„Negyvento gyvenimo neverta tirti“ – taip apibūdinamas lietuvių kilmės filosofo Alphonso Lingio pasirinktas pasaulio pažinimo būdas. Nuolat vienas pats keliaujantis A. Lingis priduria, kad gamtos ar žmogaus grožis toks akivaizdus, jog tai tiesiog mus įpareigoja – estetika tampa etikos pagrindu. Filosofas teigia, kad susidūrimas su pasauliu dažnai skaudina ir užgauna, tačiau dažnai mums – vakariečiams – blogai jaustis yra sąžininga.

Savo fotografijų albume „Prisilietimas“ rašote, kad „jaunystė įžūli, audringa, akiplėšiška. Be pasipūtusio impulsyvumo ji tėra bejėgiškumas“. Kada tai supratote? Kokia buvo Jūsų jaunystė?

Manau, kad buvau gana maištingas. Jaučiu nostalgiją 7-ajam dešimtmečiui. Tai buvo puikus metas. Manau, jauniems žmonėms tada buvo nuostabu.

Jauni žmonėms nesutiko su Jungtinių Valstijų vykdoma politika Vietname, priešinosi karui, jiems buvo svarbūs tokie dalykai. Tuomet jie buvo atviri įvairiausioms politinėms idėjoms, pradėjo keliauti į Indiją, Japoniją, Indoneziją. Mes labai domėjomės kitu pasauliu.

Dabar, manau, tai labai stipriai pasikeitė. Amerikiečiai yra labai abejingi likusiam pasauliui. Jauni žmonės taip pat.

Tačiau Jūs esate aistringas keliautojas. Ką Jums reiškia kelias ir kelionės?

Sakyčiau, kad mano kelionėms didžiulės įtakos turėjo tėvai. Motina ir tėvas į Jungtines Valstijas prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvyko atskirai. Jie buvo labai neturtingi. Mano tėvas niekada nelankė mokyklos, nemokėjo anglų kalbos, ir kai jam buvo aštuoniolika metų, jis apkeliavo pusę pasaulio.

Tai man leido manyti, kad jei mano tėvas galėjo taip pasielgti, aš taip pat tai sugebėčiau. Mano motina taip pat, būdama jauna, netekėjusi moteris, į Ameriką atkeliavo viena.    

Vaikystėje lankiau mažą kaimo mokyklą. Bet mokykla man buvo langas į kitą pasaulį. Visada norėjau skaityti „National Geographic“, matyti nuostabias tolimų kraštų nuotraukas. Kai buvau studentas, neturėjau pinigų, taigi turėjau dirbti, bet baigęs studijas sumaniau pagaliau pradėti žvalgytis po pasaulį. Ir nuo to niekada nepavargstu.

Manau, dauguma žmonių – bent jau Amerikos studentai – Europą aplanko per vienas vasaros atostogas. Nuo to jie pavargsta ir daugiau niekad ten nevyksta. Na, nebent vyksta atostogų.

Tačiau aš niekuomet nepavargstu. Kiekvienais metais galvoju, kad dar tiek daug vietų, kurias norėčiau aplankyti.

O kaip Jūs keliaujate?

Paprastai aš ne vien vykstu kur nors ir dairausi, bet taip pat ir rašau, užsiimu filosofija. Nuvykstu į kokią nors vietą ir joje stengiuosi išbūti kiek galima ilgiau. Manau, jei žmonės keliauja be kokio nors konkretaus projekto, pavyzdžiui, jie neveda dienoraščio ar nefotografuoja, tai jų kelionė tampa paviršutiniška ir daugelis dalykų pamirštami.

Yra skirtingų žmonių, kartais jie yra atsidavę darbui ar šeimai, tad jie neturi laiko kelionėms. Jų nekritikuoju. Tačiau bent man asmeniškai atrodo, jei turi laiko, tai ten slypi visas pasaulis ir yra liūdna jo nematyti.

Niekada nenorėdavau sudarinėti planų, tad savo kelionės tikslą sugalvoju staiga ir kitą dieną ten vykstu. Man nepatinka planai (juokiasi).

Pasaulyje yra topofilais save vadinančių žmonių, kurie įsitikinę, kad viską galima patirti nejudant iš vienos vietos į kitą. Ar suprantate juos?  

(Po pauzės). Ne. (Juokiasi). Yra tiek daug kultūrų ir jos labai skirtingos. Taigi negaliu įsivaizduoti, kad pažinodamas du tuzinus žmonių, pažįsti žmoniją, man tai neįtikima. Argi žmonės, su kuriais visą gyvenimą bendraujama tik dėl būtiniausių poreikių – pardavėjai, remonto meistrai, taip pat gyvenimo kompanionai, žmonės iš tos pačios klasės ir tokio paties išsilavinimo galėtų atspindėti visą šią įvairovę?

Apie sekvojas esate pasakęs, kad kartą pamatęs šiuos medžius, juos atsiminsi visą likusį gyvenimą. Išgirdęs, kad jas ruošiamasi kirsti, – liksi sužeistas. Norėčiau paklausti, ar dažnai jaučiatės sužeidžiamas?

Visada. Žinote, prieš kur nors vykdamas stengiuosi apie tą vietą nieko neskaityti, nenoriu jokių planų, nenoriu jokių išankstinių nusistatymų. Manau, kad tas pirmasis įspūdis, kai viskas nauja, yra labai vertingas. Ten nuvykęs, einu į knygyną ir skaitau apie tos vietos istoriją, religiją, žmones ir kitus dalykus. Jau grįžęs visada seku naujienas apie tą vietą.

Haityje buvau du kartus ir dabar matydamas, kaip kenčia ši šalis, jaučiuosi siaubingai.

Ar kai keliaujate visada jaučiatės esąs amerikietis? Ar kartais pamirštate tai? Ar būti keliautoju-amerikiečiu nėra sunku: juk esate vienos galingiausių pasaulio valstybių, kuri atsakinga ir ne tik už gerus darbus, dalis?  

Kartais tai pamirštu, tačiau būdamas Haityje nevalgau gurmaniško maisto, valgau tai, kas būtina.  

Tad gal geriau būti tokiam, kaip Antono Čechovo apsakymo „Žmogus futliare“ herojus? Šios istorijos veikėjas jautė nuolatinę ir neįveikiamą būtinybę įsivynioti į ką nors, izoliuoti save nuo aplinkinio pasaulio, gyventi futliare. Nes, kaip kalbėjome anksčiau, susidūrimas su pasauliu skaudina, paliečia, užgauna. 

Kartais girdžiu, kad žmonės nenori keliauti į skurdžias vietas. Mano motinos draugė – ji buvo labai jautrios širdies – kartą pasakė, kad niekada nenorėtų vykti į Indiją ir pamatyti ten taip sunkiai gyvenančius ir kenčiančius žmones.

Matydami, kaip žmonės kenčia, jaučiame, kad mūsų sąžinė nešvari. Jei Indijoje ar Haityje valgytumėte restoranuose, o gatvėse matytumėte nieko neturinčius žmonės – kaip galėtumėte būti ramus? Manau, sąžininga jausti akmenį ant širdies.

Aš, kaip amerikietis, daugybę metų nusiviliu savo šalies užsienio politika, kaip, pavyzdžiui, Vietname. Užtenka nukeliauti į šalį, kurią mes eksploatuojame: atimame jų natūralius resursus, turtą – tai mane, kaip amerikietį, slegia. Tačiau, manau, būtina blogai jaustis. Tai tiesiog sąžiningumas.

Kuri aplankyta vieta Jus labiausiai sužeidė?

Tokių vietų yra daug. Galbūt Haitis – jį Jungtinės Valstijos išnaudojo tiek daug kartų. Jos buvo jį okupavusios kelis kartus, taip pat rėmė šios šalies diktatūrą. Nežinau, ar prisimenate, bet Jeanas Bertrand`as Aristide`as savo laiku buvo labai populiarus ir tam tikra prasme radikalus Haičio prezidentas – jį nuvertė JAV remiamas kariškių triumviratas.

Ir galų gale JAV prezidentas Billas Clintonas nusprendė paremti prezidento Aristide`o sugrįžimą. Kai išgirdau, kad prezidentas Aristide`as sugrįš, nuvykau į Haitį – vien tam, kad būčiau ten. Tai buvo semestro vidurys ir galėjau pabūti tik keturias dienas.

Tačiau, kai mažas lėktuvas leidosi iš dangaus, sugrąžino prezidentą, žinote, žmones plūdo į gatves ir šio įvykio laukė visą naktį. Kai jie jį pamatė išlipantį iš lėktuvo, kilo tokia triukšminga sveikinimo banga, jog tada – kaip amerikietis – pajaučiau du dalykus.

Pirma, jaučiau, kad Jungtinės Valstijos už šios valstybės vargus yra labai atsakingos, antra – pirmą kartą gyvenime didžiavausi mūsų kareiviais. Mačiau žmonės, šokančius aplink šiuos Aristide`ą grąžinusius kareivius.  

Haitis man, kaip amerikiečiui, labai daug jausmų sukelianti vieta.  

Grįžę iš savo kelionių dažnai pastebime mūsų kultūros detales, kurios anksčiau galbūt nekrisdavo į akis. Kas Jus labiausiai akina vakariečių kultūroje ir visuomenėje?

Manau, labiausiai į akis krentantis dalykas yra milžiniški Jungtinių Valstijų ir Vakarų valstybių turtai bei nežmoniškas jų švaistymas.

Pamenu po Vietnamo karo ilgą laiką praleidau Hanojuje – tai neskurdi ir labai graži vieta, kurioje žmonės neatrodė badaujantys. Baigiantis viešnagei norėjau ką nors iš šios šalies nusipirkti, tam skyriau visą dieną, tačiau nebuvo ką pirkti. Ten buvo tik naudingi daiktai: maistas, virtuvės rakandai, rūbai, tačiau jokios prabangos. Kai grįžęs namo nuėjau į prekybos centrą – jis buvo toks prigrūstas daiktų, kurių niekam nereikia.

Ten lankantis daugybę kartų esu pagalvojęs, kad jei prie manęs prieitų ir sakytų „esate milijoninis lankytojas – imkite sunkvežimį,  viską, ko tik norite, kraukitės nemokamai“. Aš nieko neimčiau, aš nenoriu, nesuprantu, kam žmonės tuos daiktus daro ir kodėl šlamštui skiria neaprėpiamus turtus.

Mane labiausiai sukrečia neįsivaizduojama nereikalingų ir betikslių daiktų bei turto galybė. Ir tokie turtai sukoncentruoti tokioje mažoje pasaulio dalyje.

Kartą iš Malio Sacharos dykuma keliavau su tauregais. Jei pažiūrėtumėte į statistiką, Malis yra vienas skurdžiausių pasaulio valstybių, tačiau dykumoje neatrodė, kad tie žmonės vargšai. Nors jie nomadai, klajoja po Sacharą, tačiau jie labai išdidūs, o kai kalba apie politiką, matome, kad valstybių, kurių sienas kerta, – Libijos, Maroko, Alžyro – politiką jie išmano labai gerai ir visapusiškai.

Jų gyvenimas tikrai labai įdomus ir intelektualus, jų drabužiai, nors paprasti, tačiau labai gražūs. Jie gyvena palapinėse, jų pagrindinis maistas – kupranugarių pienas, jų ginklai, durklai ir kardai taip pat labai dailūs. Nors jie ir neturi televizorių, mobiliųjų telefonų, tačiau keliaudamas su jais nejaučiau, kad jie neturtingi, kad jiems turime padėti.           

Taigi mano šalyje man labai sunku suprasti neįtikėtiną niekam tinkamų ir beverčių objektų, kurių prigrūsti mūsų prekybos centrai, produkciją. 

Sakykite, kodėl savo kūriniuose tiek mažai dėmesio skiriate Vakarų visuomenei? Ar čia nematote nieko įdomaus ir verto filosofo žvilgsnio?  

Sakyčiau, taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, aš visada domėjausi vietomis ir žmonėmis, kurie man atveria kažką nauja, kita vertus – neturiu tinkamo supratimo apie kompiuterius, medijas, Vakarų muziką ar net tinkamų atsakymų politikos ir ekonomikos klausimais.

Paskaitose minite, kad Jums svarbu sutikti žmogų, nors ir neužgyvenusį materialinio turto, tačiau žinantį savo vertę, žinantį, kad jis yra geras žmogus, nepalaužiamas, atviras, guvaus proto, geros širdies, bei drįstantį laužyti taisykles. Ar tokių žmonių Vakaruose sutikti sunku?

Aš ieškau dalykų, kurie mane paveikia giliausiai, ir, žinoma, nerašau apie viską.

Dažniausiai savo pasakojimus pradedate įspūdingų vaizdinių aprašymais, pavyzdžiui, džiunglių garsais, šiaurės pašvaiste, garúa – vandenyno rūku, keturiems mėnesiams uždengiančiu visą Peru pakrantę, mistinėmis Velykų salos skulptūromis, Maču Pikču ir kt. Ir tik įpusėjus po truputį pereinate prie filosofinių ir kultūrinių klausimų bei koncepcijų. Kaip gimsta šis ryšys tarp įspūdžio ir teorijos?

Pamenu, kaip tai prasidėjo. Pirmą kartą lankiau Khajuraho skulptūras Indijoje, tūkstančių metų senumo šventyklas – man tai vienas nuostabiausių dalykų planetoje. Norėjau jį suprasti, perskaičiau viską ir visomis kalbomis, kurias moku, apie tą vietą ir likau nusivylęs.

Galvojau, kad kai pasensiu, kai baigsiu dėstyti, sugrįšiu čia ir vieną dieną suprasiu jas. Tačiau netrukus po to apsilankymo turėjau rašyti tekstą pasirinktina tema ir surizikavau parašyti apie Khajuraho. Ne kažką labai monumentalaus ir didelio, bet bent jau kažką sąžiningo.

Manau, kad Khajuraho yra tam tikra dovana man, nes ją išvysti turėjau labai mažai tikimybių: buvau ūkininko sūnus, niekas iš mano pažįstamų ten anksčiau nėra buvę. Jeigu galėjau pamatyti vieną nuostabiausių akimis pamatomų dalykų, galvoju, yra tam tikra dovana. O gaunant dovaną reikia ją priimti ir būti dėkingam.

Apie tai rašyti norėjau ir todėl, kad troškau suprasti Khajuraho, įsidėti šį dalyką giliau į širdį. Tai buvo kertinis taškas mano gyvenime ir vėliau visuomet, kai pamatydavau man svarbų dalyką, norėdavau rašyti apie jį. Ypač apie dalykus, kurie buvo nauji, keliantys sumišimą ir paslaptingi.

Manau, kad tai svarbūs dalykai ir apie juos reikia rašyti. Jei man padeda filosofija – puiku. Kaip akademikui, kai studijuoju knygas, man kyla idėjos ir galiu jas užrašyti – gerai, bet tai nėra taip svarbu. Man svarbu galvoti ir rašyti apie tai, kas buvo man duota, kas yra svarbu, paslaptinga ir gilu. Ir stengtis gerai apie tai rašyti.

Prieš 7 metus apie savo knygą „Pavojingos emocijos“ sakėte, kad ji labiausiai nuosekli ir išbaigta, jautėtės taip, jog dabar jau galite mirti. Pernai išleidote knygą „Prievarta ir didybė“, kas nuo to laiko pasikeitė, kas dabar Jums svarbu?

Kai pabaigiau „Pavojingas emocijas“ tikrai jaučiausi galintis mirti. Jaučiau, kad į tą knygą sudėjau asmeniškiausias savo idėjas. Man sunku vertinti savo paties raštus, nes su laiku jie nebekelia jokio įspūdžio.

Aš jų negaliu skaityti taip, kaip jas gali skaityti kiti. Tačiau kai manęs kas nors ko nors paprašo, visada atsakau „taip“. Kartais žmonės manęs paprašo parašyti apie vieną arba kitą dalyką ir aš sutinku, nes tai mane nuneša naujomis kryptimis, suteikia naujų įžvalgų.

Kartą apie sekvojas pasakėte, kad šie medžiai auga sau, ne žmonėms. Tačiau savo kelionių metu daug fotografuojate? Ar nuotraukos nėra nereikalingas dalykas?  

Ilgą laiką taip ir mąsčiau. Maniau, kad mėginti užvaldyti praeitį yra kažkas klaidinga. Maniau, kad tai, ką parsiveži iš savo kelionės, pakeičia tavo poziciją, mintis ir širdį. Fotografuoti pradėjau labai atsitiktinai: fotoaparatą, kai vykau į Indiją, man davė draugas.

Niekada nenorėjau parsivežti suvenyrų ir beveik neturiu savo draugų nuotraukų. Maniau, kad jei jau fotografuosiu, tai galiu bent pasistengti padaryti geras nuotraukas. Iš pradžių man buvo svarbus meninis aspektas, nes, žinote, kai rašai, tai taip pat nori rašyti gerai.

Iš pat pradžių nefotografavau žmonių, nes maniau, kad tai įsibrovimas į jų gyvenimą, jų pavertimas objektais, tačiau žmonėms patiko, jog juos įamžinu. Atiduodavau jiems nuotraukas ir supratau, kokie jie jaučiasi pamaloninti. Ypač neturtingi žmonės, kurie niekada neišgalėtų patys fotografuoti.

Atėjęs ir nufotografavęs jų vaikus, anūkus, senelius, meilužius supratau, kad darau labai vertingą dalyką jiems patiems. Supratau, kad šiuo būdu galiu žmonėms kažką suteikti. Tai labai nekalta dovana.

Galima duoti jiems pinigų – aš turtingas, o jie varguoliai, tačiau duoti šiek tiek pinigų nėra pakankama. Atiduoti nuotrauką kiek sąžiningiau, nes fotoaparatas – Vakarų technikos pasiekimas, taigi dalis manęs. Nesistengiu apsimęsti tuo, kuo nesu, o aš – turtingas vakarietis keliautojas.

Žmones, ypač vargšus, visada gali surasti: jie dienas leidžia tose pačiose vietose. Jeigu jų ten nėra, tai bus jų draugai, kurie gali perduoti nuotrauką.

Kai dovanoju ar fotografuoju, labai dažnai mane pakviečia į svečius, vaišina arbata, sueina jų draugai – vyksta pokalbis, mezgasi draugystė. Galbūt tik valandai, tačiau tai tapo man labai svarbu. Galvoju, kad tai svarbiausias dalykas, kurį man suteikė fotografavimas.

Kai ruošiau ką tik pasirodžiusį fotografijų albumą, buvau nustebęs, kad prisimenu visus fotografuotus – net ir prieš 30 metų – žmones. Ir toliau fotografuoju, nors, manau, esu naivus fotografas.

 Aš nesirenku neįprastų kampų, nenaudoju įvairių technologinių prietaisų ar galimybių, nes man nuotrauka yra žmogaus arba vietos patirties dalis. Man patinka, kad žiūrėdamas į nuotrauką jautiesi situacijos dalyvis.

Minėjote, kad neparsivežate suvenyrų iš aplankytų vietų. Kita vertus, kartais parsivežate retų paukščių, galbūt augalų sėklų ar pačių augalų. Kas tuomet jie yra?

Tam tikra prasme juos galima vadinti suvenyrais. Aš auginu retus paukščius, tačiau vien rūšis, kurioms gresia išnykimas. Pavyzdžiui, Vietnamo karo metu viena fazanų rūšis buvo visiškai sunaikinta herbicido, kurį naudojo Jungtinės Valstijos. Tebuvo likę apie 200 paukščių, bet ne pačiame Vietname, o kitose valstybėse, zoologijos soduose.

Pradėjau juos auginti ir šiuo metu fazanai yra pamažu grąžinami į savo natūralią aplinką Vietname. Man regis, siaubinga dėl kokios nors politinės priežasties pasmerkti sunaikinti ištisą paukščių rūšį. Šiuo metu mano sode gyvuoja 5 retų nykstančių fazanų rūšys, tai joms tam tikras prieglobstis.

Juozapas Paškauskas

lrt