http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/41095

Nominuotasis vysk. Arū­nas Po­niš­kai­tis: „Steng­siuo­si, kad dė­me­sio cen­tre bū­tų Dievas“

2010-02-28
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Vyskupas Arūnas Poniškaitis

 „Steng­siuo­si, kad dė­me­sio cen­tre bū­tų Die­vas“, - taip sakė va­sa­rio 5 die­ną vys­ku­pu no­mi­nuo­tas Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos aug­zi­lia­ras Arū­nas Po­niš­kai­tis. Ko­vo 4 die­ną 12 va­lan­dą Vil­niaus Ar­ki­ka­ted­ro­je vyks jo kon­sek­ra­ci­ja. Prieš ją vys­ku­pas no­mi­na­tas A. Po­niš­kai­tis mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į „XXI am­žiaus“ klau­si­mus.

Kai bu­vo pa­skelb­ta, jog esa­te no­mi­nuo­tas vys­ku­pu, iš su­tik­tų ko­le­gų ir ku­ni­gų iš­gir­dau, kad Šven­ta­sis Tė­vas la­bai tin­ka­mai pa­si­rin­ko, nes Jūs esa­te pa­pras­tas, ne­iš­pui­kęs, nuo­šir­dus, ki­lęs iš do­ros ka­ta­li­kiš­kos dau­gia­vai­kės šei­mos – tai­gi toks, koks iš tie­sų ir tu­rė­tų bū­ti vys­ku­pas. Kiek svar­būs, Jū­sų ma­ny­mu, šie bruo­žai vys­ku­pui? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie šei­mą, ku­rio­je au­go­te, kur tik­riau­siai ir bren­do šios Jū­sų cha­rak­te­rio sa­vy­bės.

Šei­mo­je esu vy­riau­sias. Tu­riu bro­lį ir dvi se­se­ris. Ne­si­jau­čiu esąs iš dau­gia­vai­kės šei­mos, nes tuo me­tu, kai au­gau, ji ne­bu­vo to­kia lai­ko­ma. Tė­ve­liai ir mes vi­si ke­tu­ri jų vai­kai esa­me pa­pras­ti žmo­nės, ne­tu­rin­tys ko­kios nors la­bai įspū­din­gos gi­mi­nės is­to­ri­jos. Ma­nau, kad tai nė­ra nei trū­ku­mas, nei pri­va­lu­mas: tie­siog – fak­tas. Esu la­bai dė­kin­gas Die­vui už gy­ve­ni­mo, ti­kė­ji­mo do­va­ną, už ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mą, už šei­mą, ku­rio­je au­gau ir ku­ri te­bė­ra bran­gi ir ar­ti­ma, nors jau ku­ris lai­kas esa­me vi­si „iš­skri­dę“ iš tė­ve­lių na­mų, bro­lis ir se­sės su­kū­rę sa­vo šei­mas. Vi­si svar­biau­si da­ly­kai, ku­riuos tu­riu, pra­de­dant pa­čiu gy­ve­ni­mu, vie­no­kiu ar ki­to­kiu bū­du man yra ne­nu­pel­ny­ta do­va­na, ne­ma­tau pa­grin­do di­džiuo­tis tar­si iš­skir­ti­ne ma­no nuo­sa­vy­be.

Tie­siog esu dė­kin­gas ir ma­nau, kad la­biau­siai esu lai­min­gas ta­da, kai ga­liu ką nors ge­ro pa­da­ry­ti, ne­gal­vo­da­mas apie at­ly­gį, nuo­pel­nus. Sten­giuo­si bū­ti nuo­šir­dus su žmo­nė­mis, nes juk ti­kė­ji­mas sa­ko, kad kiek­vie­nas esa­me Die­vo pa­veiks­las, ku­ria­me vi­sa­da ga­li­ma at­ras­ti ne­pa­kar­to­ja­mą Kū­rė­jo gro­žio at­spin­dį. Pa­ga­liau, jei­gu Die­vui esa­me bran­gūs kaip Jo vai­kai, tai tru­pi­nė­lis bro­liš­ku­mo vi­suo­se tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se tik­rai ne­tu­rė­tų bū­ti pra­ban­ga.

Ma­nau, kad pa­pras­tu­mas, nuo­šir­du­mas tin­ka vi­siems luo­mams. Man tiek jų, tiek ir vys­ku­po tar­nys­tės prak­tiš­ko įgy­ven­di­ni­mo dar rei­kės mo­ky­tis, nors ir ne il­giau ne­gu iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos.

Kad esa­te re­a­lus kan­di­da­tas tap­ti vys­ku­pu, pa­aiš­kė­jo jau prieš pen­ke­rius me­tus, kai ga­vo­te mon­sin­jo­ro laips­nį, to­dėl po­pie­žiaus Be­ne­dik­to XVI spren­di­mas Jus no­mi­nuo­ti vys­ku­pu tur­būt ne­bu­vo la­bai ne­ti­kė­tas?

Vie­nas iš mo­ty­vų, dėl ku­rių man su­teik­tas mon­sin­jo­ro ti­tu­las, tik­riau­siai bu­vo vys­ku­po ge­ne­ral­vi­ka­ro pa­rei­gos, ku­rias ėjau nuo 2004 me­tų va­sa­ros. Nei ge­ne­ral­vi­ka­ras, nei mon­sin­jo­ras „ne­pri­va­lo“ tap­ti vys­ku­pu, bet, esant rei­ka­lui, vė­liau ga­li sėk­min­gai dar­buo­tis ko­kio­je nors pa­ra­pi­jo­je.

Ne­tu­rė­jau pa­grin­do sva­jo­ti apie vys­ku­pys­tę ir šiai tar­nys­tei pra­dė­jau ruoš­tis nuo pa­sky­ri­mo į ją mo­men­to. Tie­sa, da­bar la­bai trūks­ta lai­ko už­baig­ti įvai­rius ne­pa­baig­tus dar­bus ar juos sklan­džiai per­duoti.

Ka­ta­li­kiš­ka ži­niask­lai­da apie Jus daž­niau­siai ra­šy­da­vo kaip apie Vil­ka­viš­kio vys­ku­po ge­ne­ral­vi­ka­rą, ir­gi tik kaip bu­vu­sį ša­lia jo ar­ba jį pa­va­da­vu­sį. Tai­gi daž­niau­siai bu­vo­te jo še­šė­ly­je. Pa­sau­lie­ti­nė ži­niask­lai­da Jū­sų vi­sai ne­pa­ste­bė­jo. Tai­gi apie Jus ne­ra­šė pa­sau­lie­ti­nė spau­da, o Jū­sų vei­das neš­mė­ža­vo te­le­vi­zi­jų ek­ra­nuo­se, to­dėl dau­ge­liui esa­te vi­sai ne­ži­no­mas ir ne­ma­ty­tas ku­ni­gas, ta­pęs vys­ku­pu. Kiek svar­bu šiuo at­ve­ju bū­ti ži­no­mam? Ar daug no­rin­čių Jus pa­kal­bin­ti žur­na­lis­tų at­si­ra­do šio­mis die­no­mis?

Ben­drau­ti su Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jų žmo­nė­mis – ku­ni­gais ir pa­sau­lie­čiais – man bu­vo di­de­lė do­va­na. Tiek ta­da, kai ga­lė­da­vau ko­kio­mis nors min­ti­mis pa­si­da­lin­ti, ką nors pa­siū­ly­ti, tiek ir ta­da, kai tie­siog ga­lė­jau mo­ky­tis iš ki­tų pa­tir­ties, su­ma­ny­mų. Pa­grin­di­nė at­sa­ko­my­bė už sie­lo­va­dą vys­ku­pi­jo­je gu­la ant vys­ku­po pe­čių, to­dėl na­tū­ra­lu, kad dau­ge­lį da­ly­kų de­rin­da­vau su juo.

Nie­ka­da ne­si­jau­čiau esąs še­šė­ly­je, dė­me­sio sto­ka ne­si­skun­džiau ir jo dirb­ti­nai ne­ieš­ko­jau: tie­siog vyk­džiau man pa­ti­kė­tą tar­nys­tę. O ši tar­nys­tė ne­rei­ka­la­vo, kad ma­ne pa­žin­tų vi­sa Lie­tu­va.

Ma­nau, kad ir ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je man pir­miau­sia rū­pės ne bū­ti ži­no­mu Lie­tu­vo­je, bet su­si­pa­žin­ti, ben­drau­ti su Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos žmo­nė­mis ir jiems pa­tar­nau­ti, pa­de­dant Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pui vyk­dy­ti ga­ny­to­jo tar­nys­tę. Te­le­vi­zi­ja, ra­di­jas, spau­da, in­ter­ne­to tei­kia­mos ga­li­my­bės šian­dien yra ne­pa­pras­tai svar­bios, nors vis dėl­to gy­ve­ni­mas į juos ne­su­tel­pa ir ne­ga­li su­tilp­ti. Ne­si­jau­čiau esąs bū­ti­nas pir­mie­siems spau­dos pus­la­piams. Jei­gu bū­čiau pa­jė­gęs dau­giau vis­ko ap­rėp­ti, mie­lai bū­čiau no­rė­jęs dau­giau pa­ben­drau­ti tiek su ka­ta­li­kiš­ka ži­niask­lai­da, tiek ir su pa­sau­lie­ti­ne.

Per sa­vo ku­ni­gys­tės lai­ką tik epi­zo­diš­kai ben­dra­vau su „Aly­taus nau­jie­no­mis“, anks­čiau leis­ta „Ra­mo­ve“, Aly­taus ra­di­ju ir te­le­vi­zi­ja, Ma­ri­jam­po­lės te­le­vi­zi­ja ir ki­ta re­gio­ni­ne ži­niask­lai­da. Nuo įvai­rių pla­tes­nio ben­dra­vi­mo pa­siū­ly­mų tu­rė­da­vau at­si­sa­ky­ti, nes ir taip daug dar­bų lik­da­vo ne­pa­da­ry­tų. Pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis, be „XXI am­žiaus“, tru­pu­tė­lį kal­bi­no ber­nar­di­nai.lt, del­fi.lt, „Ma­žo­ji stu­di­ja“, o su „Šven­ta­die­nio min­ti­mis“ (LTV) su­si­ta­riau su­si­tik­ti jau nu­vy­kęs į Vil­nių. Pir­miau­sia no­rė­čiau įsi­jung­ti į ma­nęs lau­kian­čius nau­jus dar­bus, o tam tik­rai rei­kia lai­ko.

Esa­te ki­lęs iš Žvirgž­dai­čių pa­ra­pi­jos, ku­rio­je už­au­go ir Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras bu­vęs Tel­šių vys­ku­pas Jus­ti­nas Stau­gai­tis. Vaikystėje kar­tu su tė­vais iš­si­kė­lė­te į Vil­ka­viš­kį. Ar kiek nors dar pri­si­me­na­te ir ar jau­čia­te ko­kius nors sen­ti­men­tus sa­vo gim­ta­jam kai­mui? Kas da­bar yra Jū­sų gim­to­jo­je so­dy­bo­je?

Gim­to­jo­je so­dy­bo­je, prie ke­lio iš Griš­ka­bū­džio į Žvirgž­dai­čius, li­kę tik ke­li me­džiai, o at­min­ty­je – ke­le­tas švie­sių pri­si­mi­ni­mų iš ma­žo vai­ko kla­jo­nių po „ne­ap­rė­pia­mas“ kai­mo lau­kų pla­ty­bes.

Kaip bren­do Jū­sų pa­šau­ki­mas ku­ni­gys­tei? Ar ap­si­spren­di­mui tu­rė­jo įta­kos tai, kad Jū­sų tė­ve­lio dė­dė bu­vo ku­ni­gas sa­le­zie­tis An­ta­nas Skel­tys? Gal pa­vei­kė Vil­ka­viš­kio ku­ni­gų pa­vyz­dys ir įta­ka, o gal ko­kie nors kon­kre­tūs pa­tir­ti įvy­kiai? Juk ku­ni­gys­tę rin­ko­tės dar so­cia­liz­mą sta­čiu­sio­je Lie­tu­vo­je, nors jau dvel­kė At­gi­mi­mo vė­je­lis.

Kun. An­ta­nas Skel­tys mi­rė še­še­riais me­tais anksčiau, nei gimiau, tad jį pa­žįs­tu tik iš ki­tų žmo­nių gra­žių at­si­lie­pi­mų. Ma­no „pir­ma­sis pa­šau­ki­mas“ tur­būt bu­vo su­si­jęs su tech­ni­ka: no­rė­jau tap­ti vai­ruo­to­ju. Ta­čiau ir min­tis apie ku­ni­gys­tę ap­­lan­kė dar ga­na anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je. Vė­liau ji pa­si­trau­kė ir vėl ne­ju­čio­mis su­grį­žo, vėl pa­si­trau­kė, vy­res­nė­se kla­sė­se su­si­dū­ru­s su ast­ro­no­mi­jos, fi­zi­kos ža­ve­siu, vėl su­grį­žo.Ta­da pra­dė­jau rim­čiau gal­vo­ti, kad gal­būt Die­vas to­kiu ty­liu bū­du ma­ne kvie­čia.

Vi­du­ri­nę bai­giau jau ap­si­spren­dęs, kad siek­siu ku­ni­gys­tės, nors apie tai nie­ko ne­sa­kiau net tė­vams. Dve­ji me­tai pri­va­lo­mos tar­ny­bos so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je to spren­di­mo ne­pa­kei­tė, ir 1987 me­tais įsto­jau į Kau­no tarp­die­ce­zi­nę ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, ku­rią bai­giau 1992 me­tais. 

Kas Jums buvo ku­ni­go pa­vyz­dys? Gal ga­lė­tu­mė­te pa­mi­nė­ti ke­lių kunigų pa­var­des ir pa­sa­ky­ti, kuo jie Jums bu­vo ar yra pa­trauk­lūs?

Nuo vai­kys­tės pa­ži­no­jau ne­ma­žai įvai­rių ku­ni­gų, ku­rie pa­li­ko švie­sų įspū­dį. Vi­sų tik­rai ne­iš­var­din­siu. Tai ir ma­ne kū­di­kys­tė­je krikš­ti­jęs kun. Pra­nas Liut­vi­nas, ku­ris kai vė­liau ret­kar­čiais su tė­ve­liais ap­lan­ky­da­vau, mo­kė­da­vo pa­kal­bin­ti, pa­do­va­no­ti ko­kių nors vai­kui įdo­mių smul­kme­nų.

Taip pat sa­vo punk­tu­a­lu­mu, tvar­kin­gu­mu, ra­mu­mu ir ge­ra­no­riš­ku­mu įspū­dį da­rė il­ga­me­tis Vil­ka­viš­kio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Juo­zas Preik­šas, ki­ti ten dir­bę ku­ni­gai. Bū­da­mas pa­aug­liu ir aug­da­mas ti­kė­ji­mo lais­vės var­žy­mo, ate­is­tinės pro­pa­gan­dos są­ly­go­mis kaip gai­vų oro gurkš­nį gau­džiau ku­ni­gų Si­gi­to Tam­ke­vi­čiaus, Jo­no Kau­nec­ko, švie­saus at­mi­ni­mo Juo­zo Zdebs­kio ir dau­ge­lio ki­tų pa­moks­lų, re­ko­lek­ci­jų žo­džius.

Jau pra­dė­jęs ku­ni­giš­ką tar­nys­tę džiau­giau­si pa­žin­ti­mi su švie­saus at­mi­ni­mo kun. Pra­nu Ga­vė­nu, ža­vė­jausi jo gy­vu ti­kė­ji­mu, uo­lu­mu, jau­nat­viš­ka dva­sia. Ne­tu­riu vie­no kon­kre­taus ku­ni­go, tar­si „to­bu­lo mo­de­lio“, ku­riuo no­rė­čiau sek­ti. Tie­siog čia pa­mi­nė­tų ir dau­ge­lio ki­tų ku­ni­gų iš­ti­ki­my­bė Die­vui ir Baž­ny­čiai, pa­si­šven­ti­mas žmo­nėms ska­ti­no ir ska­ti­na ma­ne steng­tis bū­ti ku­ni­gu pa­gal Jė­zų, iš­lie­kant sa­vi­tu žmo­gu­mi. 

Kiek­vie­nas žmo­gus, be sa­vo pro­fe­si­jos, tu­ri dar ko­kį nors po­mė­gį. Ką mėgs­ta­te veik­ti Jūs? Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos in­ter­ne­to sve­tai­nė­je skai­ty­da­vo­me Jū­sų ra­ši­nius apie ka­ta­li­kiš­kus ren­gi­nius. Ar ra­šy­mas bu­vo pa­rei­ga, ar po­rei­kis?

Lai­kui bė­gant, po­mė­giai kei­čia­si. Vai­kys­tė­je la­bai mė­gau skai­ty­ti kny­gas, žve­jo­ti, su kie­mo drau­gais žais­ti fut­bo­lą, nors rim­tu spor­ti­nin­ku nie­ka­da ne­bu­vau. Po­mė­gis ju­dė­ti krep­ši­nio, tin­kli­nio aikš­te­lė­je ly­dė­jo lais­va­lai­kį se­mi­na­ri­jo­je. Vė­liau at­si­sklei­dė tie­siog ben­dra­vi­mo su žmo­nė­mis gro­žis. Pri­žiū­rė­ti Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos in­ter­ne­ti­nę sve­tai­nę, įdė­ti vie­ną ki­tą ži­nu­tę apie tai, kas pa­pras­to ir švie­saus vyks­ta pas mus, at­sa­ky­ti į at­ei­nan­čius klau­si­mus – vi­sa tai bu­vo mie­la, ta­čiau ga­liau­siai tam ėmė vis ma­žiau lik­ti lai­ko. 

Stu­di­ja­vo­te Ro­mo­je, esa­te te­olo­gi­jos dak­ta­ras. Ko­kį dar­bą ap­si­gy­nė­te?

Stu­di­ja­vau fun­da­men­ti­nę te­olo­gi­ją ir ra­šiau di­ser­ta­ci­ją, ana­li­zuo­da­mas šios dis­cip­li­nos me­to­do pa­si­kei­ti­mą po Va­ti­ka­no II su­si­rin­ki­mo bei ly­gin­da­mas kai ku­riuos šio pa­si­kei­ti­mo as­pek­tus su gy­va ti­kė­ji­mo apo­lo­gi­ja Lietuvos Baž­ny­čios prak­ti­ko­je. Juk ta pa­ti Šven­to­ji Dva­sia ska­ti­na vi­sa­da bū­ti pa­si­ren­gu­siais įti­ki­na­mai at­sa­ky­ti kiek­vie­nam klau­sian­čiam apie mu­my­se gy­ve­nan­čią vil­tį (plg. 1 Pt 3, 15): tiek ti­kė­ji­mo tu­ri­nį ap­mąs­tan­čia te­olo­gi­ne kal­ba, tiek ir gy­ve­ni­mo liu­di­ji­mu, tiek lais­vės, tiek ir prie­spau­dos są­ly­go­mis.

Nors gi­mė­te ir au­go­te Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jo­je, bu­vo­te Vil­ka­viš­kio vys­ku­po ge­ne­ral­vi­ka­ru, teks kel­tis į Vil­nių. Ar ne­gai­la pa­lik­ti gim­to­sios vys­ku­pi­jos?

Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­ja, ku­rio­je bren­dau kaip ku­ni­gas, man yra la­bai bran­gi. Pa­žįs­tu ir ger­biu jos ku­ni­gus, daug įvai­rių pa­ra­pi­jų ge­rų žmo­nių. Čia prak­tiš­kai mo­kiau­si ei­ti ir dar­buo­tis ten, kur esu ski­ria­mas, iš­sa­ky­ti sa­vo pa­gei­da­vi­mus ar abe­jo­nes, vi­sa­da su ti­kė­ji­mu ir pa­si­ti­kė­ji­mu da­ry­ti tai, kas man pa­ves­ta – taip, kaip su­ge­bu, ti­kė­da­mas, kad Die­vas mo­ka tie­siai ra­šy­ti ir ant mū­sų krei­vų li­ni­jų, kaip kaž­kas yra vaiz­džiai pa­sa­kęs. 

Ar esa­te ar­ti­miau ben­dra­vęs su kar­di­no­lu Aud­riu Juo­zu Bač­kiu, kai stu­di­ja­vo­te Ro­mo­je?

Kar­di­no­lą Aud­rį Juo­zą Bač­kį iki šiol dau­giau pa­ži­no­jau tik iš to­lo. 

Ar ne­gąs­di­na tai, kad da­bar, dirb­da­mas Vil­niu­je, bū­si­te la­biau pa­ste­bi­mas, o kai pa­va­duo­si­te kar­di­no­lą, daž­niau teks bū­ti dė­me­sio cen­tre?

Steng­siuo­si, kad dė­me­sio cen­tre bū­tų Die­vas – mū­sų vil­tis ir stip­ry­bė.

Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jo­je ga­na daug len­kiš­kai kal­ban­čių ka­ta­li­kų. Ar mo­ka­te len­kiš­kai? Ko­kio­mis už­sie­nio kal­bo­mis su­si­kal­ba­te?

Gy­ven­da­mas ne­la­bai to­li nuo Len­ki­jos sie­nos, net ir so­vie­ti­niais lai­kais, pa­aug­lys­tė­je ga­lė­jau žiūrė­ti Len­ki­jos te­le­vi­zi­ją, gir­dė­ti ra­di­jo lai­das. Dirb­da­mas ku­ri­jo­je Ma­ri­jam­po­lė­je, ne kar­tą da­ly­va­vau su­si­ti­ki­muo­se su įvai­riais sve­čiais iš kai­my­ni­nės El­ko vys­ku­pi­jos ir ki­tų Len­ki­jos vie­tų ar lan­ky­da­vau­si pas juos. Tad len­kų kal­ba nė­ra man vi­sai ne­pa­žįs­ta­ma. Be abe­jo, kad ga­lė­čiau ne tik su­pras­ti, bet ir lais­viau ben­drau­ti šia kal­ba, tu­rė­siu jos dau­giau pa­si­mo­ky­ti. Ir no­riu tai pra­dė­ti ne­ati­dė­lio­da­mas. Ga­liu su­si­kal­bė­ti ru­siš­kai, ita­liš­kai, tru­pu­tį an­gliš­kai. Kal­bų mo­kė­ji­mas yra di­de­lis tur­tas, ta­čiau vi­sa­da pri­si­me­nu, kad „jei kal­bė­čiau žmo­nių ir an­ge­lų kal­bo­mis, bet ne­tu­rė­čiau mei­lės, aš te­bū­čiau žvan­gan­tis va­ris ir skam­ban­tys cim­bo­lai“ (1 Kor 13, 1).

Kur esa­te dir­bęs per sa­vo ku­ni­gys­tės lai­ko­tar­pį?

Vi­ka­ra­vau Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų pa­ra­pi­jo­je. Stu­di­juo­da­mas Ro­mo­je, ke­le­rius me­tus tal­ki­nau vie­no­je iš šio mies­to pa­ra­pi­jų, ga­lė­da­mas su­si­pa­žin­ti, kaip jo­je or­ga­ni­zuo­ja­ma sie­lo­va­da. Po stu­di­jų ėjau Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos kle­bo­no pa­rei­gas, bu­vau Pa­lai­min­to­jo Jur­gio Ma­tu­lai­čio ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos Ma­ri­jam­po­lė­je dva­sios tė­vu ir dės­ty­to­ju. Dar­bas ku­ri­jo­je no­ta­ru, o vė­liau – ge­ne­ral­vi­ka­ru da­vė ga­li­my­bę iš ki­tos per­spek­ty­vos su­si­pa­žin­ti su pa­ra­pi­jų ak­tu­a­li­jo­mis. Kad ir kiek ir kur bū­čiau dir­bęs, ma­nau, kad vi­są gy­ve­ni­mą tu­rė­siu mo­ky­tis ir nie­ka­da ne­ga­lė­siu pa­sa­ky­ti, kad štai da­bar jau esu vis­ką pa­ty­ręs ir vis­ką ži­nau.

Romas Bacevičius / „XXI amžius“ (2010 02 25)