau užduoti klausimus apie mano paties kultūrą, apie nusivylimų ištakas, kurias mes VISI patyrėme pokario laikotarpiu. Lietuvoje, Lietuvos dėka aš išmokau suprasti „kita“.

Tiesą sakant, tapau lengvai priklausomas nuo Lietuvos ir šiuo filmu bandau nuo to išsivaduoti ( šypsosi, – aut.past.). Neapsigaukite, filme daugiau kalbu ne apie jūsų, o apie savo Nepriklausomybę.

Kalbant apie filmą, 2004-aisiais, prieš įstojant Lietuvai į Europos Sąjungą, nusprendžiau vainikuoti 10-ies metų kultūrinę veiklą savo asmenine kelione per Lietuvą, kurią įkvėpė filmas „Karaliai kelyje”, rež. Wimas Wendersas. Jame du vyrai keliauja per Rytų–Vakarų takoskyrą. Tuomet kažkur ir ėmė kirbėti „Kelionės per Lietuvą“ idėja.

Vaidotas Digimas, režisierius-operatorius. Lietuva, jos gamta, istorija, žmonės – tai temos, kurios visada man patinka. Tuo labiau Lietuvos gyventojai labai mažai žino apie savo kraštą. Kaip pasakė viena iš filmo herojų: ...važinėjam po turkijas ir egiptus, o kas nuostabaus pas mus net nepastebim. Tuo šis scenarijus ir patraukė, galimybe nors truputėlį parodyti Lietuvos savotišką grožį, užmesti „kabliuką“ pačiam žmogui domėtis vieta kurioje gyvena, istorija, pamatyti grožybes, kurios jį supa.

Tas „kabliukas“ – tai Deividas, nes jis kitaip negu ligi tol mano sutikti žmonės mato daiktus ir įvykius, todėl net ir man buvo įdomu jo pasiklausyti. Gal tai, kad jis mus jau stebi beveik du dešimtmečius ir negyvena Lietuvoje, prideda savotiško pikantiškumo jo pastaboms apie mūsų gyvenimą.

Živilė Gallego, prodiuserė. Apie tokį filmą Davidas Ellisas pradėjo šnekėti jau prieš keletą metų. Vėliau ta pačia tema kalbėjomės nemažai ir su režisieriumi Vaidotu Digimu. Abu norėjo kurti filmą apie Lietuvą ir jos pokyčius. Dviejų skirtingose santvarkose užaugusių menininkų subūrimas kartu leido nupiešti objektyvesnį ir įdomesnį Lietuvos paveikslą – tad ne tik pati idėja, bet ir jos įgyvendinimas.

Donatas Bielkauskas, kompozitorius. Šis filmas yra apie mus, mūsų istoriją, šalį. Istoriniai kadrai virpina širdį, tuo metu kažkas viduje sukyla, suspaudžia... Vargu ar tai įmanoma perteikti jaunajai kartai, bet bandyti reikia. Žiūrint į besiblaškantį po Lietuvą Davidą, nejučiomis supranti, kad ir pats taip atrodai svečiose šalyse, šiek tiek keistokai ir ironiškai. Davidas aplanko labai keistų vietų. Pavyzdžiui, legendinį Rietavo turgų. Lankiausi ten ne kartą, bet kol nepamačiau jo ekrane, niekada nepagalvojau, kaip jis atrodo iš šono. Tai verčia susimąstyti.

Kaip sekėsi dirbti su kitos kultūros atstovu?

Vaidotas Digimas. Su Deividu iškart pavyko rasti bendrą kalbą. Jo netradicinis požiūris į tradicinius mus supančius daiktus man patiko, ir aš supratau, kad su filmo herojumi man pasisekė.

Živilė Gallego. Pažinojau Davidą, jo entuziazmą ir šiltus jausmus Lietuvai dar tuomet, kai studijavau Londone. Jis kviesdavo i Londoną Lietuvos menininkus ir rengdavo vakarus, į kuriuos susirinkdavo Londono jaunimėlis, avangardinio meno gerbėjai.

Davidas yra žmogus, trykštantis begaline energija, jis niekada nenustoja klausti. Jam įdomu viskas: istorinis kontekstas, priežastys, pasekmės, žmogaus jausmų kaita dėl tų pasekmių. Davidas moka prakalbinti žmones ir nesvarbu ar tai būtų žvejys, baikeris ar aukšto rango NATO pareigūnas. Jis atvyko filmuotis atviras visiems susitikimams ir naujiems potyriams ir labai greitai įsijautė į savo rolę, kurioje jam reikėjo tiesiog būti savimi.

Buvo smagu per filmavimą keliauti su Davidu, tik juokavome, kad turime nuolat sergėti jo daiktus, nes juos visur pamiršdavo. Beje, savo kompiuterio, kuriame jis nuolat rašė kelionės dienoraštį, Davidas sugebėjo niekur nepalikti.

Donatas Bielkauskas. Davidą pažinojau iš anksčiau vykusio jo organizuoto netradicinio renginio, per kurį buvo rodomi atominių sprogimų vaizdai. Tad kurdamas muziką šiam filmui jaučiausi lyg dirbdamas su geru pažįstamu, kuris įstrigo į atmintį kaip originalus ir kūrybingas žmogus.

Ar britas geriau parodo Lietuvos pokyčius?

Davidas Ellisas. Jaučiu šio klausimo (kaip ir komentarų internete) potekstę: „ei, kaip tas britas, kurio tėvynainiai čia audringai švęsdavo bernvakarius ir laužydavo baro baldus, gali komentuoti MŪSŲ istoriją?“ Bet juk tai bendražmogiški, nuo šalies nepriklausantys dalykai: bendroji tautos atmintis, emigracija, grįžimas namo, darbas. Mano nuomonę reikėtų priimti kaip žiupsnelį druskos ir aš sutinku, kad ji tokia yra, ir tai mano teisė, net jei ji ir neįprasta ar keista ar, gali būti, klaidinga.

Bet jei jau jūs esate laisvi, tai, vadinasi, esate laisvi priimti skirtingas nuomones ir Lietuva yra laisva nuspręsti, kaip ji nori būti apibūdinama. Aš tiesiog viena iš kinematografinių priemonių, prizmė, kitaip tariant, žiūrovai į viską gali pažiūrėti mano akimis, o išvadas daryti patys. Aš tik sufleruoju, kad gerokai įdomiau dairytis pokyčių detalėse, pavyzdžiui, nagrinėjant ne politikų kalbas ar rinkimų programas, o... turgaus prekystalių turinį.

Živilė Gallego. Manau, kad žmogui iš kitos kultūros lengviau užduoti nepatogius klausimus. Jo tikslas prakalbinti pašnekovus taip, kad jie būtų atviri, atsipalaidavę ir norėtų papasakoti tai, kas jiems yra svarbu. Žiūrovams įdomu bus stebėti ir paties Davido komentarus apie pokyčius.

Vaidotas Digimas. Negaliu sakyti geriau, nes neaišku, su kuo lyginti. Taip pat negaliu sakyti, kad britas, nes Deividas nėra tradicinis britų turistas, atvykęs į Lietuvą švęsti bernvakario, gerti alaus ir medžioti blondinių, kaip Lietuvą anglams „pristato“ kai kurie komerciniai turizmą skatinantys leidiniai.

Donatas Bielkauskas. Nepasakyčiau, kad tai priklauso nuo to, ar jis britas. Turbūt daugelis mūsų šalyje besilankančiųjų turėtų, ką pasakyti, kaip ir mes apie kitas šalis. Tačiau Davidas pastebi įdomių smulkmenų. Tai intriguoja.

Su kokiais sunkumais susidūrėte dirbdami su šiuo filmu?

Davidas Ellisas. Diskusija apie žvejybą su žveju Algiu baigėsi tuo, kad pirmą kartą pabandžiau rūkyti pypkę ir paspringau dūmais. Riterių šarvai taip prislėgė savo 20 kilogramų svoriu, jog teko šauktis ginklanešio, kuris padėjo atsikelti nuo žemės.

Galbūt sudėtingiausia kuriant filmus (apskritai) yra tai, kad idėjos, kurios popieriuje atrodė aiškios ir prasmingos, filmuojant staiga išskysta ir jas reikia pergalvoti. Tad puiku, kad šįkart galėjau sau leisti prabangą išvis neturėti scenarijaus (jokio scenarijaus, kelios pastabos, galbūt strategijos užuomazgos, bet nieko daugiau. Tik procesas), kas galbūt šiek tiek vedė iš proto filmo režisierių ir prodiuserę, bet tie, kurie mane pažįsta, jau sutiko, kad tai tėra vienintelis būdas dirbti su manimi.

Živilė Gallego. Sunku buvo improvizuotai filmuoti Lietuvos kaimeliuose. Žmonės mielai šnekėdavo su mumis, bet, pamatę kamerą, numodavo ranka, ir atsisakydavo filmuotis.

Kadangi biudžetas nedidelis, kelionė buvo labai intensyvi, galėjome sau leisti mažiau filmavimo dienų, negu buvome planavę. Bet kelionės nuovargį atpirko nuostabūs susitikimai ir auksinio rudens Lietuvos vaizdai.

Vaidotas Digimas. Su visais sunkumais, kurie iškyla kuriant filmą: nuomonių skirtumas, laiko stygius, sniegas, sugedęs transportas (juokiasi, – aut.past.).

Donatas Bielkauskas. Jokių sunkumų. Kai randami bendri atramos taškai ir viskas suderinama, lieka tik minčių materializacija.

Kokius Lietuvos pokyčius pastebėjote?

Živilė Gallego. Nepriklausomybę pasitikau ankstyvoje paauglystėje. Nors galbūt tuomet dar vaikiškai savaip interpretavau įvykius, bet labai gerai prisimenu tą visuotinį patriotizmo jausmą, žmonių susivienijimą ir begalinį tikėjimą, kad dabar gyvensime geriau. Atsivėrus sienoms džiaugiausi, kad mano kartai pasisekė, ir mes galime laisvai keliauti po pasaulį. Penkerius metus studijavau ir dirbau skirtingose šalyse ir visur susidūriau su dilema, kad esu iš mažos niekam nežinomos valstybės (dažniausiai visiems tai vis dar buvo Rusijos dalis), ir man reikia ją pristatyti iš pačios geriausios pusės. Manau, gyvenant užsienyje lietuviai stipriau suvokia kaip jie myli savo tėvynę ir ką ji jiems reiškia. Kai grįžau į Lietuvą ji jau buvo labai pasikeitusi vizualiąja puse : atrodė čia nieko netrūksta ir viską galima rasti kaip ir Vakarų Europoje. Ekonominis pakilimas teikė daug vilčių ir džiaugiausi galėdama realizuoti savo profesinius tikslus, bet labiausiai nustebino pinigų kartos bumas: pirkti, vartoti, neatsilikti, nes kitaip traukinys nuvažiuos. Tempas buvo pasivijęs, gal net ir pralenkęs Vakarus. Žmogaus gyvenimo sėkmės rodikliais irgi tapo finansinė išraiška, ką jis turi ir kiek uždirba. Ekonominė krizė vėlgi perkainavo visas vertybes. Tikiuosi, kad po šių visų permąstymų žmonės supras, kad svarbiausia ne tai, ką turi, o tai, kaip gyveni.

Vaidotas Digimas. Dvidešimt metų – ilgas laiko tarpas, tad ir pokyčių daug. Jų yra ir gerų ir blogų, visus vardinti užimtų labai daug laiko. Malonu matyti plevėsuojančią trispalvę, bet dar reikia išmokti ją didžiuotis. Atsivėrus pasauliui, reikia išmokt pasiimti kas geriausio, o ne viską iš eilės. Dvidešimt metų – tai riba tarp paauglystės ir jaunystės ir dabar svarbiausia sudėlioti teisingus vystymosi taškus, kad nepridarytumėme klaidų, kurias turės taisyti mūsų vaikai.

Donatas Bielkauskas. Išoriškai pasikeitė labai daug kas, tačiau viduje senoji karta keičiasi lėtai, o jaunimui ,atrodo, daugelis dalykų tiesiog nerūpi. Kalbu apie kasdienius reikalus, buitį, socialinius santykius. Nuo to viskas ir prasideda. Abejingumas, pasyvumas ir pyktis didžiausi mūsų priešai kurie mus luošina, tampame sielos ligoniais. Šiai ligai gydyti yra vienintelis vaistas – laikas.

Filmo „Kelionė per Lietuvą“, kurį prodiusavo kompanija „Fralita Films“, iš dalies parėmė AB „Teo LT“ ir Kultūros rėmimo fondas.