Laimingas tarp pušų

Kai svečiavomės rašytojo P.Naraškevičiaus sodyboje, ją merkė pavasariu kvepiantis vasario lietus. Gal ir ne pats geriausias metas, tačiau šeimininkas nelinkęs kaip vartotojas svarstyti, kada šis gamtos kampelis gražiausias - jam čia gera visais metų laikais.

Šeimos namais tapusį vienkiemį, kur užaugo vaikai ir anūkai, o vasarą tilpdavo visa plati giminė, rašytojas įsigijo prieš tris dešimtis metų, kai niekas dar nė nesapnavo apie nūnai madingas savaitgalio sodybas Dzūkijoje.

Prasitaria: „Gal gydytojas ar archeologas iš manęs geresnis būtų? Ir pats norėjau, bet taip jau susidėliojo, kad žemės ūkio ekonomiką baigiau, auginau čia bulves ir miežius, sėjau, kiaules laikiau, vištas ir... laimingas buvau.“

Miško eigulio sodyboje gimęs, kaime augęs, gamtoje visuomet jautėsi kaip namie, - kiek save prisimena. Anksti neteko tėvų, užaugino giminės. „Vaikystėje su žmonėmis nelabai ką šnekėti turėjau - paslapčių daug, nežinau nei kur tėvas, suaugę nešneka, o vaikai tai žino, bet kai pasako - striukai, nesupranti nieko…” - skaudi šeimos istorija ženklą paliko visam gyvenimui.

„Pats sau tėvas ir motina” - vaikystėje gavęs neribotą laisvę, dienas ir naktis leisdavo miške, net nakvoti negrįždavo, bet visi tie žygiai - „tik nuklajojimai”, kaip šiandien sako, kur toliau nuo žmonių, ir tiek.

„Taip įpratau, kad paskui be miško, be laisvės negaliu - kaip uždarytas jaučiuosi. Mieste aš neturiu kur eiti, gal į parodą kokią, jeigu dar žmoniška. Anksčiau išeini, susitinki draugą, į alinę užsuki. O šiaip rankas ant nugaros susidėjęs ir vaikščiok. Nesuprantu, ką ten mieste veikti, dūmus gatvėse kvėpuoti?” - nors jaunystėje mieste ne vienus metus praleidęs (pokario Panevėžį aprašė knygoje „Fotografija su geltona dėmele”), liko ištikimas gamtai. Mosteli lango link - ten pušys, kasdien kalbinančios žmogų, jų prieglobstyje gražaus gyvenimo jubiliejaus sulaukusį, - vasario 24 dieną P.Naraškevičius minėjo 70-metį.

Įkvėpimo vardas - darbas

Lankų vienkiemyje diena prasideda anksti: „Čia viskas kitaip, keliuosi prieš šešias, išeinu į mišką, pasivaikštau, žiemą sunkiau, o vasarą prie Nemuno žuvaut nueinu, kokį karšį pagaunu. Akys suprastėjo, tai skaitau mažiau. Dabar man kompiuterinė programa skaito, parsisiunčiu daugiausia rusiškų. Po tiek metų Vladimiro Arsenjevo „Po Usuriskomu kraju” prisiminiau, anksčiau dažnai jį skaitydavau. Tuose kraštuose karinėje mokykloje mokiausi, teko pakeliauti, su žmonėmis pabendrauti, man tas kraštas prieš akis su visomis smulkmenomis gyvas iki šiol. Arsenjevas labai gražiai rašo. Nepuošnus jis, geros tikslios detalės… Klausai, kol užmiegi”, - pasakoja P.Naraškevičius.

Dzūkiško pušyno apsuptyje - šiuolaikinės technologijos, internetas, iš kurio kasdien pasiima tiek informacijos, kad popierinės ieškodamas kokią savaitę sugaištų, į sostinės bibliotekas keliauti tektų, gal net Mokslų akademijos?

„Dabar daugiau domiuosi moksline literatūra nei grožine, psichologija, fizika, nelygu, koks metas, per pilnatį astronomija patraukia”, - tikina.

„Kūrybą kukliai nutylėsite?” - provokuojame kelių dešimčių knygų autorių, žinomą publicistą, įvairiuose leidiniuose bendradarbiavusį žurnalistą.

„Noriu parašyti ciklą tokių trumpų esė, kokių 50-60. Dabar turiu pusę, bet turbūt tik kovo mėnesį rašysiu, o paskui pertrauką iki rudens padarysiu. Vasarą kitaip nutariau praleisti. Man įkvėpimo nereikia. Aš galiu atsikėlęs iškart sėsti prie stalo ir rašyti, prisiverčiu, nes tai yra darbas”, - sako P.Naraškevičius, kurio skaitytojui, žinia, kūrybinė virtuvė ir nerūpi. O skaitančiųjų kiekvieną antradienį „Alytaus naujienose” publikuojamus „Dienoraščio be datų” tekstus tikrai netrūksta. Šelmiškai šyptelėjęs, autorius padėkoja kolegei Zitai Stankevičienei už jo talentingą portretą, dedamą prie šių tekstų - skaitytojos į akis autoriui pasižiūrinčios ir negalinčios neperskaityti iki paskutinio taško!

Paprasta ir tikra

Kalbai pasisukus apie literatūrą, P.Naraškevičius svarsto: „Kas liko iš 1000 metų? Tai, kas paprasta ir tikra, o modernumas literatūroje yra tik išdykavimas. Jei skaitai eilėraštį ir po ranka enciklopedijos reikia, tai jau negerai. O paėmei Paulių Širvį - ir jauti viską: „Bauboja kaimenė žaloji/ Geltono rudens vakare/ Atloja šuneliai, atloja/ Vaikystę piemens kepure.” Nereikia nei mokslininku būti, nei užsienio kalbos mokėti. Kai meniškas žodis su talentu pasakytas, tai jo neiškirsi. Eilėraščio suprasti nereikia, jį turi jausti, o suprasti galima kokį nors mokslinį teiginį ar matematikos formulę.”

Dabartinės grožinės literatūros P.Naraškevičius neskaito („Nors tu verk…”). Knygos ateitį jis mato skaitmeninėje laikmenoje - atsisiuntei ir skaitai sau. „Gal turtingi žmonės pirks gerai išleistas knygas, nes prestižas bus namie gražią biblioteką turėti? - susimąsto, - pavyzdžiui, aš turėjau kaimynę, kuri pirkdavo knygas pagal… viršelio spalvą!”

Nors ir mintimis, ir vidine ramybe toli nuo civilizacijos (kur nebuvusi, ji primena apie save mobiliojo telefono garsu - paukštelių čiulbėjimu, įkyri reklamos mergaitė ne tik jubiliejaus proga rašytoją pasveikina (!), bet ir… šveicarišką lieknėjimo būdą pasiūlo), pašnekovas neatitrūksta ir nuo pasaulio aktualijų. Šalia knygų visada randa laiko internetiniams laikraščiams pavartyti. Mums, kolegoms, konstatuoja (o mes ir negalėtume to ginčyti), kad „žurnalistika palieka kažkokią aktyvią tuštumą, priklausomybę nuo žinių, informacijos”.

Žmogus pasaulyje

„Namuose knygoms vietos stinga, kai ateina anūkė - neturime kur pabėgioti, dabar man svarbiau anūkė. Vaikai šiandien kitokie, jai pusketvirtų, o jau kompiuteriu rašo, skaičiuoja… Aš pirma, ką atmintyje apie save turiu, kaip sėdėjau ant kelio su marškiniukais baltais ir stačiau smėlio pilį. (Mažas buvau baltaplaukis, ilgais garbanotais plaukais, giminaitė, kai ėmė iš tėvų namų, galvojo, kad mergaitė…) Važiavo pro šalį ūkininkas, vaiko nepastebėjo, ratu užkabino, o aš - į griovį. Pasakoja, kad jau iššokęs kumšteliu grūmojau ir keikti mokėjau, mano anūkė dar nemoka…. Gal laikas toks buvo, įtampa, karo metai?” - su švelnia ironija apie skausmingus dalykus pasakoja P.Naraškevičius.

Jo vaikystės prisiminimuose iškyla rusų tankistas, paprastas žmogus iš Ukrainos, kuris dėdei pasakė: „Palauk, šeimininke, mes - kareiviai, tuoj išeisime, bet ateis kiti ir tokią tvarką padarys, kad verksite visi.”

Gerai prisimena tą dieną, kai mirė Stalinas: „Nuo 1953 metų kovo tokios pūgos nemačiau. Nieko nesimatė, šuo, ir tas įlindęs į būdą, bijo nosį iškišt - pas mus, tiesa, ne šuo, o vilkas buvo, paėmė vilkiuką ir užaugino, -staugimas stovėjo ir baisybės, žmonės kalbėjo: „Kiba velnias dūšią neša?” Kitą naktį žiūriu pro langą į menesieną (pusbrolis palikdavo šautuvą, zuikius baidydavau, kad obelų nenugraužtų), klausau radijo ir apie Stalino mirtį išgirdau, vos nuo suolo nenukritau…”

Viskas reliatyvu: Nikitos Chruščiovo atlydys anuomet atrodė kaip šventė, o paaiškėjo, kad šventas nebūtinai toks, koks paskelbtas, ir niekas iš esmės nepasikeitė. Nebent tai, kad vietinėje bibliotekoje nebeliko knygų, kurių Petras dar nebūtų skaitęs, ir jų ieškoti teko eiti į miestelį.

„Per vieno žmogaus gyvenimą turbūt nelabai daug permainų pasaulyje ir gali įvykti. Pavyzdžiui, dabar aš visiškai nesidžiaugiu tuo grįžusiu kapitalizmu, man jis šlykštus. Apie laisvę taip pat negali net kalbėti, jei savo elementarių poreikių patenkinti neišeina. Sako, pasaulis atsivėrė, o už ką jį pamatyti? Mūsų politikai - ne kas kitas kaip dvasios ubagai. Pats buvau Sąjūdyje, tačiau pasitraukiau, ne viskas man ten buvo priimtina. Dabar nepriklausau jokiai partijai, jei kada įstosiu - tai tik į… Lankų partiją, kurioje apie žvejybą, grybavimą pasikalbėsime. Dar priklausau Lietuvos žurnalistų ir Lietuvos rašytojų sąjungoms - čia mano gvardijos, kad vienišas nesijausčiau”, - užtikrina.

Ramaus gyvenimo atspindys

„Pasaulis su visomis suktybėmis man vis dėlto neatrodo baisus, nes labai daug kas jame priklauso nuo mūsų, žmonių, tarpusavio santykių. Kai brolius išvežė į Sibirą, ten juos globojo rusų šeima, nebijojo, nors galėjo labai nukentėti, - juk tremtiniai. Kai iš Rusijos, Ukrainos nuo golodomoro traukėsi pabėgėliai, moterys su vaikais, prisimenu, kad mūsų namuose jiems niekada neatsakydavo duonos, nors kiekviena riekė buvo suskaičiuota namiškiams, patys vos vertėmės”, - dar vaikas būdamas patyręs, kad apie šitą pasaulį su visomis jo spalvomis, žmonių santykių subtilybėmis nori papasakoti ir kitiems, P.Naraškevičius savo kūryboje nelinkęs moralizuoti ar įtikinėti, nes tiki savo skaitytoju.

„Mėnulis danguje, mėnulis vandeny ir prie mėnulio balta lelija”, - ilgai braukęs žodžius, kurių gausoje tilpo mintis, vaikystėje naktį ant ežero kranto sėdėdamas parašė. Norėjo, kad skaitytojas pats pratęstų eilutę, savo vaizdą susikurtų. Taip ir šiandien „Dienoraštyje be datų”: „Tai - ramaus gyvenimo atspindys, noriu kalbėti apie tai, kas amžina: mišką, šulinį, taką pas kaimyną. Kad ir kas pasaulyje atsitiktų, kad ir kokie politiniai dalykai, krizės ištiktų, šitai žmogui lieka. Ar tai nėra gražu? Ar to maža?”