Mt 5, 20–26 „Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę“.
Jėzus kalbėjo:
„Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę.
Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: `Nežudyk', o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: `Pusgalvi!' turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako:
'Kvaily!', tas smerktinas į pragaro ugnį.
Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną.
Greitai nusileisk savo ieškovui, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui, ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.
Kiti skaitiniai: Ez 18, 21–28; Ps 129, 1–4. 6–8
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Meilė artimui
Šios dienos Evangelijoje pagal Matą kalbama apie meilę broliui. Šis ryšys labai svarbus, nes Dievas, prieš priimdamas auką, įsakmiai primena: ,,Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24). Viešpats rūpinasi žmonių gerove: iškreipti giminystės, draugystės, bičiulystės ryšiai provokuoja sunkius nusižengimus sąžinei. Kai pyktis užvaldo žmogaus vidų, širdis niršta, akys paklaikusios nuo neapykantos ir rūstumo, tai kaip galima tokiam nešvariam nešti auką Dievui? Tai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme suvokiamas dalykas. Broliu vadinamas kiekvienas žmogus, nes katalikai vieni į kitus kreipiasi: ,,broliai“, ,,seserys“. Jie yra Dievo kūriniai, Tėvo vaikai. Tėviška meilė yra teisinga, nes ji siejama su rūpesčiu, paprastumu ir nuoširdumu, kartais net griežtumu. Kai vaikas auga, didėja ir jo poreikiai, negavęs to, ko nori, jis pradeda rodyti kaprizus, niršti. Žmogus, gavęs iš Dievo malonių, nori jų dar daugiau. Jį apninka pavydas, agresija, nes su kitais nieko nenori dalintis, net prasitarti apie tai, kokiomis dovanomis buvo Dievo apdovanotas. Tai jau egoizmas, ir Dievas to neleidžia.
Iš vaikystės atsimename liaudies pasakų apie tris brolius, kurių jauniausiasis buvo vaizduojamas kaip neišmanėlis. Jį vyresnieji skriausdavo, šaipydavosi, stengdavosi apgauti. Tokių pasakų pabaiga tradicinė – laimi trečiasis brolis kvailys, nes jis tam tikrose situacijose pasirodo labai išmintingas, geraširdis, nuoširdus, jam dažniausiai atitenka ir apdovanojimai už gerus darbus. Taigi, situacija labai paprasta. Į pasakas liaudis sudėjo visus savo išgyvenimus dėl to, ką teko patirti. Puikiai žinome iš literatūros kūrinių (Vaižganto ,,Dėdės ir dėdienės“, V. Krėvės ,,Raganius“), kad didelėse ūkininkų šeimose vyriausiajam sūnui buvo paliekamas tėvų ūkis, o šis vėliau atiduodavo dalis ir kraičius savo jaunesniems broliams ir seserims. Silpniausiam ir dažniausiai jauniausiam netekdavo beveik nieko – tai trečiojo brolio istorija. Taigi, pažiūrėkite, kaip išmintingai Dievas pamoko žmones eiti ir susitaikyti su savo broliu, kuris nėra kvailesnis ar dar kuo nors blogesnis nei vyresnieji.
Evangelijoje pagal Matą sakoma: ,,Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22). Pyktis provokuoja kitas neigiamas emocijas ir net veiksmus. Pažvelkime į mūsų kasdienes situacijas, kiek blogo atsitinka dėl to, kad buvo nuskriaustas brolis: nepasidalijamas tėvų palikimas, peikiamas tas, kuris neįstengė baigė aukštųjų mokslų, neįgijo prestižinės specialybės, tas, kuris pasuko klaidžiais keliais, kuris buvo silpnas kai kuriose situacijose ir stipriai suklupo. Nuo tokio brolio greitai nusisukama: ko jis vertas? Tai yra tik supykusio žmogaus išraiška. Tai yra noras pačiam geriau įsitaisyti šiame pasaulyje ir pademonstruoti savo pranašumą. Bet argi galima atrodyti labai vertingam prieš tą, kuris iš tiesų yra žemai? Tai retorinis klausimas žmogaus sąžinei. Tas ,,mažasis“ brolis prašo pagalbos nebyliu savo žvilgsniu, elgesiu, gyvenimu. Jeigu jam sunku, tai reikia padėti, o ne rodyti savo pranašumą.
Ralphas Martinas knygoje ,,Dievo alkis“ (1995) rašo: ,,Kaip norėtume, kad būtume labiau mylėję tą žmogų, kaip apgailestaujame dėl savo poelgio toje situacijoje, kaip norėtume būti išlikę toje nuostabioje dienoje, toje meilės akimirkoje, toje laimės viltyje.“ Kada tokius žodžius pasako žmogus savo mintimis, kuriose tėra susikaupusios liūdnos fantazijos ir priekaištai sau. Turbūt vienbalsiai pasakysime, kad gailimės nemeilės savo broliui jau tada, kai jo amžinai netenkame. Tuomet ir vaikštome su amžinais priekaištais sau, kodėl nesuradome žodžio, nepasiūlėme pastogės, maisto, kad smerkėme. Mirties dieną daug ką permąstome ir suvokiame kitaip.
Taigi, Dievas nori, kad žmogus šito nepatirtų. Jis liepia prisiminti, ar neliūdi įžeistas ir vienišas brolis, kai einame prie Dievo stalo, kai nešame Jam savo meilės auką. Dievas džiaugiasi tais, kurie kupini paprastos ir nuoširdžios meilės savo broliui – kiekvienam žmogui, su kuriuo palaikomas koks nors ryšys – jis turi būti sąžiningas. Jei žmogus prašo pagalbos – padėk, jei guodžiasi – išklausyk ir užjausk, jei paklydo – parodyk šviesą ar bent jau palauk jo, kad nebūtų vienišas. Žmogus žmogui reikalingas tam, kad palaikytų vienas kitą, kad mylėtų kaip brolis brolį. Dievas taip moko ir liepia.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Man atrodė, kad jau daug kartų praeityje išsiaiškinom, kad nekalbu apie tuos atvejus, kai vaikui reikia tėvo. Bet ir tuo atveju žmogus privalo žiūrėti į jį kaip į žmogų, DIEVO vaiką. Ir nurodyti jam jo tikrojo Tėvo adresą. Bet yra kunigų, kurie rodo į save. Kurie be skrupulų prisistato tėvais visiems tikintiesiems. Ypač jaunimas. Tai yra arogancija. Ir ji yra nepateisinama žmonių tarpusavio santykiuose.
Nerašiau, kad dvasios tėvas yra mano, bet tik jei taps dvasios broliu, taps mano, nes turėsime vieną Tėvą, kuris bus mūsų.
"Kai dvasios tėvas taps mano dvasios broliu"
Netaps, nes Jūs dvasios tėvo neturite.
Manasis man yra ir dvasios tėvu, ir broliu, ir patarėju, ir palydėtoju, ir mokytoju, kai to reikia. Tai netrukdo mums abiems laikytis Jėzaus įsakymų ir ramybėje vykdyti Dievo valią. Nesikreipiu į jį nei "broli", nei "tėve". Sakau jam tiesiog "kunige... Petrai".
Taip. Kai dvasios tėvas taps mano dvasios broliu, nebeturėsiu priežasties pykti. Tuomet atsakysiu. Jėzus nesako, kad atsakysiu už tėvą, nes tokio nėra. Vadinasi nėra ir mano pykčio:~) Arba jeigu brolis nenori būti broliu, tai mano pyktis teisėtas
Jis nelaiko broliu, o Jūs pykstate ant brolio. Tai yra skirtinga. Jėzus kalba apie pyktį ant brolio, šiuo atveju.
Štai aš ir sakau: argi ne Jis nusprendė, kad jei pykstate ant brolio, tai atsakysite teisme.
Mylėti vieniems kitus, tai ne užgaidas tenkinti, o Dievo įsakymus vykdyti. Tai ne patinka-nepatinka. Bet kaip Dievas nusprendė. Nes Jis yra Meilė.
,Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme.' Aš ir priimu pažodžiui. Įsiskaitykite. Juk jis teigia nesąs mano brolis.
Tai atsipalaiduokite ir būkite. Duodama brolišką, seserišką meilę, bet ne jos reikalaudama. Reikalaudamas meilės negavo dar nė vienas. Gauname tik duodami.
Gražu žiūrėti kaip viskas pritempiama prie savos vizijos. Perskaitykite pažodžiui: ",Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“. Pažodžiui ir paraidžiui. Kodėl šitą sakinį Jūs galite leisti sau interpretuoti, o aną: "nevadinkite Tėvu..." jau skaitote tik paraidžiui. Koks tarp jų skirtumas? Kad neatitinka Jūsų vizijos? Tai ir šį, apie teismą, priimkite tiesmukiškai.
"Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą..."
"Pykstu ant brolio, kuris nenori būti man broliu." "Mano pyktis yra teisėtas."
Sugretinkite šitas eilutes. Man jų nepavyksta pastatyti į vieną gretą.
Teisumas- reiškia duoti pirmam, duoti nepelnytai, duoti veltui, atleisti nė neatsiprašiusiam...





















Broliai kapucinai





















"prisistato tėvais visiems tikintiesiems.' Bet užkliūva tik JUms , o ne visiems tikintiesiems. Kitaip čia būtų marios tuo besipiktinančių. Tačiau... argi nepastebite, kad esate vieniša.