Paskutinę žiemos dieną, vasario 28-ąją, užgeso 73 metų rašytojo Juozo Apučio gyvybė. Prozininkas lietuvių literatūrai labiausiai nusipelnė, atgaivindamas novelės žanrą septintajame-aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Kritika liudija, kad rašytoją atsiminsime kaip „savitą novelės meistrą, apysakos žanro novatorių, praplėtusį būtiškąjį, semantinį, psichologinį lietuvių prozos horizontą.“

Atėjęs į literatūrą su vadinamąja „1940-ųjų gimimo“ karta (Romualdu Granausku, Bronium Radzevičium, Bite Vilimaite, Saulium Šalteniu, Rimantu Šaveliu, Petru Dirgėla), Juozas Aputis priklausė modernizavusiems lietuvių prozą rašytojams. Nuo 1963 m. iki dabar yra išleista keliolika Juozo Apučio knygų, už kūrybą autorius yra gavęs gausybę apdovanojimų, iš kurių reikšmingiausias – Nacionalinė premija 2005 metais.

Bernardinai. lt paprašė literatūrologės Jūratės Sprindytės ir rašytojo Vytauto Martinkaus pasidalinti keletu minčių apie Juozo Apučio gyvenimą ir kūrybą.

Literatūrologė Jūratė Sprindytė

Man asmeniškai labai įstrigęs Juozo Apučio novelių triptiko pavadinimas „Žalias laiko vingis“ – man tai viena gražiausių lietuviškų frazių. Kai šis laiko vingis nelemtai pasisukęs atima žmogų, tuomet supranti, kad tai buvo klasikas pačia gryniausia ir švariausia šio žodžio prasme.

Kiekviena nauja Juozo Apučio knyga buvo savaip simptomiška ir labai etapiška ne tiek paties rašytojo kūryboje, kiek žymėdavo naują laiptelį lietuvių prozos pasakojimo raidoje. Rašytojas buvo mobiliai novatoriškas – ne tik puikus novelistas, bet ir apysakininkas – dabar rašytojo apysakas vadintume romanais, nes jos visos išsamios, plačios ir savo esme fundamentalios. Ypatinga rašytojo apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, parašyta 1967 metais, tačiau cenzūrai užkliuvusi, todėl išspausdinta tik po 20 metų. Tai buvo baltiškos bendrystės gaivinimo projektas, įspūdingas ir novatoriškas kūrinys.

Sovietinio bado metu rašytojas buvo ypatingas autorius. Jo knygos „Horizonte bėga šernai“ ir „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ tuo metu buvo knygos įvykiai, nes jos ryžtingai pasuko mūsų novelę iš buitinio į būties lygmenį.

Mane asmeniškai visada žavėjo toks natūralus rašytojo angažavimasis moralinei ir pilietinei savimonei žadinti – atrodė, kad tai jis daro nedeklaratyviai, bet iš vidinio poreikio. Vienoje novelėje jis klausia: „Ką paliksime ir ką pastatysime senos pilies vietoje?“ Taip kalbėjo apie dabartinį, susiskaldžiusį, fragmentišką žmogų, kuris, netekęs išminties, vientisumo bei atminties.

J. Aputis buvo laikomas kaimo vaizduotoju. Jo kaimas romantiškai sakralus, kita vertus, jis matė ir kaimo degradavimo paveikslą, tačiau niekada jo nevaizdavo niūriai ir beviltiškai. Apskritai rašytojo kūryboje nuostabiai balansuojama tarp šviesos ir tamsos pusiausvyros. Jis visada sugebėdavo parodyti žmogaus išmintį, atsparumą, žmogiškosios prigimties visapusiškumą. O rašytojo sukurtas sodybos mikrokosmosas, kur šeima su savo javais, gyvuliais, vaikais ir kasdienybe gali išgyventi tarytum Nojaus laive. Tai ypatingos šviesos kūryba.

Juozo Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Tai pagarbos žodžiui meistras – kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti. Jam būdingas jaukus susirūpinimas – pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant. Aputiško pasakojimo nepaprastas žmogiškumas ir tikrumas stipriai veikė ir skaitytoją. Ir tai, kad rašytojo sakinys yra būtent toks, savaip nulemta tiek turinio problematikos, tiek ir jo formos, raiškos ypatybių.

Jei perfrazuotume J. Apučio interviu knygos „Maži atsakymai į didelius klausimus“ antraštę, galėtume teigti, kad pats rašytojas visada kėlė didelius klausimus, į kuriuos maži atsakymai tiesiog neegzistuoja, ir į tuos klausimus žmogus gali atsakyti tik savo gyvenimu. Jis mokė mąstyti savo pačių galva ir reflektuoti savo bei savo gentainių patirtį. Būtent tokiu būdu per kūrybą ir savo asmeninius apmąstymus rašytojas ugdė egzistencinę savivoką. J. Apučio prozoje užgimė metafizinis nerimas, kuris sovietmečio kartai buvo itin paveikus ir reikalingas. Rašytojas praplėtė lietuvių prozos tūrį jai suteikdamas psichologinių problematikos gelmių.

Rašytojas Vytautas Martinkus

„Kalbėdamas apie šią netektį, turėčiau pradėti nuo savęs. Visų pirma netekau artimo žmogaus. Kaimyno. Juozo Apučio gimtąjį Balčių ir mano Jerubiškių kaimą skiria vos dvidešimt penki ar trys dešimtys kilometrų. Galėčiau sakyti, kad į Anapilį išėjo dar vienas mano tėviškės žmogus.

Juozas ilgai gyveno Vilniuje, paskui Zervynose, Dzūkijoje, o jo novelių apysakų rinkinių ir romano „Smėlynuose negalima sustoti“ personažai yra išaugę ir gyvena visoje Lietuvoje. Todėl sakyčiau, kad ne tik aš, bet ir visa Lietuva, kiekvieno jos krašto ar kaimo žmogus atsisveikina su kaimynu, su kuriuo gyventa, dalintasi viskuo bene pusšimtį metų. O kas man itin svarbu, dalintasi ir žodžio menu – literatūra – kaip duona.

1990-1994 m., kai buvau Rašytojų sąjungos pirmininkas, Juozas redagavo „Pergalės“ žurnalą, labai rūpinosi šio mėnraščio prestižu, inicijavo jo pervadinimą į „Metus“, ir, drįsčiau sakyti, kad labai mokėjo „užuosti“, pajusti tikrą talentą, atskirti literatūrinius grūdus nuo pelų.

Tenka atsisveikinti su autoriumi, kurį mėgau skaityti – ne kritikuoti, o džiaugtis puikiais noveliniais tekstais, analizuoti, ieškoti reikšmių ir prasmių. Turbūt ir daugybė mūsų lietuvių prozos „fanų“ pajus naujų J. Apučio novelių ar apysakų stygių.

Be abejo, tai, kas jo parašyta, niekur nedingsta. Manyčiau, kad gana saugūs bus visi jo raštai XX amžiaus lietuvių literatūros aukso fonde.

Atsisveikiname su ypač jautrios sielos, kartu ir maištingos, kartais net karštos, tačiau geros širdies ir skvarbaus humanistinio žvilgsnio rašytoju, kuris tikrai laikėsi sąžinės įstatymo, tikrai buvo patriotas, tikėjimo žmogus ir, ko gero, nebuvo nusivylęs nei tautinėmis, nei kitokiomis literatūrinėmis vertybėmis.“

Velionis šarvojamas Šv. Jonų bažnyčioje kovo 2 dieną, lankymas – nuo 11 iki 20 valandos. Atsisveikinimas –  kovo 3 d., 13 valandą, karstas išnešamas 14 valandą. Rašytojas bus palaidotas Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse.

Svarbesni rašytojo biografijos faktai: gimė 1936 06 08 Balčiuose, Raseinių rajone. 1960 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą.
1959-1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“, 1969-1977m. „Girių“, 1980-1990 m. „Pergalės“, 1991-2001 m. „Metų“ redakcijose. 1990-1991 m. „Pergalės“, 1991-1994 m. „Metų“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1995-2001 m. „Metų“ prozos skyriaus vedėju. Nuo 1967 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Mirė 2010 02 28.

Žymesni kūriniai: Horizonte bėga šernai“ (novelės), 1970; „Keleivio novelės“ (novelės), 1985; „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (novelių rinkinys), 1986; „Skruzdėlynas Prūsijoje: (apysakos), 1989, „Smėlynuose negalima sustoti“ (romanas), 1996, „Vieškelyje džipai“ (novelių knyga), 2004.
Parengtos kitų autorių knygos:
Broniaus Radzevičius. „Link Debesijos“ (apsakymų rinktinė), 1984.
Broniaus Radzevičius. „Priešaušrio vieškeliai“ (nebaigta 2-oji dalis, romanas), 1985.

Apdovanojimai:

1971 m. Žemaitės literatūrinė premija už apsakymą „Erčia, kur gaivus vanduo“.
1996 m. Juozo Paukštelio premija už knygą „Smėlynuose negalima sustoti“.
1997 m. A. Vaičiulaičio literatūrinė premija.
1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
2004 m. „Imbiero vakarų“ J. Kunčino vardo premija.
2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
2005 m. P. Cvirkos literatūrinė premija už novelių knygą „Vieškelyje džipai“.

Parengė Antanas Šimkus, Gediminas Kajėnas

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Gediminas Kajėnas, Antanas Šimkus.