Pernai kovo 9 d., eidamas 85-uosius metus, mirė Lietuvos operos dainininkas, solistas, ilgametis Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentas Leonidas Muraška.

Minint pirmąsias dainininko mirties metines kovo 9-ąją Vilniaus Šv. Dvasios sobore 10.00 val. bus aukojamos gedulingos šv. Mišios. 

Leonidas Muraška gimė 1924 m. rugpjūčio 27 d Siniavkos kaime, Baltarusijoje. Tėvas, bažnytinių bei pasaulietinių chorų vadovas, dirbo Vakarų Baltarusijoje. Leonidas lankė pradžios mokyklą Baranovičiuose, o, atėjus metui tęsti mokslus, su šeima persikėlė į Vilnių ir įstojo į rusų gimnaziją.

Muziko talentą būsimasis solistas paveldėjo iš dainingos motinos ir tėvo, Vilniaus šv. Mikalojaus stačiatikių cerkvės bei pasaulietiškųjų chorų vadovo.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, L. Muraška dalyvavo Baltarusijos kariniame dainų ir šokių ansamblyje, tačiau 1946 m., paragintas šio ansamblio vadovo, baltarusių šviesuolio Rygoro Širmos, įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją: pradėjo studijuoti vokalą doc. A. Norvaišos klasėje, o baigė pas prof. K. Petrauską. Tuo pat metu buvo priimtas solistu į Valstybinę filharmoniją, 1950 m. –­ į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą.

Po sėkmingo debiuto Gremino vaidmeniu operoje „Eugenijus Onieginas“ L. Muraška nepristigo naujų vaidmenų: greta epiškų Pimeno („Borisas Godunovas“), Potiko („Pilėnai“) ir Dalando („Skrajojantis olandas“) netrukus radosi Končakas, Galickis ir Skula („Kunigaikštis Igoris“), Inkvizitorius „Done Karle“, Tyzenhauzas „Dalioje“ – visa boso partijų galerija.

Vėlesniuoju kūrybos laikotarpiu L. Muraška atrado buffa personažo galias: teatro kamerinėje scenoje žiūrovus stebino ir žavėjo Kapelmeisteris („Kapelmeisteris“), Donas Paskualė ( „Donas Paskualė“) bei Umbertas („Tarnaitė-ponia“). Jis – ir nepamirštamas Bartolas „Sevilijos kirpėjuje“.

L. Muraška neapsiribojo darbu teatre: nuolat rengdavo kamerinės muzikos koncertus, kūrybos vakarus, dalyvaudavo atliekant stambius oratorinio žanro veikalus.

Per bemaž 40 meninės veiklos metų dainininkas priartėjo prie artistinio universalumo, tačiau vidinę harmoniją atrasdavo bažnytinėje muzikoje: daugelį metų vadovavo Šv. Dvasios stačiatikių soboro chorui.

Simboliška, kad polifoniškame ir daugiakultūriame Vilniuje L. Muraška jautėsi tarsi gimtinėje: tiesė tiltus tarp žmonių ir buvo gerbiamas bei pripažintas kolegų, tautiečių baltarusių ir lietuvių.

Pagal Literatūrą ir meną