Zenekos nuotrauka

Vankuverio olimpiada praslydo pro mane kone nė truputėlio neužkliudžiusi. Ir veikiausiai ne todėl, kad tą gyvenimo dalį, kai labiausiai formuojasi skoniai ir prioritetai, aš praleidau toje Lietuvos dalyje, kur sniego beveik nebūna, o ledas dažniausiai apsemtas vandens. Ir ne todėl, kad iš Lietuvos į Vankuverį važiavo tik pustuzinis sportininkų ir, populiariai galvojant, sirgti lyg ir nebuvo už ką. Anaiptol visuomet yra už ką sirgti. Tik kartais nepavyksta. Ir kuo toliau – tuo dažniau. Bet ne apie tai aš čia.

Bet nors truputėlį domintis pasauliu nuo olimpiados pasprukti neįmanoma. Net jei ryžtingai aplenki žiniasklaidos sporto ir sporčiuko rubrikas, ji išlenda pačiose netikėčiausiose vietose. Štai, pavyzdžiui, Rusijai ši olimpiada – nacionalinis gedulas. Praktiškai nieko nelaimėta. Vargani trys aukso medaliai šaliai, kuri pusę metų būna užklota sniego, palyginti su dviem besniegės Australijos iškovotaisiais atrodo išties niekingai – ironizuoja britų žurnalistai. O trumpai žvilgtelėjus į rusišką internetą, atrodo, kad Rusijos olimpinė nesėkmė yra tokio masto katastrofa kaip žemės drebėjimas Haityje ar Čilėje ar net juos lenkia (bent jau vedamuosiuose straipsniuose). O kur dar tai, kad kitas žiemos žaidynes organizuoja Rusija. Jau dabar aišku, kad lėks dėl jo kaltos galvos. „Ką daryti?“ toje šalyje, atrodo, niekuomet nebūna atskirta nuo „Kas kaltas?“.

Lietuvos radijo eteryje klausausi mūsų vyr. olimpiečio Artūro Poviliūno ir netveriu džiaugsmu. Pasirodo, nieko nepasiekdama Lietuvos rinktinė pasiekė tai, kas ir buvo planuota. Nė vienas neliko paskutinis, na ir ačiū Dievui. Pritariu TOK prezidentui. Be jokios ironijos. Ir džiaugiuosi tuo, kad bent sykį nebuvo nei didelių lūkesčių, nei didelių prakeiksmų. Sportininkai nuvažiavo, dalyvavo ir parvažiavo. Ir jokios pompos, jokių nusivylusių vedamųjų, iš serijos „Dar viena viltis nepasiteisino...“. Na, būtume amerikietei Katerinai Copely davę šansą pašokti už Lietuvą ant ledo – gal būtume ir kokių rimtesnių pasiekimų pasiekę. Ir vilčių būtų buvę kitokių. Nedavėm. Matyt, be reikalo, olimpiada prarado žiūrovų, užsilikusių nuo Tarybų Sąjungos laikų ir atsirandančių. Ar dar pamenate, kas buvo (ir iš dalies dar tebeliko) didžiausi žiemos sportai? Ne veltui vienoje vokiškoje televizijoje kadaise rodytą „OSTalgiją“ propaguojančią laidą vedė kita Katerina, žymioji VDR čiuožėja Katarina Witt.

Nors apskritai sportas yra labai keistas fenomenas. Patenkantis į atskiras rubrikas žinių laidose, nors nelabai aišku, kad jame tokio išskirtinio, juk visuotinai sutariama, jog sportas yra tiek politinis, tiek kultūrinis reiškinys. Bet ne, sąmonėje jis tarsi atskiras, nuo pastarųjų nepriklausomas, ir, o tai man išties nesuprantama, velnioniškai svarbus!

Apie sporto politiškumą yra prirašyta ne tiek jau ir mažai. Sportas tam tikrose valstybėse laikomas įsitvirtinimo ženklu, todėl jis toks aktualus Kinijai ir Rusijai. Lietuvai, tiesą sakant, irgi. Nors, kaip pranešė minėtame interviu A. Poviliūnas – ačiū Dievui, labai jau nedaug.

Kažkaip dingojas, jog yra sporto šakos geriau derančios su politika nei kitos. Ir dailusis čiuožimas neabejotinai viena iš jų. Ir ledo ritulys. Ir futbolas (o štai krepšinis, ko blogo – ne, kažin, kaip ten jaučiasi amerikiečiai nelaimėję olimpinio aukso – New York Times vedamieji šiuo požiūriu itin neinformatyvūs). Nors, gerai pagalvojus, politiškumą nusistato ne sporto šaka, o suinteresuota valstybė, kuriai toje šakoje sekasi. Tad Pliuščenkos ne-auksas – didžiulė nelaimė (kaipgi ir vėl neprisiminsi ir Rusijos, ir TSRS). O tai, kad Drobiazko ir Vanagas būtų laimėję aukštesnes vietas, jei būtų čiuožę už kurią nors iš pastarųjų valstybių – skambėdavo taip neginčijamai, lyg visi trys Newtono dėsniai kartu paėmus.

Kultūrinis sporto aspektas irgi visiškai nekelia abejonių – sparnuota tų pačių rusų (sporto kontekste jie neišvengiami) frazė skelbia, kad tikri vyrai žaidžia ledo ritulį, šiaip vyrai – futbolą, na, o visi likusieji – viską kas liko: krepšinį, tinklinį, rankinį ir t.t. Net vandensvydį. Bjauri, tūlo lietuvio sielą žeidžianti frazė, bet jos šviesoje pasidaro aišku, kad pralaimėjimas Kanadai smogė per Rusijos vyrų pasididžiavimą (tiksliau, uždengė jį klevo lapu). Įžeidimą keičia piktdžiuga – taip jiems ir reikia!

Tačiau nepaisant šito politinio-kultūrinio sporto vaidmens man, tiesą sakant, vis tiek neaišku, kuo sportas toks išskirtinis? Kodėl sporto žinios būtinai turi būti net tokiose žinių laidose, kuriose vadinamajai „didžiajai politikai“ beveik neskiriama dėmesio (apsiribojant Seimo nario Y nuotykiais su policija, ar Seimo narės X parlamentaro etikos pažeidimais), o kultūros naujienos apskritai neminimos. O juk žmonių, rimtai žiūrinčių į, tarkim, Čiurlionį, yra daugiau nei tikrų, tarkim, rimtų Marčiulionio gerbėjų. Maža to, kai pastarojo jau niekas nebus matęs gyvai, pirmojo plokšteles ir reprodukcijas vis dar pirks, ir ne tik japonai bei korėjiečiai. Nepaisant to, reportažas iš parodos atidarymo – retenybė. Nepopuliaru? Bet paminėjimas, kad grupė YVA koncertavo Kėdainiuose – dar retesnis, o štai, paminėjimas, kad Kėdainių „Nevėžis“ su kažkuo žaidė – privalomas. Kas populiaresnis, paprasčiau tariant, popsiškesnis, į ką žiūrėti maloniau? – aš nežinau.

Nežinomųjų aiškiai per daug, bet sportas yra toks, koks yra. Ir tai didžiausia mįslė.