Gyvename sunkmečio sąlygomis – ne viena šeima, įmonė ar visuomeninė organizacija yra priverstos peržvelgti savo gyvenimo įpročius, veiklą ir prioritetus. Ne išimtis ir Lietuvos bažnyčios. Tačiau toli gražu  ne kiekvienam eiliniam katalikui kyla mintis pasidomėti, kaip ir iš ko išsilaiko jo parapijos bažnyčia. Apie dabartinę situaciją vienoje iš žmonių labiausiai mėgstamų Vilniaus bažnyčių pasakoja Bernardinų parapijos klebonas kun. Arūnas Peškaitis OFM. 

Kaip šiandien išsilaiko Bernardinų bažnyčios parapija? Iš pirmo žvilgsnio, regis, niekas nepasikeitė: nepaisant sunkmečio, išoriškai bažnyčia vis gražėja ir puošiasi, toliau vyksta įvairi veikla. Ar tikrai viskas yra taip gražu, kaip atrodo?

Bernardinų bažnyčios puošnumas yra pirmiausia jos žmonės. Vargu ar galima pavadinti ją puošnia, nes jos istorija buvo labai sunki. Pastaraisiais metais visi buvę jos rektoriai ir klebonai stengėmės, kad į bažnyčią grįžtų jos paveldas – ne tik kultūrinis, bet ir tikėjimo paveldas, kurį broliai kūrė per ilgus šimtečius. Prie to daug prisidėjo ir br. Astijus Kungys, ir br. Julius Sasnauskas, ir br. Benediktas Jurčys pačioje pradžioje. Džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus pavyko nemažai padaryti. Labai daug pasiekėme pasauliečių iniciatyvos ir sutelktumo dėka. Grįžo beveik visi restauruoti altoriai, bažnyčios suolai, klausyklos. Iš įvairių Lietuvos bažnyčių grįš ir vienas, kitas paveikslas. Visa tai kuria bažnyčios grožį. Ji pati – labai apleista, o dabar vykdomas restauravimo projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Kaip minėjau, pagrindinis bažnyčios grožis yra žmonės. Būtent jie neleidžia mažinti apsukų. Veikia ir maldos būreliai, jaunimo grupės, įvairi socialinė veikla, daugybė dalykų, susijusių su bažnyčia. Ir pats dienraštis „Bernardinai.lt“ iš dalies su ja susijęs – redakcijos darbuotojai gauna čia dvasinį peną. Vyksta giedojimo mokykla, chorai... Galėčiau vardyti ir vardyti.

Be abejo, atsakant į klausimą, ar viskas taip jau gražu, kaip atrodo, tenka pasakyti, kad bažnyčios finansinė padėtis yra sunki. Praėjusiais metais mes daug investavome į įvairius tvarkymo darbus. Sugebėjome nupirkti įvairiausių reikalingų dalykų giedojimo mokyklai, įsistatėme duris į koplyčias ir t. t. Visa tai nemažai kainavo. Be to, 2009-aisiais labai smarkiai sumažėjo įplaukos. Matau, kai gaunu ataskaitas, kad skaičiai vis mažėja, ir tai kelia nerimą. Labai daug pinigų tenka išleisti šildymui, o pagrindinės mūsų įplaukos yra žmonių aukos. Puikiai suprantu, kad augant nedarbui, žmonių pajamoms mažėjant, iškart atsiliepia ir bažnyčiai. Visada galvojame: kur dar taupyti, ką dar daryti?

Žinoma, norisi, kad tie, kurie turi,– pasidalytų. Kai sakau – dosniau pasidalytų, turiu omenyje labai realią bėdą. Palyginimui galiu pasakyti tokius skaičius: per 2008 metus, vykdant tą pačią pastoracinę, kultūrinę, karitatyvinę veiklą, netgi didesnę negu per 2009 metus, mūsų pajamos viršijo išlaidas 36 000 Lt. Tuo tarpu 2009 metais mūsų išlaidos viršijo pajamas 37 000 Lt. Praktiškai viską, ką sukaupėme, praradome. Jei nebūtume turėję tų sukauptų pinigų, šiandien jau būtume skolose. Tad sakau, kad žmonės turi mokėti dalytis, nes dabar tai labai aktualu. Žmonės ir moka dalytis. Nepaisydami visko, mes nemažiname dėmesio vargstantiems ir skurstantiems. Rengėme rinkliavas nukentėjusiems Haityje: pavyzdžiui, jiems atidavėme pusę šį sekmadienį surinktų pinigų.

Kiek aukų paprastai surenkama per sekmadienį?

Labai įvairiai. Vidutiniškai apie 3000 – 4000 Lt, kartais pasitaiko surinkti ir iki 6000 Lt. Savo parapijos lankstinuke mėnesio pabaigoje visada skelbiame finansinę ataskaitą. Įdomu, kad paskelbus apie Haičio nelaimę, žmonės itin dosniai aukojo.

Koks yra vidutinis parapijos mėnesio biudžetas?

Parapijos išlaidos kiekvieną mėnesį labai skiriasi, priklausomai nuo vykdomos veiklos. Galima sakyti, kad vidutiniškai parapijos veikla kainuoja apie 30 000 Lt, tačiau aukų surenkame kur kas mažiau.

Iš kur ateina likusios reikalingos lėšos?

Būna tikslinės aukos, lėšos iš 2% nuo gyventojų pajamų mokesčio, kartais renkame pinigus specialiems projektams, pavyzdžiui, parapijos stovyklai ar pan. Jeigu labai pasiseka, tai rinkliavos gali per mėnesį sudaryti 24 000 Lt, bet taip pasitaiko labai retai. Parapija moka už šildymą ne tik pačios bažnyčios, bet ir socialinio centro, vienuolyno, redakcijos, jaunimo centro – tai yra visų tų centrų, kurie veikia šalia.

Jei dėl taupymo tektų kažko atsisakyti, kokia veikla yra prioritetinė parapijai ir ją sieksite būtinai išsaugoti, o kokiai leistumėte šiek tiek apmirti ar vykdyti kitokiais būdais?

Pastoracinė ir karitatyvinė veikla būtinai turi būti išsaugota. Aišku, kad kultūrinė veikla turės mažėti. Kultūriniai projektai jau kuris laikas mažėja, labai atvirai sakome menininkams, kurie norėtų pas mus atlikti sakralinę muziką, kad honorarų mokėti neišgalime. Daugelis iš jų supranta, ieško finasnavimo patys arba tiesiog pasiūlo labdaringus koncertus. Be abejo, kartoju, pastoracinė ir karitatyvinė veikla turi išlikti.

Kam yra skiriamos aukos, gaunamos teikiant sakramentus? Žmonės kartais skundžiasi, kad kunigai reikalauja konkrečios sumos. Kaip yra Bernardinų parapijoje?

Nežinau, kur reikalaujama, nesu daręs jokio tyrimo šiuo klausimu. Mūsų parapijoje tikrai nesu girdėjęs, kad koks nors brolis taip darytų. Pagal mūsų bendrą sutarimą, jokios sumos mes nenurodome. Žmogus paaukoja tiek, kiek gali. Negali ir nepaaukoja, bet nelieka be sakramentų. Tokių dalykų mes nedarome.

Ar yra Bažnyčioje nustatytos oficialios orientacinės sumos?

Yra tam tikros orientacinės sumos, kurios yra pasakomos kunigams, turint galvoje, kad iš žmogaus nebūtų reikalaujama daugiau. Kadangi mes nereikalaujame, tad nėra prasmės apie tas sumas kalbėti. Tik galiu pasakyti, kad žmonės aukoja dosniai, ir kuo mažiau kalbi apie tai, tuo žmonės yra dosnesni. O jeigu kas nors nepaaukoja, vadinasi, negali ir neturi jaustis dėl to blogai. Tai nėra joks turgus ir pardavinėjimas, tai yra paprasčiausia auka. Iš tų aukų gyvena jau nebe parapija, o mes, kunigai, vienuolynas:„Kiekvienas darbininkas vertas savo užmokesčio“. Nuo Senojo Testamento laikų kunigai išlaikomi iš aukų.

Matome, kad vienos parapijos yra turtingesnės, kitos skurdesnės. Ar parapijų biudžetai yra visiškai izoliuoti, nesusiję su vyskupija?

Parapijos yra susijusios su vyskupija: yra mokamas tam tikras mokestis. Vienos parapijos moka daugiau, kitos mažiau, o paskui vyskupija tam tikru būdu dalija tas lėšas, padeda parapijoms, kurios nesurenka pakankamai lėšų ir tikrai vargsta.

Kokia yra kunigo alga?

Alga nėra nustatyta. Tačiau yra prašoma, kad parapija iš rinkliavų mokėtų tam tikrą algą kunigui, ir taip bandoma daryti. Tačiau kol kas dauguma kunigų gyvena tiesiog iš aukų, o algos suma neapibrėžta.

Kaip vertinate savo parapijos bendruomenę?

Tai tikrai brandi bendruomenė. Norėčiau šia proga jai ir padėkoti. Visada, kai kreipiamės su prašymais, įvairių bėdų prispausti, būtinai sulaukiame atsakymo, žmonės vienu ar kitu būdu prisideda prie mūsų reikmių. Parapijos žmonių skaičių labai sunku nustatyti, nes parapijiečiais save laiko daugybė žmonių, besilankančių pas mus iš kitų miesto vietų. Tuo tarpu dauguma rusakalbių ar lenkakalbių ir baltarusių Užupio gyventojų lanko kitas miesto bažnyčias.

Kalbino S. Žiugždaitė