„Lietuvi, šok aukščiau bambos.“ Štai toks projektas 2006 m. gruodį Vilniaus rotušėje buvo pristatomas tarp kitų trijų šimtų iniciatyvų „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“  programų konkursui. Projekte buvo numatyta 360 laipsnių videoprojekcija, kurioje tūkstančiai lietuvių bando šokti „Lietuvi, šok aukščiau bambos“.

Šuolis aukščiau bambos – štai kas buvo Vilniaus ambicija tapti Europos kultūros sostine, programą pavadinant „Vilnius CV“ – Creativity and Vitality, Kūrybingumas ir Vitališkumas arba Gyvybingumas. Lietuva, praėjus penkiolikai metų po sovietinės okupacijos, po šviežios Sibiu, Rumunijos miesto, nesėkmės, bandant įgyvendinti EKS programą, pareiškė šoksianti aukščiau bambos, aukščiau Talino, Rygos ir visų naujųjų ES narių. Aukščiau savo galimybių.

Ši jos ambicija įtikino Briuselio ekspertus. Ši ambicija patraukė vienus Lietuvos žmones teikti projektus, kitus – laukti Kultūros sostinės atsidarymo kaip didžiausios šventės. Šią ambiciją išreiškė viename svarbiausių dokumentų ką tik įsteigtas VEKS. Cituoju 2007 metų dokumentą.

„Projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ unikalumas ir tęstinumas.

Unikalumas

Istorinis, politinis:

• „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ – pirmas ir bene vienintelis istorijoje šansas, kai sėkmingiausias ir prestižiškiausias Europos kultūros projektas gali tapti ir Lietuvos valstybės istorine sėkme Europoje.

• Vilnius – pirmas Baltijos valstybių miestas, gavęs šį titulą. Lietuva turi galimybę tapti Baltijos regiono lydere kultūros srityje.

• Vilnius – pirma Europos kultūros sostinė tarp naujųjų Europos Sąjungos narių.

• Pirmas kartas, kuomet kultūrine programa siekiama pagerinti valstybės ir miesto įvaizdį.

• Lietuvai trūksta naujos istorijos faktų, kuriais būtų galima didžiuotis. Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ Lietuvai, kaip naujai ES valstybei, kuria naują kultūros istorinį puslapį.

• Tai realiausias Lietuvos bendruomenės integracijos į Europos Sąjungą projektas.

• Sportas, ekonomika ir kultūra – tai realiausi būdai Lietuvai pasižymėti pasaulio žemėlapyje. Kultūros srityje ši galimybė gali nebepasikartoti artimiausius šimtą metų.

• Pirmą kartą kultūrine programa siekiama pragmatinio tikslo – turizmo srautus Lietuvoje padidinti 15 procentų.

Humaniškasis:

• Pirmą kartą vienas projektas aprėpia visas kultūros raiškos formas ir visas tikslines auditorijas.

• Kultūros infrastruktūros pritaikymas neįgaliesiems atveria visiškai naują gyvenimo kokybę.

• Pirmas projektas, kuris yra atviras visiems visuomenės sluoksniams, tam, kad jų nariai taptų lygiaverčiai ir galėtų visavertiškai dalyvauti, kurti bei džiaugtis programos projektais, idėjomis ir renginiais.

• Valstybė yra socialiai atsakinga už žmogaus gerovę. Net ir sunkiausiai besiverčiantys žmonės turi teisę dalyvauti, kuriant šalies kultūrinį veidą. „Vilnius –­ Europos kultūros sostinė 2009“ programa šią galimybę suteikia visiems be jokių išlygų.

Meninis, kultūrinis:

• Pirmą kartą sukuriama kultūrinė programa, kurioje 90 proc. projektų –­ premjeriniai.

• Nyksta takoskyra tarp elitinio meno ir populiariosios kultūros: menas siekia plačiosios visuomenės dėmesio ir dalyvavimo, populiarioji kultūra – kokybės ir prasmės.

• Pirmą kartą Lietuvos kultūros projektų rengėjai gali planuoti savo veiklą dvejiems metams į priekį.

• Kultūros sostinės programą kuria ir įgyvendina miesto bendruomenės nariai. Programos principas „kultūra gyvai“ sukuria sąlygas kultūrinę plėtrą perduoti visuomenės, o ne institucijų atsakomybei.

Tęstinumas

• Sukurta nauja kultūros infrastruktūra – Europos kultūros sostinės palikimas.

• Naujų tradicijų atsiradimas ir perdavimas miestui po 2009-ųjų (Gatvės muzikos diena, Europos kultūros naktis, menas netradicinėse erdvėse ir festivalis LUX).

• Kultūra pagal valstybės prioritetus iš autsaiderių išsiveržia į priekines gretas.

• Realios kultūros politikos užuomazgos: pradedama planuoti kultūrinė miesto veikla.

• Sutvarkytas, apželdintas miestas.

• Gerėjanti gyvenimo kokybė – daug naujos kokybiškos kultūrinės patirties, ska­tinančios kultūros renesansą sostinėje.“

Nuo šito dokumento paskelbimo praėjo dveji metai. Kaip žinome, kultūros renesanso nebuvo. Kas buvo? Trys ministrai, du ar trys merai. Du VEKS’o direktoriai buvo atleisti, paskirtas trečias. Europos Komisija išreiškė susirūpinimą projekto eiga. Ekspertai.eu ir naujas Kultūros ministras reiškė pasipiktinimą. Prokuratūra, FNTT susidomėjo ir toliau domisi. Pasibaigus 2009-iesiems, Vilniaus miesto valdžia ir pats VEKS išreiškė pasitenkinimą savo veikla ir pasiektais rezultatais.

O galvojant apie Vilniaus kultūros ateitį, gal pirmiausia reikia pamatuoti pasiektus rezultatus pagal duotus pažadus? VEKS’o patirtį vertinti, atsižvelgiant į jos unikalią programinę koncepciją – CV, kultūra gyvai, t. y. kultūra, kurios kūrėju ir dalyviu tampa kiekvienas žmogus? Juk tai, kaip skelbta, buvo pirmoji Lietuvoje tokio masto programa, skirta ne tik meno profesionalams, bet ir paprastiems Lietuvos gyventojams. Ką pavyko pasiekti, ko ne ir kodėl?

Kokį nors projektą bandęs įgyvendinti žmogus žino, kad kiekviena idėja, ją įgyvendinant, traukiasi ir bliūkšta, jei jos nelaikai įsikibęs dantimis ir kiekvieno savo žingsnio nelygini su tuo, ko siekei ir dėl ko viską pradėjai. Taip, pasiskelbi šokąs aukščiau bambos, bet kai susirengi šokti, matai, kad ir oras nekoks, ir kojos apsunkusios, ir bamba per aukštai, ir kiti žiūri į tave kaip į durną.

Kas įvyko VEKS’ui? Atsiliepdami į šūkį „Kultūra gyvai“, visi galėjo pateikti projektą programai – ir pateikė. Kelis šimtus pateiktų projektų galima buvo suskirstyti į tris grupes. Vienoje jų – puikūs, įdomūs, antroje – absurdiški nedalyvaujančių kultūroje bendruomenių, pavienių žmonių, menininkų keistuolių projektai („Moterų miestas“, „Senjorų šokiai Sereikiškių parke“, „Gastronomijos festivalis“, „Afrikos šokių pamokos mokyklose“, „Žygio dainos“, „Meilės miestas“ su Barboros ir Žygimanto atvaizdais, „Videoprojekcijos, atgaivinančios Naujininkų namų fasadus“, „Gėlėmis apsodintas miestas“, „Protėvių anekdotai nuo XIX a. iki XX a.“, „Medžių istorija“ ir net Europos sportinių peilių svaidymo čempionatas). Trečioje grupėje – valstybės dotuojamų biudžetinių ir kitų pripažintų įstaigų pateikti projektai, tikintis, beveik reikalaujant daugiau pinigų, nes tų pinigų šiemet yra daugiau. Atėjo daug naujų ir silpnų su mažomis ir didelėmis svajonėmis, atėjo daug senų ir stiprių su dideliais reiklavimais. Ir antrieji nusvėrė...

Ir čia matau pirmą klaidą, pirmą ir labai svarbią pamatinės idėjos „Kultūra gyvai“ išdavystę – buvo pasiduota institucijų spaudimui, jų rengiamų projektų finansavimas tapo programos prioritetu. Institucijų pateikti projektai gal buvo ir labai geri, bet itin brangūs: kelis milijonus kainuojantys operos festivaliai (be jokio užsienio kolektyvo), koncertų ciklai, tinklų suvažiavimai ir galingos parodos, užsienio menininkų dotavimas, kai kur pavadintas unikaliomis gastrolėmis, kai kur – koprodukcija. Visi tie projektai vyko sklandžiai, ministerija pervedė lėšas tiesiai iš biudžeto, be jokių VEKS’ų. Didieji instituciniai projektai suvalgė milijonus, suvalgė potencialius mažųjų, naujųjų pinigus.

Pačių rengėjų buvo numatytas vieno milijono litų „Žmonių programos fondas“ – tai tik pusė „Operos festivalio“ biudžeto. Į šį fondą būtų galėję kreiptis paprasti žmonės, bendruomenės, mokyklos ir gauti šiek tiek pinigų savo projektams kurti. Lobistų „Žmonių programai“ paremti nebuvo, galų gale „Viešieji pirkimai“ būtų šią idėją klampinę, taigi didysis VEKS’o šansas tapti visos tautos programa buvo tyliai ir neskausmingai numarintas. Išbraukus iš VEKS’o programos žmonių sugalvotus renginius, visiems tapo gyventi paprasčiau.

Gerai, sakysite, tačiau paprastiems žmonėms liko galimybė būti jei ne programos dalyviais, tai bent žiūrovais – juk 2009-ųjų atidarymas turėjo tapti istoriniu?

Čia buvo padaryta antroji lemtinga programos klaida. Koją pakišo ne tik planuotojų nepatyrimas, bet ir elementari nepagarba paprastam žmogui, elitarinis mąstymas. Niekas negalvojo, ką realiai pamatys tas, kuris atvyks į atidarymo renginius iš Tauragės ar Skuodo, kaip jis jausis, kur statys automobilį, kur ves vaiką į tualetą, kur valgys, kaip grįš? Nors iš pradžių buvo planuota Tautos puota – didžiausias istorijoje miestelėnų balius, bet vėlgi pasiduota spaudimui ir visos lėšos mestos į 2,5 mln. kainuojantį šviesų šou ir į renginį VIP’ams. Vadovų nepatyrimas lėmė, kad garsiojo Gerto Hofo nebuvo paklausta, ką ir kaip jis darys, nebuvo atsižvelgta į tragišką „Vilniaus vartų“ atidarymo nesėkmę, – Katedros frontoną aprėpiantis dailus lazerių šou pavadintas iš kosmoso matomu fejerverkų spektakliu... 200 000 žmonių suplūdo į Vilniaus senamiestį ir trypė vieni kitus. Senamiestis juos pasitiko patikros punktais, baisia grūstimi ir tuščiu naujametiniu dangumi. Tą naktį džinas buvo paleistas iš butelio, dirva ekspertams.eu parengta. Per VEKS’o idėją 2008 m. gruodžio 31-ąją pervažiavo vikšrinis Gerto Hofo traktorius. Gera pradžia būtų buvusi pusė darbo. Pradžia buvo bloga.

Tačiau be šių lietuviškosios programos klaidų, teisybės dėlei, reikia paminėti dar vieną – didžiausią VEKS’o ir visų kitų istorijoje buvusių EKS’ų nelaimę: tai milžiniškas pačios įstaigos ir jos biudžeto augimas – per vienerius metus nuo nulio iki keliolikos ar keliasdešimt milijonų. Šiam augimui suvaldyti reikia tokio vadovo, kokių Lietuvoje nedaug – tokiems mokami dešimčių tūkstančių eurų atlyginimai. Lincas, pasamdęs šveicarų EXPO parodos autorių, taip ir padarė. Lincas šiandien didžiuojasi, įgyvendinęs visus tikslus ir baigęs programą pelningai.

Ir paskutinė nelaimė, kurią būtina paminėti: politikų kaita, politinės valios ir jokios politinės atsakomybės nebuvimas –­ šiuolaikinis Lietuvos maras.

Visi šie faktoriai, kartu sudėjus, lėmė, kad „Kultūra gyvai“ per 2009-uosius tapo Kultūra-beveik-negyvai. Negyvai uždaužyta, užpjudyta, leisgyvė. Po blogos pradžios sekė dar krūva blogų žinių, maitinančių tą patį blogos įstaigos stereotipą, ir jokia gera žinia jau nebeprasimušdavo. Tokia yra masinės sąmonės, pasižyminčios ypatinga inercija, specifika – sykį tapęs blogiu, reiškinys pasmerktas juo ir būti, o įrodymus gyvenimas masinei sąmonei žeria vieną po kito. Atsižvelgiant į visuotinį pasipiktinimą jau 2009-ųjų sausį buvo natūralu mažinti programos finansavimą. Pasipiktinimui augant, tampa aišku, kad finansinių rėmėjų taip ir nebus – kas kiš pinigus į blogį? Po ekspertų kritikos tampa natūralu tirti išeikvojimus. Įstaiga kaltina politikus, politikai –­ įstaigą, o visuomenė galvoja: fui, kaip visa tai neskanu, VEKS’as – vagių gauja, kultūra – tai galimybė vogti. Štai kur blogiausias VEKS’o palikimas: visais laikais buvęs vargšas, kultūros kūrėjas 2009-aisiais gavo vagies kepurę. Kas ir kada ją benuims?

Tačiau trys banginiai, trys VEKS’o renginiai, vykę trejus metus iš eilės, išgelbėjo visą programą. Pažadą, duotą Briuseliui ir Lietuvai – Kultūra gyvai, kultūra, kurią kuria ne įstaigos, o žmonės, Vilniuje 2007–2009 tesėjo Gatvės muzikos diena, Kultūros naktis ir Menas netikėtose erdvėse. Garbė Andriui Mamontovui, sugalvojusiam Gatvės muzikos dieną. Garbė Dainai Urbanavičienei, Kultūros nakties ir Meno netradicinėse erdvėse kuratorei. Trys programos banginiai kainavo ašaras –­ dešimtadalį vienos parodos ar festivalio biudžeto, tačiau būtent jie yra Kultūros gyvai fakelo nešėjai. Jie davė tai, ką žadėjo visa VEKS’o programa. Juose prasiveržė Vilniaus kūrybingumas ir gyvybingumas, tikrasis Vilniaus CV.

VEKS’as baigėsi taip, kaip baigėsi. 600 projektų teikėjai, prieš dvejus trejus metus patikėję, kad gali dalyvauti kuriant kultūrą, dabar jau tuo nebetiki ir užsiima nežinia kuo kitu, gal prekiauja Gariūnuose.

Tačiau šiandien, šiame forume galbūt verčiame naują kultūros istorijos lapą. Gal bus pradėta kurti nauja Vilniaus kultūros strategija, įvardyti nauji tikslai. Todėl baigiu savo kalbą siūlymu: mieli Vilniaus kultūros politikos kūrėjai, paimkite neištesėtą VEKS’o pažadą – kultūra gyvai, Vilniaus CV – kūrybingumas ir gyvybingumas. Tai reiškia, kad kultūra –­ ne VIP’o, ne įstaigų nuosavybė, kad kiekvienas mūsų gali ir turi būti kultūros dalyvis ir kūrėjas. Grįžkite prie 600 projektų, kuriuos pamynė VEKS’as – ten sutelkta miesto kūrybinė galia. Būtinai, bet kokia kaina pratęskite VEKS’o trijų pagrindinių renginių gyvenimą. Tam nebūtinos naujos brangios viešosios įstaigos, tereikia dėmesio ir paramos tiems, kurie šiuos renginius sukūrė.

Tegu Vilnius, traumuotas po 2009-ųjų, nebešoka aukščiau bambos. Bet tegul šoka. Žmonės padės, jei apie juos mąstysite. Žmonės šoks su jumis. Galvodami apie naują miesto kultūros strategiją, pirmiausia galvokite, kaip grąžinti šimtams tūkstančių žmonių tikėjimą kultūra, kurį pakirto Europos kultūros sostinė.