Romualdo Požerskio nuotrauka

Kada: vieną snieguotą žiemos vakarą po Romualdo Požerskio fotografijos albumo „Miražų dosjė“ pasirodymo.

Kur: jaukioje fotografo studijoje nedideliame draugų ir pažįstamų būrelyje.

Veikiantys asmenys: poetai, rašę tekstus skirtingiems albumo skyriams: Dovilė Zelčiūtė, Gintaras Patackas, Kęstutis Navakas, Donaldas Kajokas, kuris rašė, tačiau neatvyko; kolegos fotografai: Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Gintaras Česonis; fotografijos kritikas, svečias iš sostinės Skirmantas Valiulis; fotografo mūzos, paprasčiau – modeliai: Monika, Audra, Elma ir Alina.

Kas svarbiausia fotografui, jei imasi fotografuoti aktus? Tolerantiška žmona. Tokią R. Požerskis turi ir labai didžiuojasi. Po padėkų žmonoms prisimenami ir mokytojai. Aišku, ir R. Rakauskas, ir A. Macijauskas purto galvas, beveik ima skaičiuoti raukšles veiduose. Visai nedaug. Dar nenori būti mokytojais.

Visi susėdę prieš ekraną ir pasiruošę diskusijai apie akto žanrą fotografijoje.

R. Požerskis: Fotografas, kuris nefotografuoja aktų, yra mažų mažiausiai įtartinas. Visi žymiausi užsienio ir Lietuvos kūrėjai tai daro. Gal todėl, kad yra daug pasiekę ir nebijo rizikuoti.

Visi apsidairo ir aptinka G. Česonį, neperžengusį lemtingosios linijos.

G. Česonis: Iki šiol nepajutau poreikio fotografuoti aktus. Man moters grožis yra pernelyg asmeniškas ir nepakankamas kūrybos akstinas.

R. Požerskis: Menas nėra logiškai išmąstomas, jis nereikalauja tiksliai įvardytų priežasčių ar idėjų. Jame daugiau alogiškumo, paslėptos esmės. Nėra didesnės prasmės, nei rodyti žmogų. Tačiau jei vaizduoji jį apsirengusį, demonstruoji lengvosios pramonės pasiekimus.

Suabejojusieji: Gal nevisiškai...

G. Česonis: Tuomet nėra jokio skirtumo, ar fotografuoti nuogą, ar apsirengusį žmogų?

Audra: Kūnas – tik materija. Svarbu idėja, kurią jis perteikia. O suvokimas tiek fotografo, tiek pozuotojo, tiek stebinčiojo – vis kitoks. Aš pati užaugau su Rimanto Dichavičiaus fotografijomis, kurios turėjo suslėptų istorijų ir paslapčių. Kad jas atskleistum, reikia atitinkamos patirties, požiūrio. Man asmeniškai tolimiausia A. Macijausko stilistika, su ja negaliu tapatintis.

K. Navakas: Nuogas kūnas yra labai aktyvus, o tai gali padėti arba trukdyti fotografijai.

R. Rakauskas: Įdomu, kaip į nuogą kūną reaguoja pačios moterys, žiūrinčios kitomis akimis, joms jis nėra toks aktyvus.

Audra: Moterų kūnai dabar be saiko visur rodomi, tačiau vis tiek išlaikę paslapties ir intymumo, kuris fotografijoje labai svarbus. Po tuo slypi slapčiausi asmenybių bruožai. O kiekvienas menininkas dirbdamas, manau, pirmiausia domisi savimi.

Romualdo Požerskio nuotrauka

K. Navakas: Portretas irgi yra labai nuogas, nes apnuogina sielą.

S. Valiulis: Dažnai lieka paslaptis, kas menininkus domina. Kartais tik po kurio laiko atrasti kūriniai juos nušviečia visai iš kitos pusės. „Šarvuočio Potiomkino“ režisierius Sergejus Eizenšteinas atsiskleidė kaip erotikos meistras, todėl ir jo filmuose pradėta ieškoti užuominų ten, kur anksčiau visi matė tik patrankas.

Nuogumas tikrai reliatyvus: man nuogas kūnas ir nuogas kaimas fotografijoje niekuo nesiskiria.

R. Požerskis: Knygoje yra istorinių nuotraukų. Tai negatyvai, rasti Kaune, Kęstučio gatvėje, remontuojant namą. Jos darytos Lietuvoje nežinomo autoriaus. Galime išsiaiškinti net tikslų laiką, nes matosi laikraštis – 1939 m. kovo 23 d. Tų dalykų šiandien neįmanoma atkartoti – pasikeitė veidai, tipažai.

Akto žanras, mano nuomone, rodo, kad šalies fotografijos lygis yra labai aukštas. Čekija, Prancūzija, Anglija, Amerika šioje srityje pirmauja.

1978 m. nufotografavau pirmąjį aktą, kuris pateko į parodas. Dukra Monika buvo viena pirmųjų pozuotojų.

Fotografija susijusi su mirtimi. Kiekvienas kadras jau yra miręs laikas. Pasaulyje viskas nyksta, keičiasi, išskyrus šviesą. Mane labai sukrėtė nelaimingas įvykis: vieną dieną fotografavau merginą, kuri kitą rytą jau gulėjo karste. Koks trapus yra gyvenimas ir kokia tvirta šviesa.

Pagaliau atėjo eilė pristatyti mūzas.

R. Požerskis: Mūsų mūzos yra gyvos, jos – žmonės su savo gyvenimais ir problemomis, visai ne tokios kaip poetų. Tačiau šiandien su savosiomis jau lyg ir atsisveikinu. Pajutau, kad turiu daryti kažką kita.

Su Elma susitikome Čikagoje, nes ji tikra keliautoja.

S. Valiulis: Fotografijoje labai svarbi kūno natūra, genetika. Elmos veidas atrodo lyg iš prieškario, tačiau pati fotografija šiuolaikiška.

D. Zelčiūtė: Ar Požerskis fotografuodamas kalba, kaip atrodo fotografavimo virtuvė?

Elma: Kalbėjo, ir aš nesijaučiau nejaukiai, nors man tai buvo pirmas kartas.

Audra: Požerskis toks fotografas, kuris leisdavo atsiskleisti. Tylėdavo ir išlaukdavo. Režisūros būdavo visiškai nedaug.

R. Požerskis: Alina niekada neatsisakydavo pozuoti. Tik jos baltas kūnas, tarsi Japonijos teatre, buvo šiokia tokia problema.

D. Zelčiūtė: Ar turite pasilikusi savo nuotraukų?

Alina: Tik iš pirmųjų, nes vėliau jau nebuvo įdomu.

D. Zelčiūtė: O kodėl sutikote pozuoti?

Alina: Dėl jaunatviško maksimalizmo. Norėjosi tik pamėginti, o vėliau viskas užsitęsė. Man tai suteikė laisvės, atsipalaidavimo.

Romualdo Požerskio nuotrauka

K. Navakas: Ar buvo nuotraukų, kurios jums nepatiko?

Alina: Veikiausiai ne. Tik iš pradžių žiūri į save, o vėliau tai praeina – matai pačią fotografiją.

D. Zelčiūtė: O kaip fotografas pasirenka modelį?

R. Požerskis: Tik pasižiūrėjęs į moterį žinai, ar su ja galėsi dirbti. Pusė fotografijos kokybės priklauso nuo modelio. Jei jis atitinka fotografą, kūrinys pasiseka. Todėl man buvo svarbu, kad pozuotojos mano fotografijose būtų įvardytos. Visų žymių fotografų darbuose tai praktikuojama.

R. Požerskis: Monikos fotografijų turiu labai daug, nes pozuoti ji pradėjo anksti. Šiaip modeliai skirtingai aiškina savo motyvus. Vienos nori išbandyti save netikėtose situacijose, kitos ką nors sukurti, o trečios – patirti erotinį jausmą išsirengusios prieš vyrą.

D. Zelčiūtė: Fotografijose nematyti įtampos. Ar jos ir nebuvo, o gal tai profesionalumas?

Monika: Aš viską matau kitaip, todėl man tokia fotografija artima ir sava. Aktas yra menas, turintis išliekamosios vertės. Tačiau savo nuotraukų nedrįsčiau viešai rodyti, nes visuomenė kartais kitaip reaguoja. Ir artimi žmonės nesupranta savo žmogaus, nors iš esmės meną priima.

R. Požerskis: Kodėl jūs tam ryžtatės?

Monika: Gal norime pamatyti save gražesnes...

Audra: Ir papasakoti savo istorijas.

R. Požerskis: O gal jaunos merginos jaučia per daug suvaržymų, iš kurių nori išsivaduoti?

K. Navakas: Į fotografiją iš tiesų einama pasakoti istorijų. Šalia kitų menų tai vienas iš būdų jas papasakoti.

A. Macijauskas: O gal mes paprasčiausi smalsumo vergai?

R. Požerskis: Audra dalyvavo įgyvendinant sumanymą pozuoti trims fotografams. Visų mūsų mintys sutapo beveik tuo pačiu metu. Vienas kito darbų ilgai nematėme. Buvo surengta paroda „Trys plius viena“, kuri keliavo po Lietuvą.

Audra: Man labai svarbu, kad fotografijos, kurioms pozavau, atrinktos į albumą. Vadinasi, jos turi išliekamosios vertės. Žmonės jas žiūrės ir ko nors išmoks, o aš tokiu būdu ieškojau atsakymų. Motyvai sunkiai apibūdinami kaip ir bet kokioje kūryboje.

D. Zelčiūtė: Dirbote su trimis fotografais iš karto. Ar galėtumėte juos apibūdinti?

Audra: Visi labai skirtingi. Geriausia dirbti su žmogumi, kurio požiūris artimiausias tavajam. O man toks buvo R. Požerskis. Kai idėja nepriimtina, dirbti itin sunku, negali sukurti gero kadro. Labai sudėtinga A. Macijausko stilistika. Tačiau visada palaikydavo jausmas, kad tai yra menas. R. Rakausko grožis man jau buvo lyg išaugtas drabužis.

A. Macijauskas: Mano idėjos tikrai nebuvo paprastos, nes grynasis grožis man atrodo banalus.

D. Zelčiūtė: Fotografai daug režisuoja, tačiau ar būdavo ekspromto?

Audra: Žaidimo būna visada. Tačiau dirbant su R. Požerskiu išankstinių, suplanuotų dalykų buvo mažiausiai.

S. Valiulis: Vis kalbate apie atsivėrimą, tačiau ar galima teigti, kad fotografui jūs buvote tapusios psichoanalitikėmis?

Audra: Manau, taip. Juk visi menininkai nori išsilieti.

D. Zelčiūtė: Ar jums pavyksta nesitapatinti su fotografija, kai ji yra kritikuojama?

Audra: Yra nuotraukų, į kurias iš tiesų nelengva žiūrėti. Kai žiūri net artimųjų nuotraukas, iš pradžių reikia atsiriboti.

S. Valiulis: Kaip susijungia atlaidai ir aktai?

R. Požerskis: Tai skirtingi dalykai. Negaliu visą laiką būti vienodas, todėl stengiuosi fotografuoti skirtingus dalykus.

K. Navakas: Įdomu, ar aktas įmanomas visiškai be vaidybos, nenatūralumo, kad atrodytų lyg gamtos dalis?

R. Požerskis: Yra fotografų, kurie fotografuoja natūroje, tačiau tai ne taip populiaru.

Prieš trisdešimt metų sapnavau, kad fotografuoju aktus žurnalui „Playboy“ medinėje bažnytėlėje. Tai buvo panašu į košmarą. Bet gyvenimas apsivertė taip, kad iš tiesų fotografavau cerkvėje. Vadinasi, negaliu tvirtai teigti, kad su aktais viskas baigta.

Nugirstos mintys:

D. Kajokas: „Manau, aktas fotografijoje vis dar toks svarbus dėl paties meno žanro jaunystės. Poezijoje kadaise irgi karaliavo meilei skirtos eilės, o dabar einama į kitus, daug gilesnius dalykus. Toks laikas, manau, ateis ir fotografijai.“

A. Macijauskas: „Ši knyga atspindi R. Požerskio darbo stilių, kurį jis pasirinko jaunas. Ji sujungia A. Kunčių, A. Macijauską ir A. Sutkų. Tuo Požerskis man primena P. Picasso, kuris irgi gaudydavo idėjas ir jas siedavo. Svarbu, kad tai būtų daroma talentingai.

Man atrodo, albumas puikus, turintis savo stilių. Šiaip jau profesionalai gali dirbti labai įvairiai: aš esu padaręs gražių, estetiškų darbų, o R. Rakauskas atsivėręs kaip dramatinių fotografijų autorius, tačiau svarbu, ką pasirenki, kas yra tavo tikrasis stilius. R. Požerskis turi savo stilių ir tai svarbiausia, o trūkumų visada galima atrasti.

Mano manymu, dideli optimistai yra tie, kurie kalba apie visuomenės pakantumą akto fotografijai. Viešumoje nuogas kūnas visiškai netoleruojamas. Juk negali užsinorėjęs nuogas važiuoti troleibusu. Aš pats iš parodos „Išprotėjusi fotografija“ turėjau išimti vieną darbą. O kur dar davatkų antpuoliai prieš Kauno fotografijos galeriją.

Manau, sunkumų fotografai patiria ir šeimose. Net jei esi palaikomas, psichologinį barjerą įveikti labai sunku. Nėra tokie paprasti ir fotografo bei jo modelio santykiai. Man prašyti pozuoti labai sunku. Todėl būtų lengviau, jei ir pas mus, kaip kitose šalyse, būtų profesionalių pozuotojų. Jos tampa beveik fotografijos bendraautorėmis.

Sigito Gedos mintis apie Dievą, pradžią ir pornografiją. Kada žmogus suprato, kad nuogybė yra negražu? D. Kajokas, cituodamas Gedą, su patosu praneša, kad knygoje jokios pornografijos niekas nesuras. Man vis dar paslaptis, kodėl intymios vietos yra gėdingos. Žmogaus pradėjimo, gimimo veiksmas yra šventas, tačiau siejamas su bjaurastimi.

Moters kūno idealizavimas man yra įtartinas ir banalus.

Įdomus moters žvilgsnis į aktą, todėl labiausiai susidomėjau ir patikėjau D. Zelčiūtės tekstu. Vyrai nulekia kažkur labai toli. K. Navakas rašo: „Moters kūnas – dieviška tvarka.“ Įtariu, kad ji nėra tokia dieviška, nes kūnas būna visoks. Vėl idealizuojama. Moteris yra ir labai graži, ir pilna suktumo, pykčio, silpno padaro pastangų išlikti.

Turiu seną svajonę. Norėčiau nufotografuoti aktą, kurį mačiau vaikystėje. Iš senelių namų pabėgusią nuogą seną moterį pamišusiomis akimis. Tai būtų mano viršūnė, tačiau vargu ar kada pavyks.

Šiaip man labiausiai patinka aktai, kurie yra nerežisuoti, nufotografuoti kaip reportažas.“

Parengė Audronė Meškauskaitė