2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Giedrius Saulytis. Sąžinės samprata Naujajame Testamente (I)

2010-02-26
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Giedrius Saulytis

Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui.

Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialiosios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą. (Josephas Ratzingeris)

Sąžinės kategorija, rodos, nereikalauja ypatingų paaiškinimų ir yra savaime suprantama. Tačiau konteksto, kuriame šis terminas atėjo į lietuvių kultūros istoriją, aptarimas akademiniame diskurse pažadino gyvas polemines diskusijas, atskleidusias, jog semantiniai, filosofiniai ir ypač teologiniai šios kategorijos aspektai nėra pakankamai apmąstyti. Anot Dainoros Pociūtės, viduramžių Lietuvos tekstuose sąžinės, kaip aukščiausios tiesos patikimumo kriterijaus sąvokos, neatrandame. Tiesai pagrįsti pirmasis ją pasitelkia Abraomas Kulvietis savo „Confessio fidei" (1543), adresuotame karalienei Bonai Sforzai. Juo pasekė ir pirmosios lietuviškos spausdintos „Postilės" (1591) autorius Jonas Bretkūnas bei kiti ankstyvosios reformacijos atstovai, pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, sąžinės terminą iš lotynų kalbos pirmojoje lietuviškoje knygoje išvertęs polonizuota skolinio - sumnienės - forma.

Evangelikų dėka sąžinės, kaip patikimo vidinio balso, išreiškiančio bendrą visuotinį vienos tiesos žinojimą, sąvoka formavo evangelinę moralę, teikdama tautinei savimonei naujų bruožų. XVI amžių apskritai galėtume vadinti sąžinės renesansu Europoje. Nesuklystume jo pradžią susieję su garsiąja Martino Lutherio apeliacija, kuria reformatorius gynė savo įsitikinimus ir laužui pasmerktas knygas Wormso Seime 1521 m. balandžio 18 dieną:

„Kadangi Jūsų Didenybė ir jūs, šviesiausieji lordai, reikalaujate atsakyti paprastai, tai aš taip ir atsakysiu, nerodydamas nei ragų, nei dantų. Jeigu manęs neapkaltinate remdamiesi Šventuoju Raštu ir konkrečiai (o popiežiaus ir tarybų autoriteto aš nepripažįstu, nes jie net vienas kitam prieštarauja), aš nesutinku [atsižadėti], nes mano sąžinė klauso Dievo žodžio. Aš negaliu ir neatsižadu nieko, nes elgtis prieš sąžinę yra neteisinga ir nesaugu. Dieve, padėk man. Amen".

Paklusnumas asmens sąžinei kaip neginčytinam tiesos autoritetui, pamažu tapo nekvestionuotina europietiško mentaliteto vertybe. Nors sąžinės atgimimas reformacijos laikotarpiu atveria platų tyrinėjimų lauką, šiame straipsnyje pabandysime grįžti ad fontes ir pasiaiškinti sąžinės kategorijos etimologiją, vartoseną ir semantinę raidą antikinės ir helenistinės kultūros kontekstuose. Egzegetinis biblinių tekstų tyrimas leistų suvokti, kaip sąžinės kategorija vartojama Senajame ir Naujajame Testamentuose (ST ir NT) ir kokias pagrindines prasmes jai teikė Šventraščio autoriai. Atidesnės Pauliaus minčių refleksijos padės susipažinti su teologinėmis šio apaštalo prielaidomis. Kadangi sąžinės sąvokos kilmė lietuvių autorių dar nėra tyrinėta, viliuosi, kad ši kukli studija paskatins gilesnius filologų, moralės ir religijos filosofų bei teologų tyrinėjimus.

Visų pirma reikėtų paneigti kartais nuskambantį teiginį, jog sąžinės kategoriją neva yra padovanojęs apaštalas Paulius. Tiesa, kai kurios kategorijos, pavyzdžiui αγάπη (agapē) - meilė - į graikų kalbą atėjo krikščionių dėka, nes dieviškai meilei apibūdinti jiems pasirodė nepriimtina erōs ir nepakankama filia kategorijos. Tačiau sąvoka syneidēsis - sąžinė, - kurią Naujajame Testamente vartoja ne tik Paulius, bet ir kiti autoriai, sutinkama jau ankstesniuose nekrikščioniškuose tekstuose. Syneidēsis ir kiti iš tos pačios šaknies kylantys dariniai antikinėje raštijoje pasitaiko jau nuo VI a. pr. Kr. Šis terminas plačiai vartojamas tiek filosofų, tiek poetų, istorikų ir dramaturgų, oratorių ir retorikos pedagogų, tragedijose ir komedijose, laiškuose ir inskripcijose.

Kurį laiką vyravusi nuomonė, jog Naujojo Testamento autoriai šią sąvoką pasiskolino iš stoikų, rodos, taip pat yra nepakankamai pagrįsta. Bene pagrindinis poleminis klausimas, labiausiai dominantis syneidēsis kategorijos tyrinėtojus, yra moralinių konotacijų priskyrimas sąžinei. Ankstyvojoje genezėje sąžinės sąvoka neturėjo su etika sietinų prasmių. Syneidēsis kyla iš veiksmažodžių oida, synoida, kurių pagrindinės reikšmės yra „žinoti, suprasti". Priešdėlis syn žymėjo bendrystę, pavyzdžiui, liudytojų, bendrininkų, artimų žmonių. Todėl synoida gali reikšti pažinimą, kuriuo dalijamasi su kitais.

Lotyniška conscentia kategorija paveldėjo ekvivalentišką formą ir identišką prasmę. Nors lietuviška sąžinė buvo kuriama pagal lotynų ir vokiečių kalbų analogijas, tačiau yra aišku, jog sąžinės daryba išliko identiška graikiškajai: priešdėlis syn atitinka są-¸ oida - žinojimą. Taigi pažodžiui sąžinė reikštų „bendrą žinojimą". D. Pociūtė taikliai įvardina semantinį sąžinės pamatą, kaip bendruomenėn sutelkiančią objektyvios tiesos pažinimo galimybę. 
 
Pastebėtina, jog etimologinėje genezėje sąžinės kategorija buvo labiau siejama su kognityvinėmis, o ne su sensibiliomis žmogaus galiomis. Graikams sąžinė asocijavosi su intuityvaus pažinimo forma. Sangrąžinio įvardžio ir synoida junginys σύνοιδα ἐμαυτῷ (synoida emaytōi) antikinėje raštijoje buvo plačiai paplitęs. Jį dažnai vartoja komedijų tėvas Aristofanas (446-385 m.), Sokrato amžininkas Ksenofonas, taip pat ir Platonas. Platono naudotą vieną šios kolokacijos pavyzdį turime išverstą ir į lietuvių kalbą: „Mat aš sau pačiam nė kiek - nei labai, nei tik truputėlį - neatrodau esąs išmintingas". Naglis Kardelis synoida emaytōi verčia kaip sau pačiam atrodau. Dėl šio žodžių junginio vystėsi žinojimo savyje kategorija, kuri neišvengiamai įgavo dorovinių atspalvių.

Pavyzdžiui, Euripidas synoida vartoja kaip sąvoką, nusakančią savo nedorybių matymą, o Antifanas ir Izokratas - nekaltumo pažinimą. Plutarchas sąžinę prilygina sielos opai, nuolatos graužiančiai, bet ir pamokančiai. Nors helenistinės minties raidoje synoida nebūtinai yra dorovinio pobūdžio, artėjant krikščioniškos eros apyaušriui ši forma įgyja vis aiškesnes moralines konotacijas, pabrėžiančias asmeninę atsakomybę už vienokius ar kitokius poelgius. Šia prasme terminas vartojamas ne tik stoikų, bet ir hebrajų helenistų, pavyzdžiui, Filono Aleksandriečio. Dažniausiai pabrėžiama sąžinės negatyvioji pusė - jos suteikiamas vidinis sielos skausmas:

Ji gimusi ir gyvena kiekvienoje sieloje nuolatos primindama visa tai, kas įžeidžia. Jos pagrindinė savybė - nuolatos nekęsti blogio ir mylėti gėrį. Ji sykiu ir kaltintoja ir teisėja. Kaip kaltintoja - pirma kaltina ir gėdina, kaip teisėja - moko, įspėja, pataria sielai atgailauti. Jei į jos įkalbinėjimus atsižvelgiama, ji su džiaugsmu susitaiko, tačiau jei ne, ji nenurimsta ir kariauja. Niekuomet ji nepasitraukia, nei dieną, nei naktį, bet duria tarsi pagaliu gyvuliams varyti, sužeisdama nepagydomai, iki dienos, kai nutrūksta paskutinė šios vargšės ir prakeiktos sielos gija.

Bene vienas ryškiausių pavyzdžių, patvirtinančių, jog syneidēsis jau helenistinėje tradicijoje buvo labai artimas krikščioniškai šio žodžio sampratai, atskleidžiančiai sąžinės ir Dievo sąsajas, sutinkamas tekste, kuris tradiciškai priskiriamas Epiktetui:

„Kai mes buvome vaikai, mūsų tėvai atiduodavo mus vergei auklei, kuri turėjo rūpintis, idant nieko blogo mums nenutiktų. Tačiau kai mes užaugame, Dievas patiki mus sąžinės [syneidēsei], esančios mumyse, globai. Žiūrėkime, kad jokiu būdu jos apsaugos nepaniekintume, nes tuomet mes nepatiktume Dievui, o sąžinė [syneidoti] pasidarytų mūsų pačių priešu". 

Sunku pasakyti, ar moralinis syneidēsis aspektas būtų įsitvirtinęs be krikščionybės, tačiau visiškai aišku, jog NT tapo savotišku sąžinės katalizatoriumi, paspartinusiu sąžinės, kaip vidinio balso, atkartojančio Dievo įsakymus kiekviename žmoguje, prasmės paplitimą. Reikšminga, jog I a. pabaigoje - II a. syneidēsis kategoriją jau intensyviai vartojo apaštališki tėvai - ir būtent doroviniu, o ne neutralaus žinojimo aspektu. Pavyzdžiui, Klemenso Romiečio „Laiške korintiečiams" šią sąvoką sutinkame net penkis kartus; „Didachė" (dvylikos apaštalų mokslas, krikščionių bendruomenės raštas, II a. pr. Kr.) skelbia: „Bažnyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su netyra sąžine". Hermo „Ganytojas" moko, jog „nešvari sąžinė ir tiesos dvasia negyvena drauge".

Sąžinę mini Ignacijus „Laiške traliečiams", taip pat Polikarpas „Laiške filipiečiams". Tad apibendrinant galima teigti, jog kaip tik dėl Naujojo Testamento sąžinės, kaip moralinio vadovo, o gal net ontologinio žmogaus sando, skiriančio gėrį nuo blogio, reikšmė įsitvirtino iš pradžių graikų ir romėnų, o vėliau ir kituose europinių kalbų žodynuose.

Bus daugiau

www.btz.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 > »
truliluli 2010-02-26 16:48

Ar bernardinai.lt redaktorius kartais nepastebi, kad rašinio tema niekaip nesusijusi su rašinio turiniu? Nuo antikos iškaro peršokama prie patristikos? O tai kur NT analizė? Keista...

noė 2010-02-26 20:24

Ar gali turėti visumos sampratą tas, kuris priklauso Bažnyčios periferijai?

Emanuell 2010-02-26 20:58

Pasijutau iš ties nieko nežinantis, prireikė tarptautinių žodžio žodyno. Nors man mama sakydavo nuolat, kad kuo žmogus protingesnis tuo paprasčiau šneka. Jokiu būdu ne prasčiau. Tik nepagalvokit gerb.Saulyti, kad aš pasipiktinęs, jokiu būdu, tik bandau suprasti kam dėti mokslinį - akademinį straipsnį plačiajai visuomenei. Aš išsilavinimo teisininkas, ir, jei imčiau kalbėti teisine kalba, tai kažin ką besuprastų žmonės. Tai tiek. Pritariu ratukai komentarui. NT analizės iš vis nėra. Ir visgi man dar atrodo, nesupykit, kad didžiausias tikėjimas neatsiejamas su paprastumu. Tai ne aukšti, o žemi dalykai, bet jūs pats geriau už mane tą žinote Giedriau :).

O ieškoti bažnyčios ir visuomenės pripažinimo bijant kritikos, todėl rašant tokiu stiliumi yra negerai, liūdna, kad tarnavę Kristui pats einate į sąžinės kompromisus, žiūrint į paskutinius kelis jūsų bendruomenės metus. Atleiskit už kritiką.

tema 2010-02-27 08:27

Net nebandau skaityti, nes išties skamba ir atrodo juokingai. Tokie straiupsniai tik rodo, kad autorius turi kažkokių kompleksų, kuriuos bando dangstyti parasamonės srautu.

nemo 2010-02-27 12:11

Normali cia Saulycio kalba. Kas katekizma paskaites, teologijos zodyneli pavartes, tam ner jokios problemos. Ir terminologijos vartojimas ar blogai? Taigi cia ne pamokslas Rugpieniu kaime, o "kukli studija". Kam studijos nepatinka, gali neskaityt, o eit pamokslu klausyt. Tik va, kalbant apie turini, tai studija tikrai kukli, o gal antraste klaidinga? Butu straipsnis pavadintas "kelios izvalgos apie sazine krikscionybej", butu buve tvarkoj.

noė 2010-02-27 17:02

Klausyk, Nemo, atsakyk man į klausimą, ką gali duoti skaitytojui šis surinktų istorijos žinių konspektėlis? Na, vis dėlto manyčiau, svarbiausias G. Saulyčio tikslas buvo prastumti teiginį, kad su reformacija prasidėjo sąžinės atgimimas, ir nei lig tol, nei dabar katalikai nebuvo sąžiningi, o jie, reformatoriai, girdi žino, kokia yra tikroji sąžinė. Žinai, man gėda. Man gėda, kad taip keliaklupsčiaujama prieš protestantišką nuomonę ir pataikaujama jai. Man gaila visų skaitytojų, kurie vietoj G.Saulyčio straipsnelio galėjo susipažinti su puikia ir išplėtota katalikiška sąžinės samprata, kuri, aišku, kilo iš NT. Ar daug kas iš katalikų žino, kaip kinta sąžinė? Kaip ją formuoti? kokios jos rūšys? Ir pagal ką sąžinę formuos protestantas, jeigu jis tik tiek apie ją težino iš NT kaip Saulytis? Jeigu jis atmeta visuotinės Bažnyčios mokymą apie sąžinę? Sakote, Liuteris buvo sąžiningas?? Nejuokaukite. Jei Liuteris būtų vadovavęsis teisinga sąžine, jis nebūtų sugriovęs Bažnyčios, jis būtų vertinęs ją kaip savą, kaip brangią Kristaus įkurtą bendruomenę, kuri skaudžiai klaidžioja. Jis būtų Bažnyčią mylėjęs. Ir t.t., gerbiamieji, būkite sąžiningi ir vadovaukitės teisingu mokymu. Neiškrypusi sąžinė atskiria, kas dora, o kas ne.

Sluoksnas 2010-02-27 17:03

Atidus žvilgsnis, tačiau Nemo teisus: pavadinimą reiktų pertaisyti. Noė, Liuteris ir kalvinas tikrai negriovė ir nesugriovė jokio Bažnyčios: tik sugrąžinti bandė Biblijos vertybes. Ir mylėjo jie ne Bažnyčią, o KRISTŲ. Tai du skirtingi dalykai.

Beje, k a t h o l i k o s sengraikiškai reiškia v i s u o t i n ė. Bet visuotinė KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA, kurią sudaro visos krikščioniškos Bažnyčios, dalis krikščionių yra ir Vatikano katalikų Bažnyčioje.

noė 2010-02-27 17:54

Sluoksnai, gal nepradėk savaip interpretuoti Bažnyčios istorijos? Jei liuteris neperskėlė Bažnyčios, tai kam dabar rengiami visokie ekumenizmo šou? Kas su kuo vienijasi? Ir atmink, Katalikų Bažnyčia yra visuotinė ir vienatinė Bažnyčia, protestantai jokių bažnyčių nesudaro, o TIK bažnytines bendruomenes. Sakai, mylėjo jie „ne Bažnyčią, o Kristų“. Gerbiamasis, kas nemyli Bažnyčios, tas nemyli ir Kristaus. Kokias jie vertybes sugrąžino? Jie nieko kito nepadarė, kaip tik suluošino, susiaurino, sugadino Bažnyčios mokymą. Protestantizmo doktrina siaura, paviršutiniška, neišsami. Todėl ir žmogus, stovintis tokiose pozicijose, negali daryti teisingų ir pilnatviškų sprendimų nei apie sąžinę, nei apie ką nors kita.

anpa 2010-02-27 18:18

Saulytis rinko ir teberenka aukas bažnyčiai, kurioje finansine prasme gauna daugiausiai, lyginant su aukojančiais. Čia ir baigiasi visa sąžinės filosofija, nes telpa į vieną, prieš tai parašytą sakinį.

nemo 2010-02-27 18:36

Noe, galima buti kategorisku ir Tu tokia esi. As nesu. Ir man suprantamas Saulycio noras pasididziuot, kad protestantizmas atnese tai tokia, tai kitokia naujove. Mes, katalikai, irgi didziuojames, kad istorijoje sukurem viena kita ideja, meno kurini ar pan. Ir kiti didziuojasi, pavyzdziui iliuminizmo gerbejai, kad iliuminizmas nauju veju atnese. Ir popiezius Benediktas Regensburge pasake, kad jie teisingai didziuojasi ir kad kai kuriuos iliuminizmo pasiekimus Baznycia veliau integravo, kaip kad kadais integravo Aristoteli ir kitus. Ir ka? O ka Saulytis "prastumineja", as nezinau. Na, cituoja jis Pociutes veikala. Ten kalbama apie "viduramziu Lietuvos" tekstus, nezinau kokius. Na, gal juose ir nebuvo sazines analizes. Bet ir tu tekstu labai mazai. Gi spaustuve dar nebuvo israsta. O gal buvo, bet neisliko. O gal ir tiesa, kad rasytiniuose Lietuvos saltiniuose sazine pirma karta mineta protestantu literaturoje. O kalbant apie viduramzius, tik nelietuviskus, buvo toks Abelardas ir jo "voliuntarizmas": nuo valios, nuo suvokimo, nuo sazines priklauso veiksmo gerumas/arba blogumas. Gerumo/blogumo kriterijus tapo visai subjektyvus ir vidinis. Tai gavo pylos nuo Bernardo Klerviecio, kuris sake, kad veiksmas gali buti objektyviai blogas ir tada, jei jo autorius subjektyviai galvoja, kad jis geras. Kaip sia dilema spresti? Saulytis apie tai nieko neraso. O paskui siaip juokinga cituoti Liuteri kaip gyneja sampratos, jog "asmens sąžine yra neginčytinas tiesos autoritetas", kai Liuteris pazodziui teigia, jog jo tiesos kriterijus tai ne sazine, o Sventrastis (taip, kaip jis suprato ir sazineje prieme). Bet Sventrastis sociologiskai yra institucija, isorine asmeniui, kuria tikintysis isisavina, o teologiskai Dvasia pavercia gyvybe. Liuteris paprasciausiai buvo XVI amziaus vaikas, su savo savokiniais ribotumais ir jam buvo neimanoma zinoti XXI amziaus socialiniu mokslu, kurie jam draugiskai plos per peti ir pasakys: naivuoli, manai, kad susibares su popiezium pabegai nuo institucijos ir uzmezgei sazineje tiesiogini rysi su Viespaciu? Taciau pati kalba yra jau "institucija", jos prasmes, vartojimas ir t.t. Biblija yra "institucija". Lietuvos konstitucija yra "institucija". Na, Liuteris, tai Liuteris, as ant jo nepykstu. Ka cia kaltinsi zmogu delto, kad jis nesuprato tai, kas mums akivaizdu. Siandien eilinis fizikos studentas zino daugiau uz Einsteina. Bet va, tiesa, kad Saulytis galetu i Liuteri ir kritiskiau paziuret. Taigi ne sventa karve.

« < 1 - 2 - 3 - 4 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (35)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.

Vilnius

Šis vienas žodis, įrašytas Jurgio Matulaičio „Užrašuose“, buvo lemtingas dviem žmonėms, dviem žydams: Leo Jofei ir Samueliui Čarny-Nigeriui.