Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui.

Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialiosios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą. (Josephas Ratzingeris)

Sąžinės kategorija, rodos, nereikalauja ypatingų paaiškinimų ir yra savaime suprantama. Tačiau konteksto, kuriame šis terminas atėjo į lietuvių kultūros istoriją, aptarimas akademiniame diskurse pažadino gyvas polemines diskusijas, atskleidusias, jog semantiniai, filosofiniai ir ypač teologiniai šios kategorijos aspektai nėra pakankamai apmąstyti. Anot Dainoros Pociūtės, viduramžių Lietuvos tekstuose sąžinės, kaip aukščiausios tiesos patikimumo kriterijaus sąvokos, neatrandame. Tiesai pagrįsti pirmasis ją pasitelkia Abraomas Kulvietis savo „Confessio fidei" (1543), adresuotame karalienei Bonai Sforzai. Juo pasekė ir pirmosios lietuviškos spausdintos „Postilės" (1591) autorius Jonas Bretkūnas bei kiti ankstyvosios reformacijos atstovai, pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, sąžinės terminą iš lotynų kalbos pirmojoje lietuviškoje knygoje išvertęs polonizuota skolinio - sumnienės - forma.

Evangelikų dėka sąžinės, kaip patikimo vidinio balso, išreiškiančio bendrą visuotinį vienos tiesos žinojimą, sąvoka formavo evangelinę moralę, teikdama tautinei savimonei naujų bruožų. XVI amžių apskritai galėtume vadinti sąžinės renesansu Europoje. Nesuklystume jo pradžią susieję su garsiąja Martino Lutherio apeliacija, kuria reformatorius gynė savo įsitikinimus ir laužui pasmerktas knygas Wormso Seime 1521 m. balandžio 18 dieną:

„Kadangi Jūsų Didenybė ir jūs, šviesiausieji lordai, reikalaujate atsakyti paprastai, tai aš taip ir atsakysiu, nerodydamas nei ragų, nei dantų. Jeigu manęs neapkaltinate remdamiesi Šventuoju Raštu ir konkrečiai (o popiežiaus ir tarybų autoriteto aš nepripažįstu, nes jie net vienas kitam prieštarauja), aš nesutinku [atsižadėti], nes mano sąžinė klauso Dievo žodžio. Aš negaliu ir neatsižadu nieko, nes elgtis prieš sąžinę yra neteisinga ir nesaugu. Dieve, padėk man. Amen".

Paklusnumas asmens sąžinei kaip neginčytinam tiesos autoritetui, pamažu tapo nekvestionuotina europietiško mentaliteto vertybe. Nors sąžinės atgimimas reformacijos laikotarpiu atveria platų tyrinėjimų lauką, šiame straipsnyje pabandysime grįžti ad fontes ir pasiaiškinti sąžinės kategorijos etimologiją, vartoseną ir semantinę raidą antikinės ir helenistinės kultūros kontekstuose. Egzegetinis biblinių tekstų tyrimas leistų suvokti, kaip sąžinės kategorija vartojama Senajame ir Naujajame Testamentuose (ST ir NT) ir kokias pagrindines prasmes jai teikė Šventraščio autoriai. Atidesnės Pauliaus minčių refleksijos padės susipažinti su teologinėmis šio apaštalo prielaidomis. Kadangi sąžinės sąvokos kilmė lietuvių autorių dar nėra tyrinėta, viliuosi, kad ši kukli studija paskatins gilesnius filologų, moralės ir religijos filosofų bei teologų tyrinėjimus.

Visų pirma reikėtų paneigti kartais nuskambantį teiginį, jog sąžinės kategoriją neva yra padovanojęs apaštalas Paulius. Tiesa, kai kurios kategorijos, pavyzdžiui αγάπη (agapē) - meilė - į graikų kalbą atėjo krikščionių dėka, nes dieviškai meilei apibūdinti jiems pasirodė nepriimtina erōs ir nepakankama filia kategorijos. Tačiau sąvoka syneidēsis - sąžinė, - kurią Naujajame Testamente vartoja ne tik Paulius, bet ir kiti autoriai, sutinkama jau ankstesniuose nekrikščioniškuose tekstuose. Syneidēsis ir kiti iš tos pačios šaknies kylantys dariniai antikinėje raštijoje pasitaiko jau nuo VI a. pr. Kr. Šis terminas plačiai vartojamas tiek filosofų, tiek poetų, istorikų ir dramaturgų, oratorių ir retorikos pedagogų, tragedijose ir komedijose, laiškuose ir inskripcijose.

Kurį laiką vyravusi nuomonė, jog Naujojo Testamento autoriai šią sąvoką pasiskolino iš stoikų, rodos, taip pat yra nepakankamai pagrįsta. Bene pagrindinis poleminis klausimas, labiausiai dominantis syneidēsis kategorijos tyrinėtojus, yra moralinių konotacijų priskyrimas sąžinei. Ankstyvojoje genezėje sąžinės sąvoka neturėjo su etika sietinų prasmių. Syneidēsis kyla iš veiksmažodžių oida, synoida, kurių pagrindinės reikšmės yra „žinoti, suprasti". Priešdėlis syn žymėjo bendrystę, pavyzdžiui, liudytojų, bendrininkų, artimų žmonių. Todėl synoida gali reikšti pažinimą, kuriuo dalijamasi su kitais.

Lotyniška conscentia kategorija paveldėjo ekvivalentišką formą ir identišką prasmę. Nors lietuviška sąžinė buvo kuriama pagal lotynų ir vokiečių kalbų analogijas, tačiau yra aišku, jog sąžinės daryba išliko identiška graikiškajai: priešdėlis syn atitinka są-¸ oida - žinojimą. Taigi pažodžiui sąžinė reikštų „bendrą žinojimą". D. Pociūtė taikliai įvardina semantinį sąžinės pamatą, kaip bendruomenėn sutelkiančią objektyvios tiesos pažinimo galimybę. 
 
Pastebėtina, jog etimologinėje genezėje sąžinės kategorija buvo labiau siejama su kognityvinėmis, o ne su sensibiliomis žmogaus galiomis. Graikams sąžinė asocijavosi su intuityvaus pažinimo forma. Sangrąžinio įvardžio ir synoida junginys σύνοιδα ἐμαυτῷ (synoida emaytōi) antikinėje raštijoje buvo plačiai paplitęs. Jį dažnai vartoja komedijų tėvas Aristofanas (446-385 m.), Sokrato amžininkas Ksenofonas, taip pat ir Platonas. Platono naudotą vieną šios kolokacijos pavyzdį turime išverstą ir į lietuvių kalbą: „Mat aš sau pačiam nė kiek - nei labai, nei tik truputėlį - neatrodau esąs išmintingas". Naglis Kardelis synoida emaytōi verčia kaip sau pačiam atrodau. Dėl šio žodžių junginio vystėsi žinojimo savyje kategorija, kuri neišvengiamai įgavo dorovinių atspalvių.

Pavyzdžiui, Euripidas synoida vartoja kaip sąvoką, nusakančią savo nedorybių matymą, o Antifanas ir Izokratas - nekaltumo pažinimą. Plutarchas sąžinę prilygina sielos opai, nuolatos graužiančiai, bet ir pamokančiai. Nors helenistinės minties raidoje synoida nebūtinai yra dorovinio pobūdžio, artėjant krikščioniškos eros apyaušriui ši forma įgyja vis aiškesnes moralines konotacijas, pabrėžiančias asmeninę atsakomybę už vienokius ar kitokius poelgius. Šia prasme terminas vartojamas ne tik stoikų, bet ir hebrajų helenistų, pavyzdžiui, Filono Aleksandriečio. Dažniausiai pabrėžiama sąžinės negatyvioji pusė - jos suteikiamas vidinis sielos skausmas:

Ji gimusi ir gyvena kiekvienoje sieloje nuolatos primindama visa tai, kas įžeidžia. Jos pagrindinė savybė - nuolatos nekęsti blogio ir mylėti gėrį. Ji sykiu ir kaltintoja ir teisėja. Kaip kaltintoja - pirma kaltina ir gėdina, kaip teisėja - moko, įspėja, pataria sielai atgailauti. Jei į jos įkalbinėjimus atsižvelgiama, ji su džiaugsmu susitaiko, tačiau jei ne, ji nenurimsta ir kariauja. Niekuomet ji nepasitraukia, nei dieną, nei naktį, bet duria tarsi pagaliu gyvuliams varyti, sužeisdama nepagydomai, iki dienos, kai nutrūksta paskutinė šios vargšės ir prakeiktos sielos gija.

Bene vienas ryškiausių pavyzdžių, patvirtinančių, jog syneidēsis jau helenistinėje tradicijoje buvo labai artimas krikščioniškai šio žodžio sampratai, atskleidžiančiai sąžinės ir Dievo sąsajas, sutinkamas tekste, kuris tradiciškai priskiriamas Epiktetui:

„Kai mes buvome vaikai, mūsų tėvai atiduodavo mus vergei auklei, kuri turėjo rūpintis, idant nieko blogo mums nenutiktų. Tačiau kai mes užaugame, Dievas patiki mus sąžinės [syneidēsei], esančios mumyse, globai. Žiūrėkime, kad jokiu būdu jos apsaugos nepaniekintume, nes tuomet mes nepatiktume Dievui, o sąžinė [syneidoti] pasidarytų mūsų pačių priešu". 

Sunku pasakyti, ar moralinis syneidēsis aspektas būtų įsitvirtinęs be krikščionybės, tačiau visiškai aišku, jog NT tapo savotišku sąžinės katalizatoriumi, paspartinusiu sąžinės, kaip vidinio balso, atkartojančio Dievo įsakymus kiekviename žmoguje, prasmės paplitimą. Reikšminga, jog I a. pabaigoje - II a. syneidēsis kategoriją jau intensyviai vartojo apaštališki tėvai - ir būtent doroviniu, o ne neutralaus žinojimo aspektu. Pavyzdžiui, Klemenso Romiečio „Laiške korintiečiams" šią sąvoką sutinkame net penkis kartus; „Didachė" (dvylikos apaštalų mokslas, krikščionių bendruomenės raštas, II a. pr. Kr.) skelbia: „Bažnyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su netyra sąžine". Hermo „Ganytojas" moko, jog „nešvari sąžinė ir tiesos dvasia negyvena drauge".

Sąžinę mini Ignacijus „Laiške traliečiams", taip pat Polikarpas „Laiške filipiečiams". Tad apibendrinant galima teigti, jog kaip tik dėl Naujojo Testamento sąžinės, kaip moralinio vadovo, o gal net ontologinio žmogaus sando, skiriančio gėrį nuo blogio, reikšmė įsitvirtino iš pradžių graikų ir romėnų, o vėliau ir kituose europinių kalbų žodynuose.

Bus daugiau

www.btz.lt