„Diskusijai ir svarstymui apie vertybes, kuriomis kursime Lietuvos ateitį, labai tinkamas laikas. Projektas „Lietuva“ šiuo metu yra kryžkelėje: vertybinis diskursas senka ir jį keičia vadybinis diskursas. Nuo 1990-ųjų kovo 11-osios siekėme inetgruotis į NATO ir Europos Sąjungą. Integracijos procesas buvo struktūrinis. Buvo tikima, kad dalyvavimas šiose struktūose atneš ir vertybinį turinį. Dėl to liko spragų: tos sritys, kurių nelietė ES acquis (kaip švietimas, socialinė politika) liko neprižiūrėtos. Dėl jų dabar kyla konfliktai – manoma, kad vadybiniai, tačiau iš tiesų – vertybiniai.  Vertybinis diskursas šiandien labai reikalingas“, sako dr. Irena Vaišvilaitė 

Apie vertybes, kuriomis siekiame grįsti Lietuvos ateitį diskusijas surengė Belgijos ateitininkai, švęsdami organizacijos šimtmetį Belgijoje kartu su lietuvių bendruomenės nariais. Diskusijoje dalyvavo dr. Irena Vaišvilaitė, dr. Darius Udrys, Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas. 

Darius Udrys: Keisti visuomenę, paveikti jos vertybes yra labai sunku.Kitaip nei prieš šimtą metų, visuomenė labai įvairialypė, todėl vertybes aiškintis ir rasti bendrą kalbą dar sunkiau, nei anksčiau. Jei atsisakoma vertybių primetimo jėga, tai visuomeninis dialogas yra tas instrumentas, kuris padeda   ieškoti bendros kalbos apie vertybes ir ją galbūt atrasti—ne primetant, o formuojant diskursą apie “pamatines vertybes.”

Vygantas Malinauskas: Gyvename pasaulyje, kuriame negalime savo vertybių primesti kitiems. Tad gal Irenos minėtas vadybinis požiūris padeda mums išvengti konfrontacijos? 

Irena Vaišvilaitė: Vadybinė nuostata kelia Lietuvai ekonominius ir politinius tikslus. Pavyzdžiui, užsienio politiką, mūsų orientaciją į Rytus ar į Vakarus lemia ekonominiai interesai. Konservatorių vyriausybės vykdoma šeimos politika daugiau mechaniška: Lietuvai reikia daugiau žmonių, daugiau vaikų. Vertybių kaip ir nėra.  Viena Delfi apklausa neseniai parodė, kad apie 60 proc. atsakiusiųjų į klausimus negintų savo valstybės. Šie žmonės galvoja apie savo gyvenimus: jų gyvenimo projektai yra asmeniniai, individualūs, Lietuva šiuose projektuose gali ir neegzistuoti. Gyvename tikrovėje, kurioje kiekvienas siekia savo gerovės. Tokioje tikrovėje kyla klausimas ar Lietuva yra kuriama, ar yra tiesiog valdoma situacija. 

Vygantas Malinauskas: Tarpukaryje 75 procentai pirmosios Lietuvos nepriklausomos kariuomenės leitenantų buvo ateitininkai.  Tuo metu padarius Delfi apklausą plačiojoje visuomenėje matyt būtume gavę panašius rezultatus.  

Darius Udrys: Yra  iš esmės du būdai bandyti įtvirtinti savo vertybes visuomenėje: galima pasiremti savo galia ir vertybes primesti kitiems per jėgą; arba yra dialogas. Tai kelias, kuriuo siekiama atpažinti bendrą naudą. Tai sudėtingas kelias. Jį dar labiau apsunkina stoka pagarbos kitam žmogui ir idėjai, kad jam jo vertybės - nemažiau svarbios, nei man mano, ir, galimas daiktas, atrodo nemažiau “pamatinės,” nei man manosios. Kadangi faktinė padėtis yra ta, kad dėl jų daugeliu atvejų nesutariama iš anksto, pamatines visuomenės vertybes turime ne diegti, bet atrasti dialoge su kitais.

Irena Vaišvilaitė: Dariaus minima pagarba kitam žmogui galėtų būti viena iš tų pamatinių vertybių, kuriomis galime grįsti Lietuvos ateitį. Pagarba žmogui šiuo metu Lietuvoje yra tarsi kontra-kultūrinė nuostata. Visi kaltina žiniasklaidą, tačiau pjudymo principą taiko įvairūs visuomenės sluoksniai – plačiai populiarūs įvairaus kompromato „nuleidinėjimai“.  Pagarbos nebuvimas siejasi taip pat su menka savigarba. Ši užnuodyta atmosfera daugelį žmonių gena iš Lietuvos.  

Darius Udrys: Valstybės anksčiau rėmėsi išsamesnėmis ir agresyviau diegiamomis gėrio sampratomis, dėl kurių viešai kildavo mažiau ginčų, kadangi valdžios struktūros veiksmingiau visuomenės narius indoktrinuodavo ir kritiką drausdavo.    Šiandien, asmuo yra visokeriopai galingesnis, nei anksčiau. Valstybės nebegali mūsų taip engti, kaip kadaise, ir mes labiau save suprantame, kaip vertybių kūrėjai. Šiandien valdžios struktūrų kišimasis į mūsų vertybinius sprendimus mažiau priimtinas, ypač kai tai prieštarauja mūsų įsitikinimams. O tikėtis politinio sprendimo, jei visuomenėje nesutariama dėl pamatinių vertybių – ne itin prasminga. Demokratija skatina politikus  remtis daugiausiai tomis vertybėmis, dėl kurių visuomenė mažiausiai ginčijasi.  Retas politikas nori pūsti prieš vėją, ir dar retesniam pavyksta tai padaryti. O jei tai padaroma tokiu būdu, kuris neatspindi visuomenės nuomonės, didėja socialinių konfliktų ir susiskaldymo grėsmė. Žodžiu, primetant vertybes jėga ginčai neišsprendžiami — jie tik  pakeičiami, įstumiami į požemį, kur gali būti sunkiau juos ir jų galimas neigiamas pasekmes sukontroliuoti. Ieškant bendros kalbos dėl pamatinių vertybių mažų bendruomenių ir organizacijų vaidmuo yra kertinis. Daugelis vertybių ateina iš šeimos—žmogui artimiausios bendruomenės. Tą vėliau sunku pakeisti. Norint stiprinti šeimas, neužtenka vien finansinių paskatų. Reikia auklėjimo, švietimo…ir ne tik vaikams Pavyzdys: viena pagrindinių skyrybų priežasčių—kai partneriai nesugeba išspręsti nesutarimų dėl finansų. Padėdami žmonėms išmokti taikiau, pagarbiau ir veiksmingiau spręsti tokias problemas manau galėtumėte sustiprinti šeimą. Būtent tai yra pavyzdys, į kokį švietimą reikėtų atkreipti dėmesį. 

Vygantas Malinauskas: Diskusijoje apie vertybes neišvengsime ir jų paminėjimo. Vykstant dideliems konfliktams pavyzdžiui dėl švietimo politikos ir kitose srityse, kokios vertybės turėtų nulemti?  

Irena Vaišvilaitė: Mano manymu, esant vertybių konfliktui padėtų vertybių hierarchija. Tai, kas parašyta esminių žmogaus teisių deklaracijoje daugelyje Vakarų valstybių jau yra įgyvendinta. Vėliau atsirado noras turėti daugiau ir daugiau teisių. Lietuvoje beveik iki absurdo priėjo diskusija dėl gėjų paradų – turime suprasti, kad tai teisė, plaukianti iš žmogaus tesių. Kartais vertybiniuose konfliktuose gali padėti pabandymas atsitraukti ir pažvelgti į situaciją plačiau, pamatyti bendrą paveikslą. Pavyzdžiui, gatvių pavadinimų rašymas dvejomis kalbomis: daugeliui lietuvių kalba – absoliuti vertybė, tačiau ar ji tokia absoliuti, kad lenkų kalba visai nėra vertybė?  

Darius Udrys: Vienų vertybių primetimas kitiems veda į susvetimėjimą ir socialinį konfliktą. Jo norint išvengti, būtinas dialogas, kurio šiuo metu Lietuvoje pasigendame. Kad ir dėl minėto gėjų parado: galima su juo sutikti arba nesutikti, tačiau mane stebina su kokia neapykanta savo prieštaravimus reiškia žmonės, kurie esą laiko save krikščionimis. Taip kitų nekęsti nėra krikščioniška ir anaiptol neskatina visuomeninio dialogo, kuris leistų rasti bendrą kalbą šiuo klausimu.

Irena Vaišvilaitė: Apie vertybes gali diskutuoti tik tada kai esi pats ištikimas savo vertybėms. Pagarba kitam žmogui išplaukia iš krikščioniškos nuostatos. Kažkas yra ne taip, kai krikščionys priešinasi kalinio Gaidjurgio pakrikštijimui.  Juk toks pasipriešinimas neįmanomas, jei tikima nemirtinga žmogaus siela, kuri, nors ir pažeista, gali atsisukti į tiesą ir šviesą, gali  atsiversti. Tai įmanoma, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą – jo prigimtinio orumo šaltinį.

Darius Udrys: Vertybė, kuri turėtų būti krikščionių specialybė ir kuri manau rastų platų atgarsį visoje visuomenėje – tai meilė. Kodėl nepradėti nuo to, kad mūsų viešieji santykiai būtų meilesni ir taip pat pagarbesni? Kitaip tariant, kad būtų daugiau solidarumo—pilietinės draugystės. Tada ir būtų lengviau pakelti sunkumus ir gyvenimas būtų malonesnis apskritai.

Irena Vaišvilaitė: Svarbu meilei sugrąžinti krikščionišką prasmę. Tai nėra emocija – tai laikysena ir veiksmas. Laikas išimti meilę iš emocinės sferos ir perkelti ją į moralinę sferą.

Darius Udrys: Manau, kad tai yra ir emocija, ir laikysena. Bet kad tai emocija nereiškia, kad nėra būdų jos sužadinti.

Vygantas Malinauskas: Štai Europos politikų vertybinėje skalėje meilės nėra. Yra tolerancija, o ar meilė europiečiams svarbi? Jei kalbėsime apie ateitininkus, jie vadovaujasi penkiais principais – katalikiškumu, tautiškumu, visuomeniškumu, šeimiškumu ir inteligentiškumu. Iš jų išplaukia ateitininkų vertybės. Kita vertus, ateities sąjūdis prasidėjo ne nuo ideologijos, o nuo noro kurti Lietuvą. Kurti tikrąją kultūrą.  

Klausimas iš auditorijos: Be tikėjimo nepraaugsime savęs. Ateitininkai išaugo į didelį judėjimą tikėjimo dėka. Ar galima be tikėjimo (nebūtinai religinio) mobilizuoti visuomenę? 

Klausimas iš auditorijos: Svarbu yra būti realistais. Turime priešiškai nusiteikusią visuomenę: ar galime joje kalbėti apie tikėjimą? Mano manymu, Lietuvą vienija viena vertybė, kuri yra neigiama: vartotojiškumas. Lietuvoje nėra gerbiama šeima, nėra gerbiama religija, Lietuvoje gerbiama rinka.  

Darius Udrys: Biblijoje rašoma, jog meilė už tikėjimą svarbesnė. Aš, beje, nesu toks pesimistas visuomenės atžvilgiu. Teigiamų vertybių Lietuvoje tikrai yra: visų pirma ta pati meilė, kurią jaučiame šeimose ir draugų tarpe. Norite pasakyti, kad lietuviai nemyli savo vaikų ar draugų? Kodėl negalime ieškoti būdų nors lašą ar du jos daugiau perkelti į savo santykius su kitais piliečiais? Kalbėti apie tai ir tai praktikuoti reikėtų pradėti mažose grupelėse, vis po truputį ir vis labiau išplečiant “saviškio” koncepciją—kad ji būtų vis mažiau ekskliuzyvi. Kodėl visuomeninės organizacijos kaip ateitininkai negalėtų tokių diskusijų, tokio proceso paskatinti? Tam juk jau yra išrasta įvairių būdų, kuriuos galima būtų pritaikyti.

Irena Vaišvilaitė: Nesutikčiau, kad vartotojiškumas – tai vertybė jungianti Lietuvą. Tiesa, kad daugeliui nepriklausomybė tapatinosi su tikslu lengviau vartoti: lengviau įsigyti amerikietiškų džinsų ir panašiai. Vis dėlto iš to, kiek pažįstu savo aplinką (gerų apklausų apie vertybines nuostatas, deja, nėra), jaučiasi poreikis tam tikro bendrumo. Galima sakyti, kad žmogiškumo lygis yra didesnis. Vairavimas Vilniuje pagerėjo, žmonės nukritusiajam gatvėje padeda atsikelti, nebepraeina pro šalį. Šiemet pirmą kartą miestų kiemuose vyko tikros talkos, kai visi bendromis jėgomis – ir darbininkai, ir Seimo nariai – kasė sniegą ir stumdė mašinas. Gaila tik, kad nauja tikrovė nesukūrė erdvių, kur žmonės galėtų susiburti. Kol kas tokios erdvės – tik parapijų salės. Vis dėlto, pilietinės visuomenės užuomazgos jau yra, žmonės nori bendrauti, jau mezgasi tam tikras tinklas.