Jėzus kalbėjo:

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir neapkęsk priešo.

O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?

Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Kiti skaitiniai: Įst 26, 16–19; Ps 118, 1–2. 4–5. 7–8

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

Išmokime mylėti priešus

Kai pasakome žodį ,,meilė“, viskas aišku: kalbama apie švenčiausią jausmą, vertybę, neįkainojamą dvasios turtą. Meilė susieja žmones gyvenimui, bendrystei, tampa gyvenimo prasme ar tikslu. Mylintis žmogus visada nuoširdus, malonus, geras. Kai perskaitome Evangelijos pagal Matą eilutes, kuriose pasakyta: ,,Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ – pasidaro keista. Gal kažko nesupratome? Kaip galima mylėti priešus? Už ką? Taip samprotauja ne tik šių laikų žmogus, taip manė ir senoliai, teigę, kad mylėti reikia gerus žmones, nes jie daro gerus darbus, o bloguosius reikia bausti. Prisiminkime pranašą Joną, kurį Dievas siuntė pas nineviečius, jog perspėtų juos dėl atsivertimo. Argi Jona nepanašiai elgėsi kaip ir mes šiandien?

Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau kiekvienas žmogus privalo apginti savo įsitikinimus, požiūrį ir net svajones. Nesijausdamas saugus žmogus bando keisti savo įvaizdį, visokiais būdais prisitaikyti ir kaip nors išpešti sau naudos iš kitų, dažniausiai tų, kuriuos laiko savo priešais arba tais, kurie nėra malonūs. Galima sakyti, kad tokios mintys yra nedoros, nes tikslas siejamas su nauda. Tradiciškai lietuvių vertinamos tokios dorybės kaip tyrumas, teisingumas, santūrumas, narsa, tikėjimas, viltis, dosnumas. Literatūroje, krikščionybėje dažniausiai gero ir doro žmogaus įvaizdis nusprendžiamas pagal jo darbus, poelgius, santykius su kitais žmonėmis. Už padarytus gerus darbus atlyginama meile, malonėmis, o piktieji visada sulaukia atpildo. Įsigilinkime į šias eilutes. Iš tiesų visa tai nusprendžia žmogus, bet jokiu būdu ne Dievas. Evangelijoje pagal Matą sakoma: ,,Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45). Dievas taip elgiasi todėl, kad žmonės yra sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą, o Dievas visiems yra Tėvas. Pamąstykime, kurio gi mūsų tėvas nemylėjo? Taigi, dangiškasis Tėvas visais savo vaikais rūpinasi vienodai.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas savo įsitikinimais, charakteriu, požiūriu, net savo būdu, bet yra gyvenimiškų situacijų, kuriose elgiamasi panašiai. Pasitaiko, kad tenka ištverti sunkius išbandymus, išspręsti ne vieną savo gyvenimo problemą, taigi, prireikia ir kitų žmonių nuomonės, ryšio ar net patarimo. Deja, ne visiems vienodai lygiai galima atsiverti. Vienas supras ir padės, o kitas gali tik pasidžiaugti, kad ta nesėkmė aplankė ne jį. Negalima pamiršti pavydo, nes jis be galo stipriai įaugęs į žmonių sąmonę, užvaldęs emocijas ir jausmus. Netikėtai prasiveržia konkurencinis žmogaus požiūris į žmogų, kai sprendžiama, kaip pasielgti, kad nusišypsotų sėkmė. Apie kitą dažniausiai nepagalvojame. Tas kitas ir nėra toks svarbus, kai sprendžiamas savas likimas. Taigi, pavydas, konkurencija jau lyg ir yra pirmosios priežastys, kodėl žmogus ima nekęsti ar bent jau nemylėti savo konkurento, kurį mes pavadintume priešu (nesutinka mūsų nuomonės, kertasi požiūriai).

Evangelijoje pagal Matą tarsi priekaištaujama mums: ,,Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?“ (Mt 5, 46). Gyvenimas yra labai brangus, nes už jį sumokėta didžiausia kaina. Gerumas ir širdies dosnumas greitai suranda atgarsį kitų žmonių širdyse. Tai yra tarsi atliepimas, kad didelis žmogus pasitiki savo jėgomis ir drąsiai pasakys tai, ko jis nori, kas jam svarbu. Teisingumas siejamas su garbingumu. Labai greitai išryškėja blogi polinkiai ar troškimai. O. Balzakas romane ,,Tėvas Gorijo“ dukterų paveikslais puikiai atskleidė veidmainystės bjaurastį, parodė, kad po kauke slepiama tai, kas žmogų darko, menkina, tolina nuo kitų. Tai garbės ir naudos troškimas bet kokia kaina ir pastangomis, nepriklausomai nuo žmogaus užimamos padėties visuomenėje ar išsilavinimo, net ir giminystės ryšiai tampa silpni, kai veidas paslėptas po kauke, paprasčiausiai, tada drąsiau įgyvendinti savo blogus kėslus. Žinoma, dukterų tėvas nepavadins priešėmis, bet jos stovi kitoje pozicijoje nei tėvas – jos priešiškos jo jausmams, gerumui, tėviškai meilei. Tėvas jų neteisia, tik tyliai išdalija savo turtą ir lėtai miršta niekam nepriekaištaudamas. Žinoma, tai yra akla tėviška meilė, bet šioje situacijoje gali būti ir kitų asmenų, kurie nepatinka, yra priešiški. Mes tokių nemylime, o turėtume taip tyliai kaip tėvas iškęsti kitų nemeilę ir juos karštai mylėti. Pats pirmas žingsnis už tuos, kurių nemylime, malda. Karšta ir pasiaukojama malda. Net ir sunkiausiomis gyvenimiškomis situacijomis žmogus privalo išlikti žmogumi. Jis gražus tada, kai myli.

Bernardinai.lt