Giles Fraser. Gavėnia, mirtis, 101-as kambarys ir pluoštai banknotų
Kaimiškos vietovės mane visados baugino. Ten, kur kiti regi gražias banguojančias kalvas, aš matau tik siaubą keliančią tuštumą. Kai vaikystėje gyvenau Miunchene, nakvodavau mūsų buto balkone lauke, kad eismo ūžimas mane užmigdytų. Kaimo tyla man visiškai neleidžia užmigti, joje lieku vienas su savo be perstojo zvimbiančiomis mintimis ir baimėmis. Pakanka pasakyti, kad nė kiek nelaukiau, kada galėsiu laikinai pasitraukti į Hilfieldo vienuolyną giliausiame ir tamsiausiame Dorsete. Hilfieldo vienuolynas mano mintyse siejasi su 101-u kambariu.
Pakeliui traukinyje su kanauninke Lucy Winkett kalbėjomės apie jos knygą „Mūsų garsas – mūsų žaizda“ (Our Sound is Our Wound, 2009), kuri šiemet yra Kenterberio arkivyskupo Gavėnios knyga. Pasak jos, viena knygos temų, kaip pasitelkdami triukšmą bandome atsikratyti mirties baimės. Pagalvojau, ar tik ne dėl to man patinka miegoti veikiant radijui.
Vos tik išlipęs iš traukinio Šerborne, pirmiausia ėmiau ieškoti bankomato, kad galėčiau išsiimti didelį pluoštą grynųjų. Hilfieldo vienuolynas priklauso pranciškonams, bendruomenėje rimtai paisoma neturto įžadų. Turėdamas šiek tiek grynųjų, jausčiausi saugiau, ir kuo jų daugiau, tuo geriau. Galbūt man teks ieškotis kelio atgal į miesto žiburius.
Žinoma, aš puikiai supratau, kaip absurdiška į pranciškonų vienuolyną vežtis didelį pluoštą banknotų – ką ten galėčiau pirkti, išskyrus „Fairtrade“ šokoladą? Tačiau man reikėjo pasirinkimo galimybės ir grynųjų teikiamos dvasios ramybės.
Nemanau, kad taip bijau mirties, kaip teigia kanauninkė Winkett. Mano baimė – apleistumas, nesiskaitymas, nerūpėjimas. Kalbant apie Hilfieldą, bauginantis dalykas ten yra tai, kad tavasis ego paprašomas kliautis iš esmės vien tik tuo, kad tu rūpi Dievui. O visi kiti dalykai netenka reikšmės. Manau, kad tie, kurie to nebijo, nesupranta, kas tai yra.
Šv. Augustinas iš Hipo rašė: „Dievas trokšta tau šį tą padovanoti [brangią dovaną – save patį], tačiau tu negali [dovanos] paimti, nes tavo rankos yra per daug užimtos“. Puiki mintis, prasidedant gavėniai.
Ir nors šiais laikais gavėnios pamoksluose apie atsisakymą populiaru kalbėti paniekinamai, būtų galima daug pasakyti apie būtinybę pripažinti, kad mūsų gyvenimas pripildytas brangaus šlamšto ir beprasmio triukšmo.
Mums atrodo, kad visas tas šlamštas mums reikalingas savajam aš įprasminti; tačiau iš tiesų didžioji jo dalis yra naudinga ne daugiau nei pluoštas banknotų paskutiniojo teismo dieną (arba Hilfielde). Gavėnios laikas – tai metas, kai visi turime pažvelgti į savo demonus ir atsisakyti netikrą nusiraminimą mums teikiančių dalykų. Privalome rengtis naujo gyvenimo dovanai.
„Church Times“, 2010 02 19, vertė Kęstutis Pulokas
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
"Pakeliui traukinyje su kanauninke Lucy Winkett kalbėjomės apie jos knygą „Mūsų garsas – mūsų žaizda“ (Our Sound is Our Wound, 2009), kuri šiemet yra Kenterberio arkivyskupo Gavėnios knyga.'
Jo. Tai naujas vėjas liejasi į katalikų bažnyčią. Kur gi joje matyta, kad arkivyskupas pasirinktų moters knygą pagalbinike gavėnioje. Juk ji nėra nei mirusi, nei šventoji. Ak, tiesa, ji juk anglikonų kanauninkė. Bet katalikų Kristus moterų nepasirinko apaštalėmis. Jos kaip nuodėmė. Vien savo egzistavimu. Vienoje gretoje su vaikų tvirkintojais. Lygiai nepageidaujamos. O gal katalikų bažnyčia persigalvos ir kada nors jas įsileis? Ar paliks už Petro laivo borto? Nusprendusi, kad tik vyras visgi padarytas pagal Dievo paveikslą?
> Roma. Sunku Jus suprasti. Ar Jūs prieš moteris, ar piktinatės jų neskyrimu bažnyčios "pareigūnėmis"
Roma jaučiasi nuolat kenčianti nuo katalikų bažnyčios per mažos pagarbos ir dėmesio moterims. Tuo pačiu nepastebėdama, kad Katalikų Bažnyčia turi savo Moteris- Bažnyčios Mokytojas, iš kurių liudijimo mokosi tikėjimo kunigai, vyskupai ir popiežiai...
Šiandien visa bažnyčia gieda:
'Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis, turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis!'
Kodėl mūsų bažnyčia išsirenka tokias ST eilutes, kurios kreipiasi tik į vyrus? Kodėl moteris turi vyriškai elgtis ir dar už tokį elgesį gauti priekaištų? Argi laukti Viešpaties yra vyriškas elgesys? Šiaip jau medį pažinsi iš vaisių. Tai Marija ne tik laukė, bet ir sulaukė. Vadinasi - labiausiai. Bet juk ji laukė labai netgi moteriškai. Taip, kad net kiti galėjo pamatyti Jos laukimo Vaisių! Ir visas pasaulis išgirsti!
Taip, Dievas pasirinko Mariją. Mergelę. Bet negalime tvirtinti, kad Dievas ją pasirinko vien dėl to, kad ji buvo moteris. Juk negalėjo Jėzus gimti iš Juozapo. Gimdyti skirta moteriai. Jėzus gimė iš Marijos ne todėl, kad ji laukė labiau moteriškai nei vyriškai... Ir tas Vaisius- ne iš Marijos laukimo, o iš Dievo malonės, kiek man žinoma. Rašau tai su visa pagarba Motinai Marijai, nė kiek nemenkindama Jos atsiliepimo Viešpaties valiai kilnumo ir didybės.
Jeigu 'Jėzus gimė iš Marijos ne todėl, kad ji laukė labiau moteriškai nei vyriškai...', - vadinasi sutinkate, kad Viešpaties laukimas lyties neturi? Ar teisingai supratau? Tai kodėl bažnyčia sieja jį su vyriškumu net po Kristaus? Taigi ir po Marijos? Ar tiesiog negalvoja ką kalba?
Ne visai taip. Viešpaties laukimas turi abi lytis: kiekvienam- savo. Vyras Viešpaties laukia kaip vyras, moteris- kaip moteris. Abu jie yra Kūrėjo sukurti asmenys.
"Tai kodėl bažnyčia sieja jį su vyriškumu net po Kristaus?" Nagi, perskaitykite kada nors išsamiai Bažnyčios dokumentus. Atrodo, kad apie juos net nesate girdėjusi.
Paulius tai rašė, kad Kristuje nebėra nei vyro nei moters, bet esame viena Jame. Kodėl turime remtis ST? Kai Jėzus sako: štai aš visa darau nauja?
Čia tik vienintelis pavyzdys:
"Sukurdamas ‘vyrišką ir moterišką’ žmonių giminę, Dievas vyrui ir moteriai suteikė lygų asmens kilnumą, apdovanodamas juos žmogaus asmens neatimamomis teisėmis bei pareigomis“ (22). Vyras ir moteris vienodai lygiai sukurti pagal Dievo paveikslą. Abu yra asmenys, apdovanoti protu ir valia, gebantys orientuoti savo gyvenimus įgyvendindami laisvę. Tačiau abu tai daro savitu, savo lytinei tapatybei būdingu būdu, taip, kad krikščioniškoji tradicija gali kalbėti apie abipusiškumą ir papildomumą. Šios sąvokos, neseniai kažkaip tapusios kontroversinėmis, vis dėlto yra naudingos norint išreikšti, kad vyras ir moteris be vienas kito negali pasiekti gyvenimo pilnatvės."
TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA
Bendrystė ir tarnystė Žmogaus asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą
2000–2002 m.
Panašių pavyzdžių dokumentuose yra apstu. Pasiūlyti daugiau, ar pati susirasite?





















Broliai kapucinai





















Taip ir yra - kai žmogus turi savo dvasios ramybę, jis jos ieško, ja mėgaujasi ir išorėje. Jis nebijo būti vienas su savo mintimis, nebijo prisiminti praeities, svajoti, kurti ateities palnus.
Tas perdėtas užimtumas ir net gėrėjimasis tuo ar puikavimasis, kad va vis neturiu laiko pokabiui, skambučiui, laiško parašymui senam draugui, tėvams ar giminaičiams, pažįstamiems, yra ne kas kita (dažnai), kaip bėgimas pačiam nuo savo minčių, bijojimas ramybės, vengimas sustoti ir pagalvoti, kodėl taip vis bėgu, neturiu laiko, kodėl nenustygstu vietoj? Kodėl net kelionė autobusu, traukiniu prailgsta, jei tada galiu tik sėdėti ir spoksoti pro langą ir būti tik su savimi, svajoti, galvoti, planuoti arba net mintimims duoti atsipūsti - sėdėti ir ne tik kad nieko nedaryti, bet ir nieko negalvoti?