Kaimiškos vietovės mane visados baugino. Ten, kur kiti regi gražias banguojančias kalvas, aš matau tik siaubą keliančią tuštumą. Kai vaikystėje gyvenau Miunchene, nakvodavau mūsų buto balkone lauke, kad eismo ūžimas mane užmigdytų. Kaimo tyla man visiškai neleidžia užmigti, joje lieku vienas su savo be perstojo zvimbiančiomis mintimis ir baimėmis. Pakanka pasakyti, kad nė kiek nelaukiau, kada galėsiu laikinai pasitraukti į Hilfieldo vienuolyną giliausiame ir tamsiausiame Dorsete. Hilfieldo vienuolynas mano mintyse siejasi su 101-u kambariu.   

Pakeliui traukinyje su kanauninke Lucy Winkett kalbėjomės apie jos knygą „Mūsų garsas – mūsų žaizda“ (Our Sound is Our Wound, 2009), kuri šiemet yra Kenterberio arkivyskupo Gavėnios knyga. Pasak jos, viena knygos temų, kaip pasitelkdami triukšmą bandome atsikratyti mirties baimės. Pagalvojau, ar tik ne dėl to man patinka miegoti veikiant radijui.

Vos tik išlipęs iš traukinio Šerborne, pirmiausia ėmiau ieškoti bankomato, kad galėčiau išsiimti didelį pluoštą grynųjų. Hilfieldo vienuolynas priklauso pranciškonams, bendruomenėje rimtai paisoma neturto įžadų. Turėdamas šiek tiek grynųjų, jausčiausi saugiau, ir kuo jų daugiau, tuo geriau. Galbūt man teks ieškotis kelio atgal į miesto žiburius.

Žinoma, aš puikiai supratau, kaip absurdiška į pranciškonų vienuolyną vežtis didelį pluoštą banknotų – ką ten galėčiau pirkti, išskyrus „Fairtrade“ šokoladą? Tačiau man reikėjo pasirinkimo galimybės ir grynųjų teikiamos dvasios ramybės.

Nemanau, kad taip bijau mirties, kaip teigia kanauninkė Winkett. Mano baimė – apleistumas, nesiskaitymas, nerūpėjimas. Kalbant apie Hilfieldą, bauginantis dalykas ten yra tai, kad tavasis ego paprašomas kliautis iš esmės vien tik tuo, kad tu rūpi Dievui. O visi kiti dalykai netenka reikšmės. Manau, kad tie, kurie to nebijo, nesupranta, kas tai yra.

Šv. Augustinas iš Hipo rašė: „Dievas trokšta tau šį tą padovanoti [brangią dovaną – save patį], tačiau tu negali [dovanos] paimti, nes tavo rankos yra per daug užimtos“. Puiki mintis, prasidedant gavėniai.

Ir nors šiais laikais gavėnios pamoksluose apie atsisakymą populiaru kalbėti paniekinamai, būtų galima daug pasakyti apie būtinybę pripažinti, kad mūsų gyvenimas pripildytas brangaus šlamšto ir beprasmio triukšmo.

Mums atrodo, kad visas tas šlamštas mums reikalingas savajam aš įprasminti; tačiau iš tiesų didžioji jo dalis yra naudinga ne daugiau nei pluoštas banknotų paskutiniojo teismo dieną (arba Hilfielde). Gavėnios laikas – tai metas, kai visi turime pažvelgti į savo demonus ir atsisakyti netikrą nusiraminimą mums teikiančių dalykų. Privalome rengtis naujo gyvenimo dovanai.

„Church Times“, 2010 02 19, vertė Kęstutis Pulokas