Neseniai gan sausas ekonomikos analitikų  leksikonas buvo praturtintas naujadaru „PIGS“.

Anglų kalboje šis žodis tiesiogiai verčiant reiškia kiaulės. Jis sudaromas iš daugiausia galvos skausmo keliančių Europos pinigų – Sąjungos šalių narių Portugalijos, Italijos, Graikijos  ir Ispanijos angliškų pavadinimų pirmų raidžių.

Retai taip nutinka, kai kuriant naujadarus jų semantika įgauna ironišką atspalvį. Šiuo atveju pataikyta į dešimtuką.

Būtų labai juokinga, jei nebūtų labai liūdna. Liūdesys turėtų apimti visas ES šalis, ne tik tas, kurios sudaro Pinigų sąjungą.

Teisybę pasakius, minėtų šalių „kiauliškumas“ visų pirma buvo sukurtas tų šalių vyriausybių vykdytos politikos. Bet atpildą už klaidas, deja, turi prisiimti ir tų šalių piliečiai, kurie rinko kiauliškas vyriausybes ir leido joms save kvailinti vykdant kiaulišką politiką.

Ir nors Eurogrupės pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris pareiškė, kad Graikija turi aktyviau stengtis mažinti savo biudžeto deficitą ir suvokti, jog kitų euro zonos šalių piliečiai neturi mokėti už Atėnų vyriausybės klaidas. Ekonominė realybė yra tokia, kad bet kuriuo atveju visi ES piliečiai mokės už kiauliškus jų valdžios sprendimus.

Apmaudu, bet TVF, EK, ir Centrinio Europos banko reikalaujamos reformos: išlaidų mažinimas, mokesčių didinimas ir t.t. guls ant šiandienos piliečių pečių, kurie nesitikėjo tokių kiaulysčių.

Tiesą sakant, kiaulystė buvo padaryta ir toms šalims, kurios galvoja apie euro įsivedimą. Juk vieša paslaptis, kad nuo pat Euro zonos suformavimo pradžios ir Mastrichto kriterijų patvirtinimo, beveik nebuvo meto, kai viena ar kelios šalys neatitiko visų privalomų Mastrichto reikalavimų. Lyderės visada buvo Portugalija, Italija ir net tvarkingoji Vokietija.

O Graikija parodė. kaip galima minėtus kriterijus apeiti kaip kokį stulpą. Manau, niekas nepavydi tiems, kurie patikliai vadovavosi oficialia Graikijos statistika. Tikėtina, kad dabar, kai į oficialiosios statistikos daržą akmuo jau įmestas, vis daugiau šios statistikos vartotojų naudos ją atsargiai ir reikalaus būtinos šios srities reformos.

Žinios apie apgailėtiną kelių ES šalių padėtį ne tik smogė euro kursui, tuo nubausdamos Europos pinigų sąjungos šalių piliečius, nes nuvertino jų turtą, pajamas ir perkamąją galią bet ir sumažino pasitikėjimą euru kaip valiuta.

Įdomu, kad tuo pat metu kai pasklido kalbos apie problemas ir krito euro kursas, o Lietuva pareiškė dar kartą nukelianti euro įvedimo laiką į 2014-uosius, kilo diskusijos ne tik apie tai ar verta iš viso stoti į Pinigų sąjungą, bet ir apie tai, ar verta eurą turėti kaip rezervų valiutą. Vėl iškilo pasiūlymų pereiti nuo Valiutų valdybos modelio prie klasikinių Centrinio banko funkcijų.

Atrodo, kad akimirksniu visi pamiršo, jog Valiutų valdyba per visą savo gyvavimo laikotarpį buvo geresnė viešųjų finansų apsaugos sistema, nei Mastrichto taisyklės ir Europos centrinio banko bei Europos Komisijos priežiūra.

Manau, Lietuvai šiandien kaip tik reikia kritiškai įvertinti Europos institucijų priežiūros funkcijų veiksmingumą ir pereiti prie aukso rezervų.

Ypač šiuo metu, kai jo į rinką įmes TVF, kuris žada parduoti aštuntadalį savo aukso rezervų.

O tokie finansų „banginiai“ kaip George'as Sorosas jau pradėjo pirkti auksą. Žiūrint į nepavydėtiną kelių ES šalių patirtį, galime tik pasidžiaugti, kad bent didžiąja dalimi esame apsaugoti ir nuo kvailysčių ir nuo kiaulysčių.