Trečiajai Respublikai – dabartinei Lietuvai – greit 20 metų. Kaip ir Antrajai, prieškario Lietuvai, jei skaičiuotume nuo 1918 iki 1938-ųjų, paskutiniųjų ramaus gyvenimo metų. Jau turbūt galime konstatuoti, jog Antrosios Respublikos dvidešimtmetis buvo našesnis ne tik ekonominiu, kultūriniu, bet – svarbiausia – moraliniu atžvilgiu. Kodėl? Esminė priežastis, diagnozė slypi išeitinėse pozicijose. 1918 m. vasario 16-osios Lietuva buvo suvargusi, bet sveika. 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuva sirgo. Šią ligą galima palyginti su vėžiu, iki šiol skleidžiančiu metastazes. Šios ligos vardas, jos priežastis – kolaboravimas. Nors šis žodis jau netekęs aštrumo, apiblukęs nuo per dažno vartojimo, deja, patinka tas ar ne, kolaboravimo problema nėra praeities klausimas. Jei taip būtų, jis būtų jau pamirštas – žmogaus atmintis juk ne geležinė. Kolaboravimo esmė, jo priežastys, o svarbiausia pasekmės, tebėra neatvertos, tebeskendi mūsų savimonės patamsiuose.

1918 metais Lietuvoje, buvusioje po carinės Rusijos jungu, kolaborantų nebuvo. Beveik. 1990 metais -  kai kas teigia, kad beveik 70 proc. Lietuvos buvo apimta vėžio.

Kuo skiriasi išdavikas nuo kolaboranto? Išdavikas – dažnai palaužtas. Išdavystėje laisvos valios, laisvo apsisprendimo mažiau nei kolaboravimo atveju. Kolaborantas – tas, kuris apsisprendžia laisva valia, siekdamas sau naudos, prisitaikydamas prie aplinkybių, išsižadėdamas pasaulėžiūrinių vertybių. Išdavystėje (Judas!) visada slypi egzistencinis motyvas. Kolaboranto paskatos – dažniausiai materialinės, profaninės ir merkantilinės. Kolaborantų visada daugiau nei išdavikų. Išdavikui kelio atgal nėra. Kolaborantas visada pasilieka landą atsiversti. Iš čia tai, kas vadinama išverstaskūriškumu.

Tuos 70 proc. kažkas yra pavadinęs „žiguline Lietuva“. Būtent jie, o ne nomenklatūra ir represinis aparatas buvo pagrindinis režimo užpildas. Be šios kritinės masės, vien represijom ir išdavikų sluoksnelio parama režimas nebūtų taip ilgai išsilaikęs. Paradoksas, bet būtent jie, šita masė, supūdė, susargdino režimą taip, kad santvarka žlugo. Tačiau metastazės persimetė į naujai atgimusį darinį – Kovo 11-osios Lietuvą, Trečiąją Respubliką.

Kur įrodymai?

Pastaruoju metu labai užderėjo literatūra, kurią galima pavadinti nomenklatūrine mitologija. Tai – buvusių sovietinės Lietuvos veikėjų memuarai, kurių esminis teiginys – „jei ne mes, būtų buvę dar blogiau, nes mūsų kėdes būtų užėmę rusai. O mes dirbome Lietuvai ir nemažai padarėme“. Ir potekstėje – „ir mes, ir jūs norėjome Lietuvai gero, ir nėra ko jums čia šakotis…“ Štai šie autoriai: Vilius Kazanavičius. „Neišsiųsti laiškai: prisiminimai ir pamąstymai“ (V., 2005); Algis Samajauskas. „Ąžuolai nebijo vėtrų: atsiminimai apie Motiejų Šumauską“ (V., 2005); Lionginas Šepetys. „Neprarastoji karta: siluetai ir spalvos“ (V., 2005); „Sniečkaus fenomenas: prisiminimai ir pamąstymai“ (V., 2003) ir pagaliau Algirdas Brazauskas. „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ (V., 2007).

Taigi, nuo Brazausko ligi Samajausko, buvusio AT ūkvedžio. Atskirai stovi, nors priklauso tai pačiai lentynai, buvusio aukšto KGB funkcionieriaus Vaigausko knyga, kuris dėl nieko nesiaiškina ir nesigaili, o greičiau didžiuojasi.

Bet štai neseniai išplaukia į viešumą vienas labai netikėtas dokumentas, sudraskantis, jei ne visai sunaikinantis, šį kruopščiai austą ideologinį voratinklį. „Nezavisimaja gazeta“ išspausdina (2005 08 06-05) labai aukšto CK pareigūno, kurio pavardės kol kas neįvardinsim, memorandumą, skirtą SSKP CK prezidiumui su grifu „visiškai slaptai“ („soveršenno sekretno“). Memorandumas Nr. 52/6, rašytas 1953 05 08, t. y. tuoj po Stalino mirties. Jame, tarp kitko, pripažįstama, kad „1944-1952 m. Lietuvos TSR buvo areštuota, nužudyta ir ištremta daugiau kaip 270 000 žmonių (…). Tokiu būdu bendras šiuo laikotarpiu represuotų Lietuvos piliečių skaičius sudaro 10 proc. šalies gyventojų“.

Tačiau šįkart ne apie tai. Štai kas netikėta – okupacinių struktūrų veikla, kovojant su pogrindžiu, įvertinta neįprastai griežtai. Teigiama, kad ši veikla „organizuota nepaprastai blogai“ ir apskritai įvertinama kaip „nepatenkinama“. Pirmiausia kliūva saugumui, t. y. MGB. Ir kaip manote, kur slypi šių nesėkmių šaknys? Cituojame. „Kaip paaiškinti tokius rimtus LTSR MGB darbo trūkumus? Tai iš esmės galima paaiškinti tuo, kad centriniame LTSR MGB aparate, taip pat apskričių ir rajonų centrų organuose beveik nėra lietuvių darbuotojų. Jau nekalbant apie tai, kad Valstybės saugumo ministru yra rusas drg. Kondakov, nepažįstantis vietos sąlygų, nemokantis lietuvių kalbos, be to, nesusitvarkantis su jam patikėtomis pareigomis. Centriniame MGB aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų yra tik 86 lietuviai, o iš 17 skyrių viršininkų – tik vienas lietuvis.“

Toliau kliūva ne tik saugumiečiams, bet ir LKP CK, ir okupacinei vyriausybei bei ministerijoms: „LKP CK aparate iš 15 skyrių vedėjų tik 7 lietuviai, (…) partijos Kauno apskrities komitete iš 8 skyrių vedėjų – tik 1 lietuvis…“ ir t. t. (…). Tokia pat padėtis su lietuvių kadrais yra ir ne vienoje ministerijoje. LTSR tarybinių ūkių ministerijoje iš 92 ūkių direktorių – tik 27 lietuviai (…). Raštvedyba respublikiniuose ir rajoniniuose partiniuose organuose paprastai tvarkoma rusų kalba“. Ir išvados: „Natūralu, kad esant tokiai padėčiai, lietuviai nejaučia jiems patikėtos atsakomybės. (…) Visa tai negali neatsiliepti kaimo nuotaikoms ir ypač tarp lietuvių inteligentijos, kuri susijusi su nacionalistiniu pogrindžiu ir emigracija [...]  kyla būtinybė rimtai išnagrinėti padėtį Lietuvos TSR, turint tikslą kardinaliai išspręsti klausimą dėl lietuvių kadrų rengimo, ugdymo ir iškėlimo“.

Aišku, įsakoma tuoj pat imtis priemonių – „tovarišč Kondakov“ – lauk! (atsiduria „v Brianskoj oblasti“), o Kauno prokuroras drg. Pavlov – netgi Sibire, Omske… Šio memorandumo pagrindu priimtame SSKP CK prezidiumo sprendime (1953 05 06) „LTSR klausimu“ rašoma: „…pakeisti jį (t. y. Kondakovą), taip pat ir ministro pavaduotojus lietuviais (…); įkurti specialias čekistų ir milicijos karininkų mokyklas, komplektuojamas iš lietuvių“ ir t. t.

(Atskira pastraipa skiriama kovai su Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Čia irgi konstatuojama nesėkmė, o jos priežastis – dėmesys buvo sutelktas į dvasininkų represijas, todėl Lietuvos gyventojai tą priėmė kaip „rusų okupantų vykdomą lietuvių tautos persekiojimą už religiją“. Receptas tas pats, kaip ir civilių atveju – verbuoti. „LTSR MGB neturi tarp katalikų dvasininkijos agentūros“. Raginama šalia represijų imtis „kruopštaus agentūrinio darbo“, kartu su LKP CK skaldant katalikų dvasininkiją iš vidaus.)

Kas gi tas „geradarys“, staiga paliepęs sulietuvinti represinį aparatą? Tai – aukščiausią valdžią tuo nervingai šiurpiu laikmečiu įgijęs Lavrentijus Berija, gal demoniškiausia Kremliaus patamsių figūra. Ir, be abejo, klastingiausia (vien ko verta nuotrauka, kur šėtoniškai išsiviepęs Berija laiko ant kelių mergaitę (Stalino dukrą), o ši iš visų jėgų veržiasi pabėgti). Tuo metu jis tapo ne tik VRM (vidaus reikalų ministerijos, pasiglemžusios po savim MGB, ko nebuvo per visą SSRS istoriją) ministru, bet ir ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju ir netgi SSRS maršalu. Tai yra įgijo aukščiausią ne tik trigalvio represinio aparato, bet ir administracinę valdžią.

Kodėl? Ligi šiol Berija, jo trumpas triumfo laikotarpis traktuojamas lyg ir teigiamai – amnestija, masinė reabilitacija, užuominos apie dviejų Vokietijų sujungimą ir t. t.

Tačiau šis lietuviškas epizodas, papildytas istorija apie partizanų vado Žemaičio iškvietimą į Maskvą*, pakoreguoja Berijos, lyg ir liberalo, įvaizdį. „Velnias visada yra kiek liberalas“, – yra pasakęs ar tik ne Čestertonas. Pats būdamas ne rusas, su tamsos kunigaikščio tarnams būdinga blogio vyda jis žinojo, kad prievarta palaužia tik kūną, o sielai palaužti reikia kitų priemonių – išdavystės. Ir nors Berijos iškilimo laikotarpis buvo trumpas (represinės jėgos buvo stipresnės, nors ir bukesnės**), beriada turėjo tęsinį. Prie jo idėjų, pavėlavus ir vis dėlto pagaliau suvokus, kad kito kelio norint išlikti nėra, buvo grįžta 6-ame dešimtmetyje, kai represiniame aparate, CK ir kitur įsitvirtino kolaboracinė lietuviška nomenklatūra. Tada Lietuvoje ir stojo sovietų valdžia ir buvo įvykdytas, buvo iškeptas tas kiek pasmirdęs troškinys – „Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR…“.

Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti vieną, gal netikėtą ir daug kam nemalonią, bet viešumo išsiilgusią ištarą – ne jie, nomenklatūra ir prievartautojai, buvo pagrindinė sovietų valdžios atrama. Taip, jie vaidino labai svarbų vaidmenį, tačiau dambos užpildu buvo tie 70 proc., ta žiguliukų ir pilkšvų silikatinių plytų Lietuva, kuri nebuvo sovietų valdžios draugas, bet nebuvo jau ir priešas, kuri sėkmingai prisitaikė ir susitaikė (pvz., močiutė, sužinojusi, kad sūnus ar anūkas įstojo į komjaunimą, gailauja – ką jau vaikeli padarysi, būk jau bent geras žmogus).

Kas būtų buvę, jeigu Berija būtų išsilaikęs? Sunku spėlioti kas būtų, jei būtų, o ypač istorijoje, bet jei sugrįžus prie medicininės terminologijos, tai ligos klinika būtų buvusi agresyvesnė, bet trumpesnė, nebūtų apėmusi šitiek kūno. Kitais žodžiais, okupacija būtų buvusi trumpesnė (su sąlyga, kad istorinio likimo sankryžos liktų tos pačios), nors ir skausmingesnė, bet nebūtų taip giliai pažeidusi mūsų savasties. Aišku, jei išvis būtume išlikę.

Kas gi yra okupacija? Teritorijos, t. y. kūno užėmimas, – tai dar ne okupacija, dar ne pergalė (pavyzdžiu gali būti Irakas). Tą rodo visa okupacijų istorija, tokia dažna pastaraisiais šimtmečiais. Represijos palaužia tik kūną, o dvasiai palaužti reikia 30-ies sidabrinių, Judo šešėlio. Šitas metafizinis šešėlis ir dengia mūsų pokario istoriją, šis šešėlis ir įvarė mums metafizinę ligą, nuo kurios, deja, neišgydė nei apšvitinimas Atgimimo liepsna, nei neryžtinga ir nebaigta amputacija – liustracija. Šito kolaboravimo vėžio metastazės įsisėjo į naujosios Lietuvos kūną dažnai labai netikėtais pavidalais – kaip kad piktybinės ląstelės, apšvitintos ir lyg sutramdytos persimeta į kitą organizmo sritį. Mūsų vaikai keikiasi rusiškai, nesuprasdami, ką tai reiškia. Mūsų valdininkai ima kyšius, kaip ir jų kolegos Vakaruose, bet, skirtingai nei vakariečiams, jiems ne gėda. Mūsų žmonės kiša kyšius, ką daro turbūt net ir skandinavai, bet, skirtingai nei skandinavams, jiems ne gėda. Dalis žigulinės Lietuvos, nesugebėjusi persėsti į BMW, virsta pagiežos elektoratu, kuriems rinkimai – proga išgiežti apmaudą nežinia ant ko ir nežinia už ką. Visa tai turi vieną vardiklį – liga. Mes sergame. Anoji Lietuva buvo nuskurusi, bet sveika, todėl ir jos dvidešimtmetis buvo pozityvus. Ar mes pasveiksime? Kaip žinia, pats tikriausias kelias iš ligos – pripažinti savo kaltę dėl nevykusio gyvenimo, pakeisti gyvenimo būdą, gyvenseną. Ar panorėsime ir, svarbiausia, ar pajėgsime – priklauso tik nuo mūsų.

-------------------------------------------------------------------------------

*Jonas Žemaitis (1907–?) – žymus partizanų vadas (po mirties jam buvo suteiktas generolo laipsnis). Per stebuklą išlikęs gyvas, Berijos įsakymu buvo atvežtas į Maskvą, Lubianką, kur jam Berija, kaip atrodo, siūlė aukštas pareigas okupuotoje Lietuvoje – matyt, su sąlyga, kad jis padės užgesinti ginkluotą pasipriešinimą, tačiau Žemaičiui atsisakius, jis buvo sušaudytas. Šis iškvietimas ypač siutino Sniečkų, kuris didelę dalį savo vienos ataskaitinės kalbos paskyrė ne padėčiai Lietuvoje, o šiam įvykiui.

**„my jego rastvorili v ščeloči“ (mes jį ištirpdėme šarme) – taip gyrėsi jo budeliai.

Šis tekstas buvo pateiktas žurnalui „Veidas“. Jame spausdintas sutrumpintas. Čia publikuojamas autoriaus atsiųstas visas tekstas, kuris skelbtas "XXI amžiuje".