Šiandien populiaru kaltinti signatarus dėl visų bėdų, kurios šiandieną svečiuojasi dažnoje šeimoje. Dažnai sakoma, kad ne tokios Lietuvos mes norėjome. Bet reikėtų atskirti, kokia buvo signatarų paskirtis ir kokius uždavinius jiems delegavo tauta. Po to nustatyti, ar jie tuos uždavinius išsprendė ir tik tada įvertinti signatarų darbą kuriuo nors pažymiu.

Tai ko gi buvo reikalaujama iš signatarų? Svarbiausias jiems keltas uždavinys buvo –atkurti laisvą, demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą. Argi jie nesusidorojo su šiuo uždaviniu?

Ir nors Lietuva dar buvo okupuota, nors iš Maskvos sklido grasinimai, o Vilniaus Gedimino prospekte žlegėjo okupantų tankai, signatarai neišsigando ir neišsilakstė, o toliau priiminėjo svarbiausius dokumentus, be kurių Nepriklausomybė būtų likusi tik gerais norais. Signatarai neišsigando, nes už jų pečių mūru stovėjo tauta. Ji buvo visur: ir prie Seimo rūmų, ir prie TV bokšto, visur ten, kur okupantas smurtu vertė mus grįžti į TSRS tautų šeimą. Atsilaikėme, negrįžome, nors žmonių aukų, deja, neišvengėme. Tie, kurie  krito prie Seimo ir prie TV bokšto nuo okupanto rankos nelygioje kovoje, buvo, yra ir bus Lietuvos didvyriai. Jie vykdė tautos valią. Amžina jiems garbė.

Tačiau neužteko vien deklaruoti Nepriklausomybę, reikėjo priimti daugybę teisės aktų, kurių paskirtis –ją realizuoti. Visi Lietuvos žmonės matė, kokiomis nelengvomis sąlygomis dirbo tuometinė Aukščiausioji Taryba, kokie priiminėjami teisės aktai. Juk reikėjo realizuoti ir kitą  tautos pavedimo dalį - Lietuvą padaryti ne tik laisvą ir nepriklausomą, bet ir demokratinę. O tam reikėjo suręsti valdžios sąrangos rūmą.

Vieni signatarai norėjo, kad Lietuva būtų prezidentinė respublika, kurioje dauguma valdžios svertų yra prezidento rankose. Kiti manė, jog Lietuva turi būti parlamentinė respublika, kur lemiamą žodį turi parlamentas. Po karštų diskusijų buvo pasirinktas pastarasis modelis. Parengtoje  Konstitucijoje buvo įtvirtintas valdžių – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų – atskyrimo principas- esminis visoms demokratinėms valstybėms. Konstitucija buvo piliečių referendumo patvirtinta. Su jos patvirtinimu 1992 10 25 signatarų misija lyg ir baigėsi.

Po 1992 10-11 mėn. Seimo  rinkimų baigėsi ir jų darbas  Aukščiausioje Taryboje. Bet signatarai dirbo ir iki Konstitucijos patvirtinimo, nes, įtvirtinus valstybės sandaros dokumentus, reikėjo priimti daugybę papildomų teisės aktų, ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose srityse, nes buvusios valdžios aktai jau nebeatitiko  Laikinosios Konstitucijos, kuri buvo priimta kartu su kitais Kovo 11 dokumentais, nei  kitų jau priimtų įstatymų. Signatarai buvo vieningi dėl Nepriklausomos demokratinės Lietuvos atkūrimo, o tokios vienybės negalėjo būti sprendžiant ekonominius –socialinius klausimus, nes skyrėsi signatarų politinės pažiūros. Vieni išpažino konservatorišką doktriną, kiti buvo socialdemokratinių pažiūrų, tretiems atrodė, kad geriausias vaistas sergančiai ekonomikai – tai absoliučiai laisva rinka.

Suprantama, kad vyko ne tik idėjų kova, bet ir jų šalininkų paieška tiek pačiame Seime, tiek ir už jo sienų. Ne visados ta paieška buvo korektiška, kartais vietoje argumentų buvo naudojamos patyčios, kategoriški reikalavimai pasikliauti kuriuo nors politiniu autoritetu  visiškai nesigilinant į problemos esmę ir neprognozuojant pasekmių.

Kaip pavyzdį būtų galima paminėti vyriausybės sprendimą leisti investicinėms bendrovėms supirkinėti iš gyventojų tuo metu madingus investicinius čekius ir už juos, o ne už pinigus privatizuoti fabrikus ir gamyklas. Tuo pasinaudojo apsukrūs vyrukai, kurie pusvelčiui supirko čekius, už juos  gautas gamyklas užstatė bankams, iš jų pasiėmė paskolą ir dingo  nežinoma kryptimi. Arba išpardavė gamyklos turtą, pasiėmė pinigus, o gamyklos personalą paliko likimo valiai. Tokie veiksmai tik padidino nedarbą ir nepasiturinčiųjų, ir nepatenkintų valdžia asmenų skaičių. Bet ar  visi signatarai ir ar vien tik jie čia kalti? Juk viskas vyko abejingai stebint visuomenei, kurios atstovai nekvietė demonstruoti, piktintis, reikalauti nutraukti tokią veiklą. To nebuvo, nes pasitikėta autoritetingais politikais, kurie „viską geriau išmano, nes jie (o ne mes visi) išvedė Lietuvą iš vergijos“, o jais nepasitikintieji būdavo apšaukiami tautos priešais. Nepagalvota, kad geri tarptautinės politikos žinovai nebūtinai yra geri ekonomistai.

Taip buvo kadaise, o dabar? Reikia pasakyti, jog nedaug kas pasikeitė nuo anų laikų. Dabar plūstame tradicines  partijas, kad jos elgiasi ne taip, kaip mes to norėtume, sakome, jog klasikinės partijos silpnos arba jau mus nuvylė, todėl ieškome naujų, kurių priekyje būtinai stovėtų išvaizdus tautos gelbėtojas. Ir renkame į Seimą bei savivaldybes artistus (nes jie gerai atrodo per TV), Pravieniškių absolventus (nes jie rišliai kalba), dokumentų klastotojus ir kitus, kurie nieko neišmano apie įstatymų leidybą, bet moka gražiai šypsotis ir turi kitų talentų.

Ir kai tokie Seimo nariai suvaro valstybę  į ožio ragą, pradedame kalti prie kryžiaus signatarus, atseit, ne už tokią Lietuvą mes kovojome. Man taip ir norisi paklausti, aišku, tik retoriškai, kodėl mes nesustipriname silpnų partijų masiškai į jas stodami ir jų vadus priversdami vykdyti mūsų valią? Kodėl tikimės, kad partijos savaime pradės vykdyti mūsų norus, o mes  ir toliau galėsime žarstyti žarijas svetimomis rankomis? Arba paklausti, kodėl į Seimą   renkame visokius fakyrus, o paskui upėmis liejame nepasitenkinimą jų veikla. Juk žinojome, kad jie temoka tik įvairius triukus, bet mažai ką suvokia, kas yra įstatymas. Bet juos renkame, nes esą klasikinių partijų sąrašuose nėra tinkamų mums asmenybių. Tai stokime į partijas pagal savo skonį ir būkime tokiomis asmenybėmis.  Juk dabartinės partijos skiriasi ir valdymo forma, ir programų turiniu nuo LKP (b). Bet ne, lengviau koneveikti valdžią, nei ją per partijas kontroliuoti ar pačiam joje dalyvauti. Geriau kartoti mantrą: ne už tokią Lietuvą mes kovojome.

Taip, visi kovojome 1990-1991 metais už kitokią Lietuvą, bet kad ji pasidarė tokia, nekaltinkime  signatarų, o tik pačius save. Nes kovoti savo darbais  jau seniai nustojome. Dabar mieliau  kovojame liežuviais.