Giedrius Saulytis. Sąžinės samprata Naujajame Testamente (I)
Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui.
Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialiosios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą. (Josephas Ratzingeris)
Sąžinės kategorija, rodos, nereikalauja ypatingų paaiškinimų ir yra savaime suprantama. Tačiau konteksto, kuriame šis terminas atėjo į lietuvių kultūros istoriją, aptarimas akademiniame diskurse pažadino gyvas polemines diskusijas, atskleidusias, jog semantiniai, filosofiniai ir ypač teologiniai šios kategorijos aspektai nėra pakankamai apmąstyti. Anot Dainoros Pociūtės, viduramžių Lietuvos tekstuose sąžinės, kaip aukščiausios tiesos patikimumo kriterijaus sąvokos, neatrandame. Tiesai pagrįsti pirmasis ją pasitelkia Abraomas Kulvietis savo „Confessio fidei" (1543), adresuotame karalienei Bonai Sforzai. Juo pasekė ir pirmosios lietuviškos spausdintos „Postilės" (1591) autorius Jonas Bretkūnas bei kiti ankstyvosios reformacijos atstovai, pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, sąžinės terminą iš lotynų kalbos pirmojoje lietuviškoje knygoje išvertęs polonizuota skolinio - sumnienės - forma.
Evangelikų dėka sąžinės, kaip patikimo vidinio balso, išreiškiančio bendrą visuotinį vienos tiesos žinojimą, sąvoka formavo evangelinę moralę, teikdama tautinei savimonei naujų bruožų. XVI amžių apskritai galėtume vadinti sąžinės renesansu Europoje. Nesuklystume jo pradžią susieję su garsiąja Martino Lutherio apeliacija, kuria reformatorius gynė savo įsitikinimus ir laužui pasmerktas knygas Wormso Seime 1521 m. balandžio 18 dieną:
„Kadangi Jūsų Didenybė ir jūs, šviesiausieji lordai, reikalaujate atsakyti paprastai, tai aš taip ir atsakysiu, nerodydamas nei ragų, nei dantų. Jeigu manęs neapkaltinate remdamiesi Šventuoju Raštu ir konkrečiai (o popiežiaus ir tarybų autoriteto aš nepripažįstu, nes jie net vienas kitam prieštarauja), aš nesutinku [atsižadėti], nes mano sąžinė klauso Dievo žodžio. Aš negaliu ir neatsižadu nieko, nes elgtis prieš sąžinę yra neteisinga ir nesaugu. Dieve, padėk man. Amen".
Paklusnumas asmens sąžinei kaip neginčytinam tiesos autoritetui, pamažu tapo nekvestionuotina europietiško mentaliteto vertybe. Nors sąžinės atgimimas reformacijos laikotarpiu atveria platų tyrinėjimų lauką, šiame straipsnyje pabandysime grįžti ad fontes ir pasiaiškinti sąžinės kategorijos etimologiją, vartoseną ir semantinę raidą antikinės ir helenistinės kultūros kontekstuose. Egzegetinis biblinių tekstų tyrimas leistų suvokti, kaip sąžinės kategorija vartojama Senajame ir Naujajame Testamentuose (ST ir NT) ir kokias pagrindines prasmes jai teikė Šventraščio autoriai. Atidesnės Pauliaus minčių refleksijos padės susipažinti su teologinėmis šio apaštalo prielaidomis. Kadangi sąžinės sąvokos kilmė lietuvių autorių dar nėra tyrinėta, viliuosi, kad ši kukli studija paskatins gilesnius filologų, moralės ir religijos filosofų bei teologų tyrinėjimus.
Visų pirma reikėtų paneigti kartais nuskambantį teiginį, jog sąžinės kategoriją neva yra padovanojęs apaštalas Paulius. Tiesa, kai kurios kategorijos, pavyzdžiui αγάπη (agapē) - meilė - į graikų kalbą atėjo krikščionių dėka, nes dieviškai meilei apibūdinti jiems pasirodė nepriimtina erōs ir nepakankama filia kategorijos. Tačiau sąvoka syneidēsis - sąžinė, - kurią Naujajame Testamente vartoja ne tik Paulius, bet ir kiti autoriai, sutinkama jau ankstesniuose nekrikščioniškuose tekstuose. Syneidēsis ir kiti iš tos pačios šaknies kylantys dariniai antikinėje raštijoje pasitaiko jau nuo VI a. pr. Kr. Šis terminas plačiai vartojamas tiek filosofų, tiek poetų, istorikų ir dramaturgų, oratorių ir retorikos pedagogų, tragedijose ir komedijose, laiškuose ir inskripcijose.
Kurį laiką vyravusi nuomonė, jog Naujojo Testamento autoriai šią sąvoką pasiskolino iš stoikų, rodos, taip pat yra nepakankamai pagrįsta. Bene pagrindinis poleminis klausimas, labiausiai dominantis syneidēsis kategorijos tyrinėtojus, yra moralinių konotacijų priskyrimas sąžinei. Ankstyvojoje genezėje sąžinės sąvoka neturėjo su etika sietinų prasmių. Syneidēsis kyla iš veiksmažodžių oida, synoida, kurių pagrindinės reikšmės yra „žinoti, suprasti". Priešdėlis syn žymėjo bendrystę, pavyzdžiui, liudytojų, bendrininkų, artimų žmonių. Todėl synoida gali reikšti pažinimą, kuriuo dalijamasi su kitais.
Lotyniška conscentia kategorija paveldėjo ekvivalentišką formą ir identišką prasmę. Nors lietuviška sąžinė buvo kuriama pagal lotynų ir vokiečių kalbų analogijas, tačiau yra aišku, jog sąžinės daryba išliko identiška graikiškajai: priešdėlis syn atitinka są-¸ oida - žinojimą. Taigi pažodžiui sąžinė reikštų „bendrą žinojimą". D. Pociūtė taikliai įvardina semantinį sąžinės pamatą, kaip bendruomenėn sutelkiančią objektyvios tiesos pažinimo galimybę.
Pastebėtina, jog etimologinėje genezėje sąžinės kategorija buvo labiau siejama su kognityvinėmis, o ne su sensibiliomis žmogaus galiomis. Graikams sąžinė asocijavosi su intuityvaus pažinimo forma. Sangrąžinio įvardžio ir synoida junginys σύνοιδα ἐμαυτῷ (synoida emaytōi) antikinėje raštijoje buvo plačiai paplitęs. Jį dažnai vartoja komedijų tėvas Aristofanas (446-385 m.), Sokrato amžininkas Ksenofonas, taip pat ir Platonas. Platono naudotą vieną šios kolokacijos pavyzdį turime išverstą ir į lietuvių kalbą: „Mat aš sau pačiam nė kiek - nei labai, nei tik truputėlį - neatrodau esąs išmintingas". Naglis Kardelis synoida emaytōi verčia kaip sau pačiam atrodau. Dėl šio žodžių junginio vystėsi žinojimo savyje kategorija, kuri neišvengiamai įgavo dorovinių atspalvių.
Pavyzdžiui, Euripidas synoida vartoja kaip sąvoką, nusakančią savo nedorybių matymą, o Antifanas ir Izokratas - nekaltumo pažinimą. Plutarchas sąžinę prilygina sielos opai, nuolatos graužiančiai, bet ir pamokančiai. Nors helenistinės minties raidoje synoida nebūtinai yra dorovinio pobūdžio, artėjant krikščioniškos eros apyaušriui ši forma įgyja vis aiškesnes moralines konotacijas, pabrėžiančias asmeninę atsakomybę už vienokius ar kitokius poelgius. Šia prasme terminas vartojamas ne tik stoikų, bet ir hebrajų helenistų, pavyzdžiui, Filono Aleksandriečio. Dažniausiai pabrėžiama sąžinės negatyvioji pusė - jos suteikiamas vidinis sielos skausmas:
Ji gimusi ir gyvena kiekvienoje sieloje nuolatos primindama visa tai, kas įžeidžia. Jos pagrindinė savybė - nuolatos nekęsti blogio ir mylėti gėrį. Ji sykiu ir kaltintoja ir teisėja. Kaip kaltintoja - pirma kaltina ir gėdina, kaip teisėja - moko, įspėja, pataria sielai atgailauti. Jei į jos įkalbinėjimus atsižvelgiama, ji su džiaugsmu susitaiko, tačiau jei ne, ji nenurimsta ir kariauja. Niekuomet ji nepasitraukia, nei dieną, nei naktį, bet duria tarsi pagaliu gyvuliams varyti, sužeisdama nepagydomai, iki dienos, kai nutrūksta paskutinė šios vargšės ir prakeiktos sielos gija.
Bene vienas ryškiausių pavyzdžių, patvirtinančių, jog syneidēsis jau helenistinėje tradicijoje buvo labai artimas krikščioniškai šio žodžio sampratai, atskleidžiančiai sąžinės ir Dievo sąsajas, sutinkamas tekste, kuris tradiciškai priskiriamas Epiktetui:
„Kai mes buvome vaikai, mūsų tėvai atiduodavo mus vergei auklei, kuri turėjo rūpintis, idant nieko blogo mums nenutiktų. Tačiau kai mes užaugame, Dievas patiki mus sąžinės [syneidēsei], esančios mumyse, globai. Žiūrėkime, kad jokiu būdu jos apsaugos nepaniekintume, nes tuomet mes nepatiktume Dievui, o sąžinė [syneidoti] pasidarytų mūsų pačių priešu".
Sunku pasakyti, ar moralinis syneidēsis aspektas būtų įsitvirtinęs be krikščionybės, tačiau visiškai aišku, jog NT tapo savotišku sąžinės katalizatoriumi, paspartinusiu sąžinės, kaip vidinio balso, atkartojančio Dievo įsakymus kiekviename žmoguje, prasmės paplitimą. Reikšminga, jog I a. pabaigoje - II a. syneidēsis kategoriją jau intensyviai vartojo apaštališki tėvai - ir būtent doroviniu, o ne neutralaus žinojimo aspektu. Pavyzdžiui, Klemenso Romiečio „Laiške korintiečiams" šią sąvoką sutinkame net penkis kartus; „Didachė" (dvylikos apaštalų mokslas, krikščionių bendruomenės raštas, II a. pr. Kr.) skelbia: „Bažnyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su netyra sąžine". Hermo „Ganytojas" moko, jog „nešvari sąžinė ir tiesos dvasia negyvena drauge".
Sąžinę mini Ignacijus „Laiške traliečiams", taip pat Polikarpas „Laiške filipiečiams". Tad apibendrinant galima teigti, jog kaip tik dėl Naujojo Testamento sąžinės, kaip moralinio vadovo, o gal net ontologinio žmogaus sando, skiriančio gėrį nuo blogio, reikšmė įsitvirtino iš pradžių graikų ir romėnų, o vėliau ir kituose europinių kalbų žodynuose.
Bus daugiau
www.btz.lt
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ratuti.. mano 'pasiūlymas' buvo juk retorinis, kad truputėlį sugėdinti jūsų smalsumą.. anyway.. kodėl man taip stipriai atrodo (nežinau, gal klystu?), kad jūs tą 'tarpukojį' kažkaip tai diskriminuojat/mažiau mylit, net niekinat, lyginant su kitomis žmogaus kūno dalimis? Kodėl tokia kategorija kaip 'seksas' meta ar turi mesti ant kažko 'šešėlį'? Kodėl manot, kad seksas man vienintelis malonumas? Išduosiu jums paslaptį - pasirinkau šį pseudonimą, nes esu įsitikinęs, kad katalikai vieną žmogaus dalį nepagrįstai ir žiauriai neteisingai niekina, sumenkina, suvulgarina, vos ne muša (gal JP2 ir per ten užsiduodavo su rimbu?? nenustebčiau, jei tai vietai būtų kliuvę daugiausia..au). Nieko nuostabaus, juk net dievo sūnų su peniu pradėti buvo nelygis, reikėjo vaiduoklio pakedenimo (nors Marijos makštis/gimda kažkodėl tam reikalui 'suėjo'). Na o kai matai mušamą/niekinamą/diskriminuojamą žmogų ar jo dalį, nori nenori prasiveržia atjauta.. juk tai neteisinga :( Kodėl taip nekalbat, pavyzdžiui, apie savo plaukus (jei tokius turit)? 'Och, tie plaukai, jums niekas daugiau nerūpi.. tik išsiplaut, susišukuot ir išsidžiovint.. kodėl pasivadinot plaukais? tai ant jūsų meta plaukuotą šešėlį! kas belieka bedieviui? tik spoksot į savo plaukus!'
Sluoksnai, aš esu prisiskaičiusi jūsų pseudoteorijų apie Bažnyčią va tiek. Nematau reikalo su jumis diskutuoti. Jūs rašote „Dievo Žodis negali būti siauras.“ Žinoma. Bet gali būti siauras jo supratimas. Galvokite.
Oi, ką radau Goethes „Fauste“: Gyveno žiurkė kažkada, / Vien lašiniais maitinos./ Rimta ji buvo ir drūta/ Kaip Liuteris Martynas./ Virėjas davė jai nuodų,/ Ir vargšei taip gūdu graudu,/ Lyg meilė ją kankintų.
Seksui: jus teisingai pastebėjote mano gramatinę klaidą. Ačiū už tai. :) Jūsų komentarai kažkokie labai jau karingi. Paprastai, tokiuose apie tiesos ieškojimą nėra nei kalbos. Beje, jūsų rašinėjimus mėgstu paskaitinėti. Rašinėjote lytiškumo klausimais ne kartą. O kadangi ,,seksu" pasivadinote, tai ir metą šešėlį visiems jūsų teiginiams. Beje, koktus jūsų pasiūlymas diskutuoti tamstos tarpukojo temomis. Bet kas belieka bedieviui? Vienintelis malonumas bei gyvenimo įprasminimas - ,,seksas" (jūsų pseudonimas). Valgykime ir gerkime nes rytoj mirsime.
Dawkins rasosi su A, o ne O ;) kad suprast, ką sako Dawkinsas, jums dar reikia 'priaugti'. Nepykit. Labai abejoju, ar supratot jūs bent pusę, ką jis kalba. Iš kitos pusės, kad suprast tikinčiųjų argumentus, nereikia net skaityt mokėt - 95 proc. tikinčiųjų nėra net pačios biblijos perskaitę.. Tokie yra faktai.. ir kodėl jūs susiejote nesusijusį mano komentarą su mano seksualiniu gyvenimu? Norite apie tai pasikalbėti? (-:
Gerbiamas Seksai, Jūsų argumentacija jau seniai girdėta. Tarybiniais laikais. Ji visiskai neoriginali. Sugalvokite kažką originalaus. Didysis šių laikų ateistas Richard Dowkins svaidosi senai girdėtais priekaištais religijai/oms. Jūs neesate savarakiškas mąstytojas. Palesinėjote ten bei šen ir dabar jaučiatės labai protingu. Beje, jūsų išsireiškimai, pvz. ,,gyvas lavonas" nelabai kaip skamba ir gali žeisti kai kuriuos, kurie dalyvauja šiuose komentaruose. Jūs kažkoks piktas, pagiežingas, irzlus. Gal jūs sekso nepraktikuojate... ,,baltas skystis" jūsų smegenis užliejęs... (atsiprašant), todėl šiuo kampu ir žvelgiate į visą jus supančią realybę.
"O kai klausimai uzduodami vien tam, kad parodyti, jog tu ir tavo paziuros yra vertos paniekos, tai ka daryt?" Bet tu rimtai jauti kompleksa kalbet apie savo tikejima su siek tiek labiau nei statistinis katalikas 'praprususiais' pasnekovais :) Apie visa kita, net teise ar biologija, tai rezi kaip turi but, o kai esi paklausiamas, kaip ten su tais nekaltais prasidejimais ar gyvu lavonu naktimi-2, tai kazkaip itartinai suki uodega.. Be to, nebuk gi toks jautrus - pamenu man pats porinai, kad taktas diskusijoje visai nereikalingas, svarbiau argumentai, ar ne?:) Tai as ir laikausi diskusijose su tavim sio poziurio, bet tada pradedi nervintis.. "Visa senoji istorija taip parasyta. Tik va, kai kalbama apie Biblija, tai jau "vaiduokliai", kai apie Lietuvos varda, tai jau istorija?" Ech, ir vel tas pats vaikiskas argumentas.. juk jis labai jau skystas, nejauti? Matai, senoji istorija, kurios dalis yra mitu istorija, t.y. antgamtiniu reiskiniu ar arkliu su zmoniu galvom, tokia ir laikoma - mitu istorija. Niekas to uz gryna piniga nepriima. Biblijos pezalai apie dangus ir pragarus yra toks pats mitas, kaip ir graiku, acteku ar kitu genciu. Skirtumo patikimumo prasme absoliuciai jokio. Tiesa, galingiausia pasaulio valstybe savo laiku ta mita padare savo valstybes politika, del to turim ka turim, ir iki Lietuvos jis prislinko. Pagalvok apie dar viena skirtuma. Jis yra labai didelis: 1) kai kalbama apie kazka nepazistamo ir neutralaus, ir fiksuojamas faktas 2) kai kalbama apie ta, kuris turi tave isgelbet, ir duot nei daug nei mazai - amzina gyvenima :) Pirmuoju atveju sunku itart koki nors saliskuma, tuo tarpu antru atveju.. wishful thinking liejasi per krashtus.. Ir kaip jau minejau - kad irodyt, jog gyvuju lavonu naktis-2 pas senoves zydus pries 2000m is tiesu vyko (kai ji mituose neva vyko ir pas desimtis kitu kulturu dar seniau), t.y. kai mums zinomi universalus nepajudinami gamtos desniai buvo suspenduoti, ko joks sveikas mokslininkas nepripazintu, reikia 'kur kas' daugiau irodymu, nei kad uztektu irodyt Brunono egzistavima, ar ne?:) Ir nelygink Biblijos kai kuriu 'faktu' su kitais senoves istorijos saltiniais.. aisku, vieni saltiniai yra mazdaug tokio pat patikimumo lygio kaip biblija, taciau daugelis saltiniu yra patvirtinti metrikomis, faktiniais/juridiniais dokumentais ir t.t. Niekas neabejotu, pvz, kad buvo Mindaugas, ar Vytautas, ar Cezaris.. saltiniu simtai, irodymai negincijami. Tuo tarpu ar buvo gyvu lavonu naktis-2 pas zydus? Ar zydai DIEVO isrinktoji tauta, kuo jie ir siandien naudojasi? Na pats supranti.. "Paskui buvo labai stipriu vidiniu patirciu ir pasirinkau patiketi, kad buvo. Ar mano patirtys buvo iliuzijos ir fikcijos? Galbut.<...> Tai ka daryt, jei pajutau tokia jega del tikejimo? Turiu eit i psichiatrine ir linkseti galva, kai mane Seksas ligoniu vadina? O galbut pasinaudoti savo religijos laisve, kaip manai?" Nieko neturi daryt, tokiu kaip tu visada buvo ir bus:) Tik tuomet nevadink saves mokslininku. Nes zinai ka mokslininkas padarytu? Pradetu kvestionuot tos 'patirties' kilme, kaip ji atsirado, pagalvotu, ar butu ta 'patirtis' apie jezusa jei jis butu gimes aborigenu ir nebutu net girdejes apie senoves zydus; pagalvotu, ar ta 'patirtis' nera silpnumo israiska, ar joje nera wishful thinking. Galiausiai - come on.. gyvu lavonu naktis? Dievas vyriskos seimynos pavidalu su sunum desineje o ne kaireje, kuris ateis kazko teisti ir kai ka kankins amzinai? Plyz.. I siuos visus klausimus labai saziningai atsakius, manau turetum apturet 'hard time' su savo isitikinimais ir patirtimis.. o dabar matau labai selektyvu proto panaudojima pas tamsta.. vienoms sritims jis idarbinamas, tuo tarpu kitose srityse, kur yra patys sudetingiausi ir idomiausi klausimai, jis yra paminamas ir ignoruojamas. Ir ne siaip sau, o labai grubiai, uzsimerkiant pries visa tai, ka siandien zino gamtos mokslai, istorija...
Mano galva, ši diskusija tarp sekso ir nemo yra beprasmė. Ir vienas ir kitas turi tiesos. Veikia emocijos. Tokiais klausimais diskutuoti raštu yra ypac sunku. Tekę dalyvauti panašaus turinios debatuose. Iš patirties sakau - nieko gero iš to neišeidavo. Kiekvienas tik dar labiau ,,užkietėdavo" savo nuomonėje. Idomu pakaitinėti argumentaciją, jos seką, bet seksas nuo to kataliku, mano galva netaps, o nemo - ateistu.
O tu man pasakyk, kaip tau atsakinet i klausimus, kuriuos tu formuluoji zeminanciai? Isivaizduok, nuvaziuoji i didziaja Prancuzija, o ten koks Paryziaus snobas, kuri tu sutinki, maloniai pasidomi kas ta Lietuva mazdaug tokiais zodziais: "tai kas nereiksmingas krastas Lietuva, nes apie ji nesu girdejes, ir kuriame gyvena tokie nereiksmingi kvailiai be kulturos, mazdaug kaip tu"? As galiu lengvai atsakinet i klausimus tada, kai klausianciojo klausimai yra lydimi psichologines nuostatos - klausymosi. O kai klausimai uzduodami vien tam, kad parodyti, jog tu ir tavo paziuros yra vertos paniekos, tai ka daryt? Na, neniekint tokio klausejo. Jam ironiskai atsikirst, taciau nenusileidziant iki jo zemumo:)
O kalbant apie "matyma", tai moterys buvo pirmosios, kurios mate. Paskui buvo daug kitu ir ne karta. Nezinau kodel tau tik vienas epizodas uzsifiksaves. Tiket tuo ar netiket? Na, siandien istorikai raso apie Lietuvos istorija remdamiesi kokiais vokieciu kronistais, kurie savo ruoztu remiasi is Lietuvos grizusiais kokiais tai riteriais teutonais. Skaitom va apie koki Brunona, nudeta netoli Lietuvos. ir to pries 1000 metu parasyto tekstelio pakanka, kad tiketume, jog is tikro buvo toks Brunonas, jog jis is tikro keliavo, jog sutiko Zebedena, jog Zebedenas is tikro ji nugalabijo ir t.t. Galbut viskas tiesa nuo pirmo iki paskutinio zodzio. O galbut viskas netikslu ir iskraipyta. Gi Zebedenas berods visa grupe isgalabijo, tai kas grizo pranesti? Su siandieninem metodologijom nepajegiam pakankamai gerai ivykiu aprasyti, ka ten jau viduramziu kronistas...Taciau va, kronistas jei nemate, tai "girdejo" ir parase. Koks trapus tas jo girdejimas. Bet jis tikejo tuo, ka girdejo ir istorikai (tad ir mes) tuo irgi tiki. Visa senoji istorija taip parasyta. Tik va, kai kalbama apie Biblija, tai jau "vaiduokliai", kai apie Lietuvos varda, tai jau istorija? O gal nebuvo jokios Zebedeno kaltes, gal Brunonas pelkeje paskendo, gal jo draugai tuo nepatikejo, o kadangi buvo girdeje, kad Zebedenas Brunono nemegsta, tai ir padare logiska isvada, kad tai cia Zebedenas misko vidury su Brunonu susidorojo, kaip jau karta anksciau su savo pusbroliu buvo padares. O stai kitas kronistas, kuris apie Lietuva rase remdamasis teutonu liudijimais, pasakojo, kad berods Plateliu ezeras turi isejima prie juros. Ir ka dabar? Na gi, pabukim tokiais pat kritiskais istoriniu saltiniu atzvilgiu, kaip esam kritiski Biblijos atzvilgiu, tai istorijos disciplinai galas, nes beveik viska galima paversti fikcija, nes beveik viska galima isivaizduoti, kad vyko kitaip.
Galvoji moksle taip but negali? Manai gandu plitimas paremtas zmoniu tamsumu?Paskaityk cia, wikipedijos megejau: http://en.wikipedia.org/wiki/Sokal_affair Zmogus parase tycia pseudomokslini straipsni, kuris kuo puikiausiai visur praejo. Zmones skaite straipsni kaip "mokslini", ji moksliskai citavo ir t.t. Ten pat minimas Jan Hendrik Schön, kuris parase beveik trisdesimt apgaulingu straipsniu visokiuose "Nature" ir "Science". Ar esi garantuotas, kad paemes siandienini Nature numeri, negausi dar vieno tokio? As nesu. Nepasitikiu iki galo nei wikipedia, nei "Nature".
Bet Biblijos kaip "regejimo" ir "girdejimo" saltinio patikimumas yra tik dalis tikejimo klausimo. Pries keliasdesimt metu kai kurie bande irodyt, kad Jezaus is viso nebuvo, bet siandien vis tik dauguma sutaria, kad Evangelijose uzfiksuotas "girdejimas" ir "regejimas" yra pakankami manyti, kad Jezaus asmuo buvo. O ar jis buvo tuo, kuo skelbiasi? Vargu ar buvo. Taip maniau iki pilnametystes. Paskui buvo labai stipriu vidiniu patirciu ir pasirinkau patiketi, kad buvo. Ar mano patirtys buvo iliuzijos ir fikcijos? Galbut. Tik jei pajusciau tokia jega moters atzvilgiu, jai pasipirsciau, tokia jega tevynes atzvilgiu, uz ja zut galeciau, tokia jega mokslo atzvilgiu - fizikos daktaru tapciau. Tai ka daryt, jei pajutau tokia jega del tikejimo? Turiu eit i psichiatrine ir linkseti galva, kai mane Seksas ligoniu vadina? O galbut pasinaudoti savo religijos laisve, kaip manai?
Paskutinis dalykas - tikejimas atsako i 1/20 mano "egzistenciniu klausimu", kitkas neatsakyta. Ir visiems panasiai. Zmones iesko, maldos ir diskusijos grupelese dalyvauja. Tad neperlenk su savo "dogmatizmu", kuris visiems bukiems katalikams visus atsakymus pateikia. Isvykstu i kelione, daugiau cia nereplikuosiu.
Broliai kapucinai
Bernardinų ,,Seksas" - tikras archeologinis radinys :). Ateistas fanatikas! Tokie egzemplioriai dabar itin retai randami. Suprantu agnostikus, bet ateizmo davatkų - niekaip. :D. Beje, ar nevertetu jums susilietuvinti savo psaudonima? Pvz.. na, kad ir.. PASTURGALIS? :) Juk visi jusu komentarai sukiojasi aplink sia vieta :)... makstys, peniai, vaginos etc. Taciau, kaip ten bebutu, jus idomus komentatorius. :)