Kad ir kokia būtų ši antraštė, veikiausiai dėmesį sutelksite ne į paryškintą tekstą, o į iliustracijas. Ontarijo mokslo centre, Toronte, Kanadoje, eksponuojamų palaikų nuotraukas įsiminsite geriau nei rašinio turinį. Ar nuotraukos atrodo nederamos? Gal. Tačiau jei šių atvaizdų nebūtų čia, tekstas paskatintų jų ieškoti kitur. Ir tikrai rastumėte. Vien spustelėję Google paieškos mygtuką, patektumėte į gausiai iliustruotą 64 milijonų nuorodų srautą.  

Šimtai tūkstančių interneto svetainių ir tinklaraščių liudija, kad reginys Body Worlds (lietuviškai būtų „Kūno pasauliai“) virtualioje erdvėje, taigi ir apčiuopiamoje tikrovėje, tapo atpažįstamu prekės ženklu. Reginį sukūrė vokiečių išradėjas Guntheris von Hagensas ir pavadino jį „originalia tikrų žmogaus kūnų paroda“. Kaip susiejami palaikai ir prekės ženklas, mokslo populiarinimas ir verslas? Nuoširdžiai ieškant atsakymo, tenka nesileisti šokiruojamam vaizdų ar gandų ir drąsiau žvilgterėti į tikrąjį G. von Hagenso Body Worlds fenomeną. 

Įvaizdžio triukai

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

G. von Hagensas meistriškai pasitelkia vaizdo galią. Body Worlds pirmiausia norisi tapatinti su reginiu. Ką ir sakyti, sykį parodoje išvydęs „tikrus žmogaus kūnus“, įsimeni juos akimirksniu ir ilgam: pritrenkia netikėtu rėžiu atverta organų sistema, išdorotų palaikų išraiška, grakštumas.

Antai lankytoją pasitinka klūpantis skeletas, pirštais gniaužiantis širdį: tai – memorialas kūno donorams, jį atokiau atsisėdusi piešia dailės studentė. Toliau senjorai žilomis pabarzdėmis šūkčioja prie beodžio barjerą įveikiančio bėgiko: „O, čia tai tikra – kiekvienas bičas pasakytų!“ Gal šešerių mergaitė tempia tėvus prie figūros atvirais išskaidytais vidaus organais: „Žiūrėkit, kiek žmogaus dalių!” Apkūni

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

dama stebisi prie trapaus iš kūno išskirto kraujagyslių tinklo: „Kaipgi tai padaryta?“ O štai moksleivės glaudžia galveles

virš vos įžiūrimų žmogaus embrionų: „Ar šie – irgi tikri?“

Kad ir kaip suglumęs, išeidamas iš parodos pereini dar karštų įspūdžių koštuvę: gali palikti įrašą atsiliepimų arba... kūno donorų knygose. Jei pritardamas pasirašysi, ypač pastarojoje, G. von Hagensas, be abejo, įvertins. Jei ne… Į septintą dešimtį įžengęs vokietis gyvena savitame pasaulyje ir daiktus ar reiškinius kartais apibūdina savitais terminais. Vienas tokių yra ironiškas VIP antonimas VUP – angliškai Very Unimportant Person, tai yra „labai nesvarbus asmuo“.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Bet ir labai nesvarbūs asmenys įgauna svorio, kai skaičiuojami milijonais. Pavyzdžiui, nuo 1995 m. Body Worlds parodas 50-yje pasaulio miestų matė per 29 milijonus lankytojų (iš jų 11 milijonų – Europoje). Oho! G. von Hagensas tokius skaičius labai vertina: antai parodos pristatyme pažerta, kad sykį per vieną dieną atėjo net 22 tūkstančiai smalsuolių; kitąsyk lankytojai laukė eilėje po 10 valandų; o dar buvo, kad jų suplūdo tiek, jog paroda veikė dieną ir naktį, 64 valandas iš eilės. Šitai įsimeni taip pat lengvai, kaip ir „tikrus žmogaus kūnus“.

G. von Hagensas dar pasirūpino, kad parodos įspūdžio nenumarintų nyki autoriaus persona. Antai Vokietijos žiniasklaida jį išgarsino pravarde „Daktaras Mirtis“: juoda skrybėlė, po bryliais giliai įkritusios nedidelės balzganos akys, džinsai, juoda odinė liemenė arba drabužius dengiantis anatomo chalatas ir skalpelis arba žmogaus kūno dalis rankoje. Tokį pamatęs, greitai nepamirši.

„Body worlds“ įkūrėjas G. von Hagensas

Maža to, 15 metų skrybėlėtas anatomas netūno užsidaręs laboratorijoje, – kai susiruošia pasižmonėti, tai laikykitės. Skrybėlėtas, apsitempęs triko jis mojo margam jaunimėliui 2001 m. Berlyno „Meilės parade“. Skrybėlėtas 2002 m. Londone atliko viešą skrodimą, kokio nebūta 170 metų. Čia tai bent buvo įvykis: prieš renginį – įspėjimas ir sujudimas dėl galimo arešto, po to salėje 500 žiūrovų, susuktas dokumentinis filmas, didelė sensacija. Vaizdinga ir lengvai įsimenama!

Jei terūpėtų atskleisti prikišamus reklamos triukus, šį rašinį galėtume baigti (rašyti, skaityti), bet...

Anapus įvaizdžio - sustyguotas verslas

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Jei G. von Hagensas būtų primityvus paklydėlis – anatomas maniakas, apsišaukėlis keistuolis ar dar kitoks vargeta, – Body Worlds 15 metų negyvuotų. Veikla pakriktų ir net diskusijos būtų išblėsusios. Tačiau dabar – atvirkščiai: diskusijų (sykiu ir plepalų, apkalbų, net kliedesių) apstu, o pats jų subjektas, laimingas ištrūkęs iš ankštos universiteto laboratorijos, vadovauja paties įkurtam institutui Vokietijoje, tyrimo centrui Kirgizijoje ir dar savo privačiai kompanijai Kinijoje.  

Pasiutiškai veiksminga savireklama dera prie G. von Hagenso užsibrėžto tikslo: garsinti Body Worlds, kol ištobulintų modelių – vadinamų plastinatų – bus kiekvienoje tyrimo įstaigoje, kiekvieno didesnio miesto anatomijos muziejuje. Kūrybingą verslumą patvirtina parodų kiekis ir įvairovė: po pasaulį vienu metu keliauja šešios to paties pavadinimo, bet skirtingos tematikos parodos. Dabar dvi – Šiaurės Amerikoje, trys – Europoje, viena – Azijoje. Kiekvienoje – po kelis šimtus eksponatų, viso kūno ar jo dalių plastinatų.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Pažįstantieji G. von Hagensą sako, kad jis ir Body Worlds yra vienas ir tas pats: jis gyvena paroda, o šios nebūtų be jo. Dėl jos anatomas tapo verslininku, dėl jos prisijaukino ir du žmogaus priešus – laiką ir pinigus. Jis nesiekia praturtėti, viską investuoja į Body Worlds; nestato sau pilies, bet antai Kinijoje ant plyno sklypo surentė „plastinavimo miestą“ (pastatų kompleksą savo įmonei); turi bent šešias geras skrybėles, bet kitus apdarus perka nesirinkdamas ir krūvomis (taip pigiau); į lėktuvą kaip rankinį bagažą įsineša kopijavimo aparatą (kam pirkti dar vieną?) ir net 300 000 km nuriedėjusį oranžinį Volkswagen mikroautobusą iš Vokietijos atsigabena į Kiniją, nes „dar geras“. Kartą jis apstulbino vėžinusį kolegą pareikšdamas: „Tokio lygio žmogus kaip aš negali sau leisti išsukti iš greitkelio vien tam, kad prisipiltų degalų.“ O kitiems vairuojantiems draugams prikišo, kad jie švaisto laiką, kol raudoną šviesą pakeičia žalia. Pats jis stabtelėjęs prie šviesoforo atsiverčia kinų kalbos žodyną (be vokiečių, dar moka rusų ir anglų kalbas). Na, o jei žiūri televizorių, tai stebi bent tris kanalus vienu metu.   

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Ir dar: nei šios asmenybės, nei verslo nežaboja jokie tabu. Strategija skaidri it ledas: viso kūno plastinatą pagaminti kainuoja apie 40 tūkstančių eurų, o pradėjus masinę gamybą (gamybą?! Juk kalbame apie žmonių kūnus!) kainą būtų galima mušti iki 10 tūkstančių, o kūno sluoksnio plastinatą „atiduoti“ vos už 10 eurų. Nežinia, kaip sekasi mažinti kaštus, bet paroda nebrangsta: dabar Toronte bilietas kainuoja per 20 dolerių – beveik tiek pat, kiek 3D filmo peržiūra kino teatre.

Verslininkas, lošėjas. Išradėjas. Profesorius?

G. von Hagensas save vadina plastinavimo išradėju. Prieš gerą trisdešimtmetį, vos pradėjęs anatomo karjerą, jis patentavo naują palaikų konservavimo būdą: kūnus išsausinti vis didėjančios koncentracijos etilo spiritu, pripildyti su šiuo besimaišančio acetono ir vakuume sutvirtinti acetone tirpstančiu silikonu. Žinoma, teko sukurti ir tinkamiausių cheminių junginių.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Jaunojo tyrėjo metodas iš pradžių mokslininkams nekėlė abejonių. Bet abejonių atsirado, kai jis užkonservuotus palaikus pradėjo formuoti įmantriais pjūviais bei pozomis ir stingdyti dujose it skulptūras. Instituto laboratorijoje gimdavę „kūriniai“ vis mažiau turėjo ką nors bendra su akademinėmis studijomis bei tyrimais.

G. von Hagensas triūsė be atvangos, užsidegęs, tiesiog beatodairiškai. Kai kolegoms prakalbo apie viešas plastinatų parodas ir „anatomijos demokratizavimą“, šie manė, kad jis tik karščiuojasi. Prisiminimų rinkinyje Pushing The Limits („Praplečiant ribas“) Heidelbergo universiteto Anatomijos instituto vadovas profesorius Wilhelmas Krizas pripažįsta, kad pats deramai neįvertino šio „burbuliuojančio entuziazmo“ ir be reikalo bandė sprausti į akademinius rėmus.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Tam, kad taptų pripažintu mokslininku, G. von Hagensas privalėjo išsaugoti instituto lektoriaus pareigybę, dirbti universiteto laboratorijoje, verstis ribotomis subsidijomis ir kantriai kirstis kelią per akademinės kritikos tankmę. Tačiau visą dvidešimtmetį institute – nuo 1975 iki 1995 metų – jis darė tai, ką norėjo: tobulino viešumai skirtus plastinatus. „Galiausiai buvo įmanomas vienas pasirinkimas, ir Guntheris pasirinko šviesti ne specialistus, – rašo profesorius Krizas. – Gali būti, kad išsukti iš akademinio kelio jis apsisprendė gerokai anksčiau, dar devintajame dešimtmetyje.“

G. von Hagensas nė nemėgino tramdyti vaizduotės, ir tai brangiai kainavo. Vieniems palaikams įmantriai apdoroti reikėjo dešimčių tūkstančių Vokietijos markių. Institute jis durdavo galą su galu, vykdydamas kitų universitetų užsakymus, už kuriuos vienu sykiu gaudavo iki trijų šimtų tūkstančių markių. Bet užsakymų ir pinigų amžinai trūko. Nedidelė privati įmonė Biodur negelbėjo. Lektorius smarkiai rizikuodavo imdamas paskolas. Tad 1995-aisiais, kai pirmosios plastinatų parodos Japonijoje pažėrė kelis milijonus, jis vikriai apsisprendė: Body Worlds; sudie, kolegos.   

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Pasirinkimo logiką patvirtina, tarkime, tokia paralelė: dirbdamas institute, G. von Hagensas su kolegomis išleido itin kokybišką, plastinatų fotografijomis gausiai iliustruotą mokslinę studiją ir už kuklią 38 dolerių kainą per metus visame pasaulyje pardavė 2500 egzempliorių; dabar bemaž tiek pat kainuojantis Body Worlds katalogas išleistas plačiai skaitytojų auditorijai dešimtis kartų didesniu tiražu, jau 13 kartų. Galiausiai išgarsėjęs parodų rengėjas JAV ir Kinijos universitetuose gavo profesoriaus (vizituojančio, garbės) titulą.

Iš Lietuvos varpinės. Profesionalo požiūris

„Stebėti von Hagenso anatomijos teatrą man savotiškai įdomu. Retas geba taip aistringai pasakoti apie žmogaus anatomiją. Europoje tai vertinama atsargiau, tarsi kažkas maniakiška, o Amerikoje, matyt, labiau priimtina. Be to, dabar von Hagensas yra verslininkas ir lankosi visų pirma ten, kur yra finansinės naudos“, – sako Kauno medicinos universiteto Anatomijos instituto vadovas profesorius Dainius Pauža.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Beveik prieš porą metų Lietuvoje įsigaliojus įstatymui, kuris suteikia galimybę po mirties savo kūną dovanoti medicinos mokslui, savo palaikus paaukoti pasiryžo per pusšimtis žmonių. Ar kūno donorai Lietuvoje gali tikėtis, kad po mirties taps „modeliais pagal G. von Hagensą“? Tikrai ne.

„Institute plastinavimo laboratorijos neįsteigiau, nes lėšos ir darbo sąnaudos, reikalingos silikono plastinatams gaminti, yra neproporcingai didelės palyginti su jų edukacine verte, – sako profesorius D. Pauža. – Manau, kad mokslininkai G. von Hagenso modelių niekada netyrinės, nes tai yra ne gamtos kūriniai, o kruopščių preparatorių rankų darbas. Palaikų spalva, konsistencija, svoris, sudėtis – viskas netikra. Žinoma, studijuojantiesiems anatomiją jie labai praverstų. Tačiau plastinatai negali išstumti, pavyzdžiui, šimtus metų mokymams naudojamų skysčiuose sumaniai užkonservuotų palaikų. Pagaliau, jokie modeliai niekada nepakeis kruopščios, individualios palaikų disekcijos (skrodimo) ir preparavimo (anatominių preparatų ruošimo).“

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

D. Paužos teigimu, vokiečių „aistruolis“ ir jo Body Worlds yra tas retas atvejis, kai mokslą populiarina su juo nebesusijęs asmuo. Profesorius antrina ilgamečiams G. von Hagenso kolegoms iš Heidelbergo universiteto sakydamas, kad kol plastinatai yra etiški ir estetiški, tol nėra ko nerimauti: „Žmogus yra smalsus, todėl žiūrovų Body Worlds niekada nestigs. Jei ši paroda atvyktų į Vilnių, eičiau pasižiūrėti ir studentams, ypač studijuojantiems ne mediciną, rekomenduočiau. Tačiau jei siekčiau moksliškai suprasti ir išmokti kūno sandarą, rinkčiausi disekciją. Tai yra skirtingi dalykai, tarsi vairuoti automobilį ir apžiūrėti jį parodoje.“  

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Anot profesoriaus, G. von Hagenso išrastas ir išgarsintas plastinavimas turėtų išlikti populiarus, net kai paties autoriaus nebebus. Iš tiesų, dera įvertinti, kad be vis gerinamų Body Worlds lankomumo rekordų visame pasaulyje veiklą plečia G. von Hagenso pasekėjai: plačiau, bet santūriai, veikia Tarptautinės plastinavimo asociacijos nariai; siauriau, užtat rėksmingai – nevykę mėgdžiotojai. 

Neteisėti numirėliai, naciai ir kitos šmėklos

Matyt, pastarieji prieš metus sukėlė skardų skandalą Lenkijoje, kai Varšuvos prokurorai iškėlė baudžiamąją bylą dėl 13-os žmonių palaikų eksponavimo viename prekybos centre. Esą, reginio Bodies... The Exhibition (lietuviškai būtų „Kūnai. Paroda“) rengėjai nesutvarkė visų dokumentų, tad galimai išniekino nenustatytos tapatybės mirusiųjų kūnus.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Įdomu, kad pernai vasarį skandalą pagarsinusi naujienų agentūra Reuters eksponatus pavadino plastinatais – taip, kaip visur vadinami Body Worlds modeliai ( be to, ir išgarsintos parodos pavadinimas priminė Body Worlds). Gal tai – atsitiktinumas, bet jau kovą mūsų elektroninis „Literatūra ir menas“ sodriame „lavonmenio“ kontekste ataidėjo: „Neseniai Lenkija atsisakė įsileisti G. von Hagensą, kai paaiškėjo, kad jo tėvas galėjo būti atsakingas ir už 60 lenkų žūtį.“

Turime oficialų Body Worlds pareiškimą, kad skandalas Varšuvoje su G. von Hagensu niekaip nesusijęs ir kad dėl Body Worlds ekspozicijos Lenkijoje išvis nėra buvę jokių derybų. Apie tariamus G. von Hagenso tėvo saitus su nacių SS pranešė Vokietijos Der Spiegel ir pakartojo Lenkijos Rzecpospolita 2005 m., bet G. von Hagensas advokatams pradėjus tyrimą nepateikta jokių įrodymų. Pats tėvas, 90-metis senolis, ta proga apklausiamas esą pasakė, kad vokiečių kariuomenėje dvejus metus tarnavo virėju ir vietoje šautuvo kilnojo samtį.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Kad ir kaip būtų, plėsdamas daugiamilijoninį parodų verslą daugelyje šalių G. von Hagensas dar nėkart neįklimpo dėl donorų, palaikų gabenimo ar kitų teisės, etikos pažeidimų. Net viešą skrodimą Londone stebėję pareigūnai jo nesulaikė. Nerasdami tikro „kablio“, kai kurie kritikai (tarp jų yra ir profesorių) užsimoja Body Worlds eksponatus lyginti su nacių dirbiniais iš žmogaus odos, bet tas drabstymas purvais toks ir atrodo – purvinas, nešvarus, nesolidus. Antai parodoje Toronte darbo dienos popietę buvo apstu šeimų su mažais vaikais – tokiais pypliais, kurie per televizorių žiūrėdami eilinį kraujais trykštantį siaubiaką iš baimės pridėtų į kelnes. Nė vienas jų nesiraukė pasidygėjęs. Gal G. von Hagenso šūkis „demokratizuoti anatomiją“ yra nuoširdus?

Anatomijos link – iš meilės medicinai

Tiesa yra ta, kad G. von Hagensas negimė su ta juoda skrybėle. Beje, negimė ir tokia pavarde. 1945 m. sausį netoli Poznanės (ji tada dar priklausė Vokietijai) gimęs berniukas buvo Guntheris Gerhardas Liebchenas.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Graco miestelyje (jis po karo priklausė socialistinei Vokietijos Demokratinei Respublikai, VDR) augęs vaikas buvo uždaro būdo, be to, sirgo hemofilija (kraujo krešėjimo nepakankamumu) ir su gydytojais praleisdavo bemaž tiek pat laiko, kiek su draugais ar mokytojais. Valdinga mama dirbo slauge ir kartu su tėvu skatino sūnaus polinkį medicinai. Anot suolo draugo, Guntheris savo kambaryje turėjo žmogaus anatomijos plakatų, o miškelyje įrengtose slaptavietėse peiliuku darinėjo ir tyrinėjo vabalus bei mažus gyvūnėlius. Dar būdamas moksleivis Guntheris įsidarbino ligoninėje durininku, liftininku. Įstojęs į Jenos universitetą, pradėjo dirbti slaugytoju.

Būdamas 24-erių, Guntheris beveik dvejus metus kalėjo už nelegalų VDR sienos kirtimą. Kalėdamas slapta užmezgė ryšius su vakarų teisininkais, kurie jam lyg daiktą už 40 tūkstančių markių išpirko laisvę vakaruose, Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR). Čia Liubeko universitete įgijo daktaro laipsnį ir Heligolando saloje gydė prasigėrusius vaikus bei traumuotus sportininkus. Nusprendė, kad terapeuto rutina – ne jam.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

1975-aisiais Guntheris Liebchenas pakeitė savo pavardę ir... gyvenimą. Vedė buvusią bendrakursę, su ja susilaukė trijų vaikų ir naujo paso (ponia Liebchen neapsikentė pravardžiuojama „meilute“, tad pora išsiskyrė ir vėl susituokė kaip von Hagens, pagal jos mergautinę pavardę). Tais pačiais metais Guntheris įžengė į ketvirtąjį savo dešimtmetį ir į Heidelbergo universiteto Anatomijos institutą.

Heidelbergo universitete prabėgs 20 gyvenimo metų, tačiau ne taip, kaip G. von Hagensas planavo. Vos metus pasiblaškęs tarp patologo ar anatomo profesijos, jis išrado palaikų plastinavimą. O kai plastinavimo pradėjo mokyti kitus, sutiko antrąją savo žmoną, plastikos chirurge svajojusią tapti studentę Andrea Whalley (studentė Andrea tapo medicinos mokslų daktare ir Biodur, vėliau Body Worlds vadybininke, dizainere bei knygų redaktore Angelina, mat pasikeitė vardą į tą, kuriuo vadino mylimasis).

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Heidelbergo universiteto anatomai bemaž sutartinai tvirtina, kad kartu su G. von Hagensu Anatomijos institute praleisto pirmojo dešimtmečio nekeistų į nieką. Tačiau jie aiškiai skiria dvi jo epochas: iki ir po skrybėlės. Ankstyvą savo plikę G. von Hagensas skrybėle prisidengė atšventęs savo 50-metį, po pirmojo plastinatų triumfo Japonijoje. Šiemet, švęsdamas 65-erių sukaktį, skrybėlėtasis G. von Hagensas fotografuoja savo plastinatus Leonardo da Vinčio brėžinių fone ir nesidrovi priminti, kad antai Mikelandželas popiežiaus akivaizdoje kepurės irgi nenusiėmė...

Globalios auditorijos ir kritikos sūpynės

Žmonės šiais laikais, žinoma, yra įnoringi ir nepakenčia nuobodulio. Ar dar ilgai „anatomijos šoumenas“ ir jo „tikri žmogaus kūnai“ trauks globalią auditoriją?

Pats G. von Hagensas, nepaisant gausybės jį apraizgiusių šaunių anekdotų ir ne tokių vykusių mitų, yra paprastas žmogus, įpusėjęs septintą dešimtį ir tikrai mirtingas. Kai plastinavimo verslas ėmė sektis, „Daktaras Mirtis“ pasitraukė šešėlin. Įspūdingų personalinių šou jis nebeparodo, sensacijų nebeišskelia ir, matyt, didesnio dėmesio vėl susilauks, kai pats taps plastinatu (beje, sako, tokia tikimybė - labai didelė). Tačiau vis atnaujinama jo paroda – kas kita.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Prieš 2010-ųjų žiemos olimpines žaidynes į penkis Kanados miestus atvežtieji BODY WORLDS and The Story of the Heart („Kūno pasauliai. Pasakojimas apie širdį“) plastinatai yra ypatingai... sportiški: ana skrieja perskrostas slidininkas, it po smūgio žemėn svyra beodžiai ledo ritulininkai, greta „sukrovęs“ savo organus atletas gyslota ranka kelia deglą. Kad ir atsikratęs išankstinės nuostatos, suabejoji: jei viso labo siekiama „demokratizuoti anatomiją“, tai kurių galų palaikus taip įmantriai raikyti ir raityti? Rengėjai tvirtina, kad iš palaikų nekuria jokio meno ir stingdo juos natūraliomis pozomis. Bet nors tu ką, sunku prisiminti natūralius pažįstamus išsirietusius ant buomo, balansuojančius žemyn galva tarp lygiagrečių ar darančius špagatą ant dviejų kamuolių.

Panašu, kad dėl Body Worlds bus ginčijamasi tol, kol paroda keliaus po pasaulį, ir atvirkščiai – po pasaulį ji keliaus, kol apie ją bus kalbama. Abi pusės - it susitarę: parodos autoriai sieks, kad būtų kalbama kuo daugiau ir vis pateiks naujovių, tad nutilti nenorintys kritikai (ypač priešininkai, o sykiu ir visi likę vertintojai) visada ras, apie ką kalbėti.

Beje, priešingose stovyklose kartais šmėkšteli tokia pati Body Worlds fenomeno versija: jei jokių pažeidimų šia paroda nepadaroma, tai ji yra teisėta ir tikrai galima; tiksliau būtų klausti, ar ji būtina, ar tokios reikia; bet dėl poreikio pirmi jau nusprendė parodos kūrėjai... Peršasi išvada, kad Body Worlds yra ir bus tol, kol atsiras aiški dingstis ją uždaryti. Kol lankytojų (ir donorų!) pakanka, tokią dingstį gali pateikti nebent dar nebūtas akibrokštas.

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Gražinos Sviderskytės nuotrauka

Video iš Body Worlds ekspozicijos Argentinos sostinėje Buenos Airės (2007 m.):