Kauno kamerinio teatro meno vadovas, režisierius Stanislovas Rubinovas, kviesdamas kolegas ir bičiulius į savo 80-ąjį gimtadienį, priminė, kad tai yra ir jo kūrybinio darbo 60-metis. Visi šie dešimtmečiai – ryški ir spalvinga menininko paletė: tai pirmieji vaidmenys Rusų dramos teatre, per 50 operos, operečių, miuziklų vaidmenų Kauno muzikiniame teatre, solinės programos Lietuvos valstybinėje filharmonijoje, režisūrinis darbas radijo teatre, scenarijai, pedagoginė veikla. Jis – vokalo dėstytojas Kauno muzikinio teatro studijoje, dainuojamosios poezijos pradininkas; pagaliau – Jaunimo studijos ,,Dirbtinio pluošto“ gamykloje įkūrėjas – tai ir buvo Kauno kamerinio teatro pradžia. Visko nesuminėsi ir nesuskaičiuosi, tuo labiau kad maestro nemėgsta dairytis atgal. Tačiau mūsų skaitytojams neatsisakė papasakoti vieną kitą gyvenimo ir kūrybos epizodą. Stanislovą Rubinovą kalbina Gražina Viktorija Petrošienė. Pašnekesys publikuotas kultūros savaitraštyje „Nemunas“.

Šešiasdešimt metų scenoje nebuvo vientisas kelias. Jame daug įvairių virsmų, posūkių. Galbūt net į tam tikrus etapus suskirstytumėte šį laiką?

Taip, gali susidaryti įspūdis, kad aš staiga vieną išduodu ir metuosi į kitą veiklą. Dabar kalbėdamas pabandysiu ir pats pamąstyti, kiek išties būta to virsmo. Į meną atėjau dar ankstyvoje jaunystėje. Galbūt apeisiu vieną etapą – karo metus. Šis laikotarpis man buvo ypač sunkus, į jį dabar paprasčiausiai nesigilinsiu ir nepasakosiu, nes tai atskira ir plati tema...

Bet tai labai skaudus jūsų gyvenimo tarpsnis... Ar šitie išgyvenimai turėjo įtakos, kad pasuktumėte į kūrybinę sferą?

Vokiečių okupacijos metais mano tėvą ir visus gimines sušaudė. Mes su motina pabėgome, slapstėmės miške. Tokioje žeminėje dešimt mėnesių gyvenau, žiemą ir vasarą. Buvo labai sunku – badas ir šaltis. Bet sunkiausia turbūt ne tai. Sunkiausia – nuolatinė mirties baimė. Ir dar vienas dalykas – miške aš praleidau laiką nuo vienuolikos iki keturiolikos metų. Ne tik nesimokiau, bet nemačiau nė vienos knygos, jokio spausdinto žodžio. O kai buvau keturiolikos, pradėjau dirbti ir net negalvojau mokytis. Tik suėjus šešiolikai aš grįžau, jeigu taip galima sakyti, į civilizuotą pasaulį. Pradėjau skaityti knygas. Mane tiesiog užsupo meninės informacijos srautas, kurį tada gavau.

O kaip atsitiko, kad būtent tokia literatūra, tokia informacija pasiekė pirmiausia?

Vaikystėje labai pamilau poeziją. Karo metais, kai bendravom tik su motina, ji rūpinosi mano edukacija – citavo eilėraščius, kuriuos prisiminė, niūniuodavo operų melodijas. Nuo šešiolikos – vėl vidurinė mokykla, kurioje viso labo mokiausi tik penkerius metus. Buvo labai sunku eksternu išlaikyti visus egzaminus ir gauti brandos atestatą. Aš jį gavau būdamas dvidešimt vienerių metų, tada jau aiškiai žinojau, ko aš noriu. Tuo metu domėjausi dainavimu, nes paaiškėjo, kad turiu gerą balsą, ir teatru. Vilniuje tada vaidinau saviveikliniame dramos ratelyje, taip pat ir dainavau.

O kas atrado jūsų balsą?

Saviveiklos laurų turėjau daug. Dalyvaudavau visokiuose konkursuose ir žemesnių vietų nei pirma, antra lyg ir nebūdavo. Pats supratau, kad neturiu alternatyvos. Tuo pačiu metu mane labai domino dramos menas, teatras. 1949 m. pabaigoje iš saviveiklos mane paėmė į Rusų dramos teatrą Vilniuje, nes jiems pritrūko jaunų vyrų, reikėjo vaidinti jūrininkus. 1950 m. gavau vaidmenį, įvyko mano premjera, buvau dvidešimties ir jau vaidinau profesionalioje scenoje! Tai buvo Grigorijus K. Treniovo pjesė „Liubovė Jarovaja“. Paskui mažų vaidmenukų atlikau Ostrovskio pjesėje „Vilkai ir avys“ ir dar keliose. Tuo pačiu metu, 1951 m., baigiau mokyklą, įstojau į Konservatoriją. Besimokydamas dirbau „Lietuvos“ ansamblyje, buvau solistas. Taigi dramos menas man vėliau nebuvo virsmas. Būtent nuo jo aš ir pradėjau kūrybinį kelią, tai mane labai domino. Konservatorijoje studijavau Vokaliniame fakultete, bet ten buvo ir Teatro fakultetas, taigi aš labiau draugavau su „dramokais“ negu su vokalistais. G. Dauguvietytė taip pat buvo mano kurse, kalbėjomės su ja šia tema, nes ji irgi vokaliste tapo galbūt per atsitiktinumą, iš tiesų labiau linko į teatrą. Jau tuomet turėjau savo teatro sukūrimo idėją, bet iš to nieko neišėjo. Nesugebėjau jos realizuoti dėl daugelio priežasčių. Pirma, tais laikais ką nors sukurti „iš apačios“ buvo neįmanoma, viskas kuriama „iš viršaus“. Antra, neturėdamas patirties, nežinojau nuo ko pradėti. Bet vis tiek bandžiau. Reikėjo pinigų, tad pradėjau dirbti Dailės institute saviveiklos vadovu, ten buvo susibūrę labai aukšto lygio saviveiklininkai. Organizavau chorą, dramos būrelį ir bandžiau daryti sintetinį meną. Per atostogas Druskininkuose pradėjau dirbti kultūros namuose Druskininkų saviveiklos vadovu ir per porą mėnesių sukūriau tai, ko anksčiau šiame mieste nebuvo. Ir dabar kartais ten prisimena mane ir mūsų veiklą...

Nerami siela? Neretai talentingi žmonės laukia, kad kas nors juos pakviestų, pasiūlytų darbo. O jūs vis kartojat – organizavau, dariau. Tad vadovo, organizatoriaus „šišas“ jau nuo jaunystės?

Ko gero, taip. Buvo toks kūrimo sindromas. Apskritai šioje srityje vieni kuria, kiti griauna. Nesakau, kad tie, kurie griauna, yra piktadariai. Griauti irgi reikia. Be griovimo nėra kūrimo. Yra žmonių, kurie turi talentą ką nors sugriauti ir galbūt paskui duoti tolesnės kūrybos akstiną.

Bet, kaip minėjote, buvo ir materialinių postūmių, nes reikia žmogui išgyventi, šeimą išlaikyti...

Žinot, ko neturiu, tai neturiu – apsukrumo ir mokėjimo gyventi, ir tai yra blogai. Šią mano savybę paveldėjo ir sūnus, dabar auga mano anūkai, tokie pat niekam tikę šiuo klausimu. Bet, kita vertus, aš kažkaip apėjau tą etapą.

Grįžkime prie gyvenimo posūkių. Sakote, visąlaik mintis krypo į dramą, o karjera prasidėjo dirbant Muzikiniame teatre (1956 m.), Filharmonijoje (1970 m.)...

Viską turbūt lėmė vokalas. Man tai labai patiko. Dar ir dabar kartais dainuoju sapne: balsas puikiai skamba, aš tiksliai žinau, ką atlieku – kartais ištisas operas. Todėl nenoriu sakyti, kad tai nebuvo mano gyvenimas. Matot, dainavau Muzikinio teatro spektakliuose, o tuo pačiu metu labai mėgau dainos žanrą, kurį dabar vadina dainuojamąja poezija. Dirbdamas Muzikiniame teatre, tuo užsiiminėjau labai aktyviai ir tapau gerai žinomas Lietuvoje. Daug mano įrašų tada sukosi radijuje. Deja, to, ką labiausiai mėgau, tuomet dėl draudimų įrašyti negalėjau. Bet tai, ką įrašiau, irgi buvo mano mėgstamos dainos.

Kas akompanuodavo, ar turėjote kokią nors grupę ?

Aš pats sau neakompanuodavau, gitara negrojau. Dainavau su akompaniatore. Draugavau su kai kuriais poetais ir kompozitoriais, kurie tuo metu gyveno Maskvoje. Tai buvo Michailas Tariverdijevas – dainavau nuostabių jo baladžių, arba muzikinių novelių, kaip jis jas vadino. Taip pat – vokalinius ciklus pagal Liudviko Aškenazio, Ernesto Hemingvėjaus, Andrejaus Voznesenskio tekstus. Atlikau labai daug Bulato Okudžavos dainų. Su B. Okudžava teko vieną kartą susitikti. Buvau pažįstamas su aktoriumi ir bardu Vladimiru Visockiu, dainavau vieną kitą jo dainą.

Tai buvo labai nauja, modernu, net drąsu tais laikais. Kas dar buvo jūsų komandoje?

Taip, Lietuvoje aš neturėjau vienminčių, bet gyvenimas mane suvedė su Giedriumi Kuprevičiumi. Jis gali patvirtinti, kad skatinau kurti muzikines noveles – taip mes jas vadinome. Atlikdavau nemažai G. Kuprevičiaus kūrinių. Taip gimė keletas vokalinių ciklų: pagal Juozo Macevičiaus, Algimanto Mikutos tekstus. Dar kartu su Regina Maciūte dainavome. Giedrius mums specialiai sukūrė vokalinį ciklą pagal Eduardo Mieželaičio tekstą, kuris vadinosi „Mes argonautai“. Paskui iš to gimė Giedriaus instrumentinės grupės „Argo“ pavadinimas. Tai buvo maždaug 1974-1975 m. Aš jau dirbau Filharmonijoje. Važinėjome ir po Lietuvą, ir po visą Sąjungą su programa, kurią sudarė M. Tariverdijevo, B. Okudžavos ir G. Kuprevičiaus kūriniai. Man akompanavo G. Kuprevičius.

Labai arti ir prie muzikos, ir prie poezijos...

Tai savotiškas žingsnis į teatrą ir net, galima sakyti, į kamerinį teatrą. Į tai, ko aš visą laiką siekiau. Žinoma, atlikdavau svetimą kūrybą, bet dainavau tiktai tuos kūrinius, po kuriais galėčiau pasirašyti. Tai buvo mano credo, tai, kuo tikėjau. To, kuo netikėjau, nedainavau. Dabar labai madinga sakyti: „Anais laikais man liepė daryti tą, aną.“ Žinot, man niekas nieko neliepė. Galbūt ne viską, ką norėjau, padariau, bet to, ką dariau, tikrai norėjau. Tik vieną kartą man teko prisiversti. Susirgo Vaclovas Daunoras, tad Palangoje su orkestru reikėjo padainuoti dainą „Širaka strana moja rodnaja“. Aš tų masinių dainų iš viso nedainavau, bet man paskambino ministras, labai paprašė, ir nors iš pradžių atsisakinėjau, bet vėliau, nenorėdamas konfliktuoti, sutikau.

1976 m. sukūriau Jaunimo muzikinę studiją. Net bijau sakyti, kodėl atsirado žodis „muzikinė“. Galbūt todėl, kad pirmas kūrinys, kurį stačiau, ir buvo muzikinis kūrinys. Kurdami studiją su G. Kuprevičiumi pradėjom fantazuoti apie kūrinį, kuris galėtų būti pastatytas. Tai buvo G. Kuprevičiaus roko opera „Ten, viduje“ pagal M. Meterlinko dramą. Labai gerai atsimenu vieną vakarą – buvau pas Giedrių namuose. Jis man perskaitė tą dramą. Mažas kūrinėlis. Aš iš karto pradėjau fantazuoti, kaip jis galėtų atrodyti scenoje. Mes kalbėjome vienas per kitą. Giedrius pradėjo rašyti muziką. Iš pradžių tai buvo vienokia idėja, paskui ji peraugo į gan didelį sumanymą. Gimė spektaklis „Ten, viduje“. Jis buvo savotiškas iššūkis. Visų pirma, pati tema buvo pavojinga tais laikais. Antra, autorius – simbolistas. Kai šitą spektaklį pradėjome rodyti, labai sujudo partijos komitetas.

Pasirinktą autorių, pastatymą „prasnaudė“, bet paskui vis dėlto susidomėjo?

Lietuvoje buvo galima „prašokti“. Rusijoje – jokiu būdu. Jau vien į Meterlinko pavardę nieks nesureagavo. Bet vėliau partijos komiteto instruktorius, tuo metu kuravęs kultūrą, išsikvietė mane ir paklausė: „Klausyk, ko ten pas jus jaunimas plūsta? Ką tokio ten darote?“ Aš ir sakau: „O kas blogai?“ O jis: „Jeigu taip jaunimas eina, gero nelauk! Gal jau gana to spektaklio?“ Žinot, čia pat buvo tie Kauno įvykiai. Na, bet jaunimas iš tikrųjų ėjo ir stovėjo per naktį eilėse, kad gautų bilietus. Salės kiekvieną kartą buvo pilnut pilnutėlės.

Paskui prikibo prie G. Kuprevičiaus „Darbas ir duona“ (pagal Justiną Marcinkevičių mes buvome pastatę roko oratoriją). Įžiūrėjo daug erotikos ir užkliuvo ten skambėjusi sintezatoriaus muzika, kuri tada laikyta supuvusių Vakarų ideologine diversija. Man tada ir sakė, kad aš užsiimu ideologine diversija. Vėliau turėjau labai daug nemalonumų dėl spektaklio „Nepažįstamoji“ pagal Aleksandrą Bloką. Pirmiausia pati A. Bloko pjesės idėja – nepažįstamoji, tokia mistinė būtybė, kuri atsiranda poeto vaizduotėje, ir iš ten patenka į realų pasaulį. Mes šitą spektaklį vaidinome „Girstučio“ restorane. Tai buvo pirmas spektaklis Lietuvoje, kuris vaidintas tokioje netradicinėje erdvėje. Nepažįstamoji pasirodydavo prie baro, eidavo basa su tiuline mantija.

Permatoma, tokia erotiška...

Taip, po tuo tiuliu ji buvo visiškai nuoga. Tai labai poetiškai, labai gražiai atrodė. Dėl to nekilo jokių ekscesų net tais laikais, žmonės į šitą epizodą žiūrėjo kaip į stebuklą, važiavo iš kitų miestų. Bet kažkas pranešė partijos komitetui, kad vyksta toks baisus dalykas. Atėjo propagandos skyriaus vedėjas žiūrėti spektaklio. Paprašė, kad jam duotų staliuką visiškai arti. Po spektaklio jis mane kviečiasi ir sako: „Šitą sceną reikia išimti“. Aš sakau: „Palaukit, aš pripažįstu, kad jūs turite teisę spektaklio nepripažinti, jį uždrausti. Bet teisės režisuoti jūs neturite. O scenos išėmimas jau yra režisavimas.“ Jis sušuko: „Ką jūs sakot! Jeigu uždrausime spektaklį, kils skandalas!“ Atsakau: „Na, ką darysi“. Po ilgų ginčų šitas spektaklis buvo rodomas toliau.

Aš jau galvojau, kad liepė tą mergaitę aprengti...

Nesutikau, nors buvo tokių variantų. Paskui man jau išeinant klausia: „O kada tu vėl parodysi kokią nors nuogą mergaitę?“ Aš sakau: „Jums asmeniškai? Jums asmeniškai pasistengsiu...“

O dabar – 1987 m., atšilimo pradžia, ir vėl platus užmojis organizuoti pirmą tarptautinį festivalį.

Taip, tuo laikotarpiu daug visko vyko. Kaunas yra nuskriaustas kaip ir kiekvienos valstybės antrasis miestas, kai jis tampa sostinės maitintoju. Man visą laiką atrodė, kad Kaunui trūksta didelių renginių, kurie galėtų patraukti ir kauniečių, ir kitų miestų gyventojų dėmesį. Kartu su I. Pukelyte norėjome Kaune surengti didelį festivalį, net gavome truputį pinigų, bet užspaudė Vilnius. Vis dėlto 1987 m. sugebėjau pramušti šitą idėją, nors buvo labai nelengva. Festivalis vadinosi „Jaunasis teatras 87“. Dalyvavo ir Londono universiteto, ir tuometinio Leningrado, ir Tbilisio teatrai.

Ar pasisekęs festivalis pažėrė jums kokių naujų idėjų?

Praėjo tiek daug metų nuo ano festivalio, bet dar ir dabar važinėdamas sutinku ką nors iš teatralų ir išgirstu sakant: „Žinot, mes buvom tuomet pas jus Kaune, tai buvo nuostabus festivalis...“ Visada maniau, kad Kaunas dėl daugelio priežasčių absoliučiai idealus miestas festivaliams rengti. Viena tų priežasčių – galybė jaukių teatro salių. To neturi kiti miestai, net Vilnius. Viskas labai kompaktiška, visi teatrai yra pačiame centre, vienas šalia kito. Dideliame mieste festivalis pražūva. Mes tada galvojome, kad jis bus tęsimas, bet prasidėjo dideli įvykiai, dainuojanti revoliucija, ir šitas festivalis jau buvo nereikalingas.

Ir štai po dvidešimties metų – festivalis „Monobaltija“.

Taip, po dvidešimties metų, nors darbavomės visą laiką. Daug vaikščiota, šnekėta apie tai. Labai džiaugiuosi, kad miesto valdžia pamatė, kad ši idėja iš tikrųjų gera, kad to miestui reikia. Dabar jau į festivalių šeimą įėjo ir mūsų festivalis, noriu tikėti, kad ir šiais metais jis įvyks.

Nepaisant sunkmečio?

Nepaisant. Ir kad įvyks tokiu lygiu, kokiu turi vykti. Ankstesnio festivalio metu pas mus atvažiavo labai daug įžymių teatro darbuotojų, užsimezgė vertingų ryšių. Apskritai festivalis – ne tik teatras, tai ir komunikacija. Ir ankstesnysis festivalis pavyko, labai įdomiai praėjo, todėl manau, kad yra tam tikras nuopelnas vien tai, kad jis buvo.

Grįžkime trumpai prie jūsų dėstytojavimo. Jūsų mokiniai – jų yra daug ir ryškių asmenybių. Ar įžiūrite juose savo braižą? Ar yra iki šiol likusių bendraminčių?

Ką reiškia mokiniai? Vieni pradėjo pas mane, paskui mokėsi dar kur nors... Negaliu sakyti, kad jie yra visiškai mano. Pavyzdžiui, viena, Operos teatre labai žinoma solistė Sofija Jonaitytė dramos studiją pradėjo pas mane, kaip ir Algis Dainavičius, režisierius Rolandas Atkočiūnas ir daug daug kitų. Nevardysiu visų pavardžių, nes ką nors užmiršiu.

Visiški bendraminčiai liko teatre dirbti. Kiti, pavyzdžiui, R. Atkočiūnas, kuris labai ilgai mūsų studijoje buvo, paskui išvažiavo mokytis į Maskvą, baigė Ščiukino institutą. Dabar jis yra gan žinomas režisierius. Viena vertus, jo darbuose matau to, apie ką mes šnekėjome, bet daug kas yra visiškai originalaus.

Kalbėdamas apie Rubinovą, paprastai pasitikslini: „Kuris – vyresnysis ar jaunesnysis?“ Džiaugiatės, kad esate su sūnumi arti, kad turite galimybę kurti kartu?

Ko gero, jei kalbame apie bendraminčius, numeris pirmas turbūt yra Aleksandras. Aš visą laiką vengiau apie tai užsiminti, bet jei jau uždavėte klausimą... Mes susikalbame šimtu procentų, mūsų kūrybinis tandemas davė labai daug rezultatų. Kartu su juo labai gera dirbti. Pavyzdžiui, reikia ką nors aptarti – susėdame arba važiuojame kur nors mašina ir šnekamės šnekamės... Gimsta daug visokių idėjų, nes mudu į tą pačią pusę žiūrime.

Kauno kamerinis teatras. Ar tai visų jūsų idėjų nuo pradžių pradžios išsipildymas?

Norėčiau sakyti, kad taip. Kitas dalykas, kad tas pats Kamerinis teatras gali būti geresnis, įdomesnis. Bet svarbiausia – pati idėja tokio nedidelio, tikro kamerinio teatro, kuriame žiūrovas jaustųsi atėjęs ne į valdišką instituciją pažiūrėti spektaklio, o pas savo vienminčius pabūti, kartu pažaisti. Turime spektaklių, apie kuriuos galima pasakyti, kad tai yra žaidimas kartu su žiūrovais. Visų pirma tai vieta, kuri turi vardą. Negali būti, kad tose pačiose patalpose vieną dieną vaidina vienas kolektyvas, kitą dieną – kitas. Tai yra namai, ir žmonės ateina būtent į šiuos namus, pas šiuos šeimininkus. Kamerinis teatras – jauki vieta, čia jaučiasi namų šiluma. Kaip aš džiaugiuosi, kai pas mus atvykę vaidinti aktoriai sako: „Jūsų teatras turi labai gerą aurą.“ Amžiną atilsį žymus rusų aktorius Olegas Jankovskis, koncertavęs mūsų teatre, pasakė, kad tokios auros jam neteko niekur pajausti.

Teatro aurą kuriame ne vien mes. Kuria mūsų žiūrovai. Žinote, pradžioje laisvi mūsų aktoriai stovėjo prie durų ir dirbo rūbinėje. Idėja buvo ta, kad žiūrovas ateina pas mus į svečius, o šeimininkas nuvelka paltą, jį pakabina, pakviečia toliau.

Šiame interviu sumanėme trumpai peržvelgti visą ilgą jūsų kūrybinį kelią, pasinerti į Kamerinio teatro gilumą, aptarti, kaip čia jums sekėsi dirbti režisūrinį darbą, nepasiseks. Bet gal trumpai pasakytumėte, ar iš esmės ką nors keistumėte, jeigu galėtumėte: gal aktorių būtų daugiau ar kokio spektaklio atsisakytumėte, ar ko nors norėtumėte išvengti? O galbūt šiuo praėjusiu Kamerinio teatro laikotarpiu esate paprasčiausiai patenkintas?

Negaliu sakyti, kad norėčiau pakartoti visas klaidas. O tų klaidų buvo. Bet pačią idėją, pačią svarbiausią liniją aš pakartočiau. Žinoma, joje kai kas galėjo būti geriau, galima buvo išvengti tam tikrų nesklandumų. Galbūt vieno kito spektaklio atsižadėčiau, bet jų būtų nedaug.

Tiesiog norėčiau, kad kolektyvo pajėgumas būtų didesnis. Mes kūrėme studiją ir rinkome žmones, bet nebuvo kokio nors konkurso, kuriuo galima geriausiuosius iš geriausiųjų atrinkti. Meistriškumo problemos... Jų lieka, ir aš pameluočiau, jeigu sakyčiau, kad esu patenkintas šimtu procentų. Kai kas iš mūsų žmonių, be jokios abejonės, gali dirbti geriau. Bet, kita vertus, žmonių atsidavimas, lojalumas, supratimas, kad tai, ką darome, darome bendrai, mane visiškai tenkina.

Mes redakcijoje kartais sakome, kad galime išleisti „auksinį“ laikraštį, bet neskaitomas jis tampa tik makulatūra. Kaip perfrazuotumėte šitą posakį teatrui?

Teatras gali būti be pastato, be režisieriaus, be dailininko, be kompozitoriaus, be ko tik nori. Anksčiau svarstėme, ar jis gali būti be uždangos. Pasirodo, gali, dabar daug teatrų be uždangos. Bet be dviejų dalykų jis negali gyvuoti: be aktoriaus ir be žiūrovų. Be jų jis iš viso neegzistuoja. Dėl to aktorius ir žiūrovas yra teatrinio meno kūrėjai.

O Kamerinio teatro ypač... Kai tenka taip arti sėdėti ir susitikti akis į akį su aktoriumi, kartais truputėlį net nejauku.

Dėl to kiekvienas spektaklis – naujas susipažinimas su svečiais, kurie pas mus ateina, tai yra bandymas bendrai sukurti meną. Kartais tas menas sukuriamas, o kartais – nelabai.

Net didžiuosiuose teatruose girdi aktorius sakant: „Šiandien prasta salės aura.“ Arba atvirkščiai.

Mes ypač tai pajuntame, kai spektaklis vyksta netradicinėse erdvėse, kur visiškai mažai žiūrovų. Ir čia yra viena iš didžiausių mūsų laikų problemų. Nors mes jau užsiauginę, prisijaukinę savo žiūrovą – tai yra labai puikūs žmonės, puiki publika. Jie žino, ko nori. Bet dalis žmonių ateina pirmą kartą, jie galbūt apskritai nėra teatro žiūrovai. Kartais jie sudaro didesnę, kartais mažesnę publikos dalį. Nuo jų viskas ir priklauso. Kas paskutiniu metu yra mūsų skausmas? Pastebime, kad kritinė žiūrovų masė blogėja. Jeigu taip galima sakyti, ji darosi... kvailesnė. Vyksta keli procesai. Visų pirma, jaučiame, kad didelė dalis žiūrovų emigruoja, ir labai baisu, kad tai jaunimas. Tegul neužsigauna kitų kartų žmonės, bet manau, kad jaunimo atstovai yra patys geriausi teatro žiūrovai.

Galbūt imliausi... reikliausi?

Taip, imliausi. Galų gale jiems priklauso ateitis. Dėl to labai džiaugiuosi, kai išėjęs prieš spektaklį į fojė matau daug jaunimo. Be to, jis yra pažangus, nenori matyti to, ką matė vakar. O vyresni žmonės kartais prisirišę prie to teatro modelio, kuris buvo jų jaunystėje. Ir tie jauni žmonės išvažiuoja. Vieni į užsienį, kiti kad ir į Vilnių. Šitą mes labai jaučiam.

Dar vienas dalykas. Mūsų šaunioji žiniasklaida atlieka nuolatinį darbą. Tai yra lakuoti žurnalai, lakuotos laidos, kurios paprasčiausiai bukina žiūrovą ir augina sočią publiką. Iš sotumo joks menas niekados nėra gimęs. Aš taip kalbu ne todėl, kad kai kas sako: „O, tai reikia neduoti teatrams pinigų, sotumo nebus.“ Kalbu apie dvasios sotumą. Ateina pas mus žmonės sotūs šitų „Olialia pupyčių“ ar šiaip kokių įdomių istorijų. Jie ateina į teatrą, kad jiems duotų dar panašaus maisto, kad juos dar palinksmintų. Žinoma, taip sakyti jokiu būdu negalima apie visus žmones.

Sakykime, salėje penkiasdešimt žiūrovų ir keturiasdešimt iš jų – sotūs, atėję linksmintis. Kaip jaučiasi likusieji dešimt, ištroškę teatro? Prastai?

Be jokios abejonės. Matot, aš nesergu anų laikų nostalgija, bet yra keletas dalykų, kam ją jaučiu. Kad ir kaip būtų keista, jaučiu nostalgiją cenzūrai, nes ji statė mus į kovinę padėtį. Kiekvienas spektaklis, išėjimas į viešumą buvo kova, ir mūsų valdžia buvo neabejinga teatrui, nes bijojo, kad jis gali ką nors iškrėsti.

Šiandien lieka tik vidinė cenzūra.

Taip, bet suprantat, šitas dalykas buvo ir tuomet. Kita vertus, aš jaučiu šito dvasinio bado, kuris buvo, nostalgiją. Tada teatras atliko didelę misiją. Tai buvo išpažinties, ritualo vieta, ar kovos vieta už ką nors arba prieš ką nors. Deja, dabar šito nėra ar beveik nėra ir dėl to nekyla naujų idėjų, žmonės ateina į teatrą norėdami gerai praleisti vakarą. Vis dėlto gal tai nėra taip blogai...

Bet mes esame kalbėję, kad kartais reikia eiti ir į kompromisą. Viename susitikime su verslininkais jie prasitarė: „Dirbome, dirbome dvidešimt metų dieną naktį, kūrėm verslą. O dabar, kai jau truputėlį atsipalaidavom ir norim ateiti į teatrą, mes jau esam smarkiai atsilikę nuo vyksmo.“ Atvirai prisipažino, kad ateina kiek susigūžę... Be dvasinio alkio, ir šiek tiek bukumo, sutrikimo atsiradę. Tai ką daryti, kaip žiūrovą ugdyti? Ar nėra pavojaus, kad ir profesionalusis menas pataikaudamas pradės leisti kartelę?

Nemanau, kad jeigu jau nėra dvasinio alkio, žmogus dirbtinai turi jį sukelti savyje. Bet tas darbas, kurį atlieka visi tie lakuoti žurnalai, turi turėti atsvarą. Vienas labai protingas žmogus pasakė fantastišką frazę: „Jeigu aš nubrėšiu liniją, kaip man įrodyti, kad šita linija yra nelabai ilga? Yra tik vienas būdas įrodyti – šalia jos nubrėžti kitą, gerokai ilgesnę.“ Todėl ir reikia brėžti šitas gerokai ilgesnes linijas. Tai, kad yra ir pupytės, ir visa kita, gerai, tegul būna, aš ne prieš. Bet blogai, kai yra vien tai. Be jokios abejonės, yra ir pavojus prisitaikyti. Vadinasi, yra tik vienas būdas. Tie, kurie yra viršuje, turi užsiimti kultūros politikos kūrimu. Turi būti politika, o ne rinka, kuri viską formuoja. Turi būti politika, reikia mums ilgesnes linijas brėžti... Dvidešimt metų nepriklausomybės, o kultūros politikos kaip nėra, taip nėra. Dėl to ir festivalius ir visa kita darome. Aš svajoju, kad mus vieną kartą sukviestų esantieji valdžioje ir pasakytų: „Klausykit, meno žmonės, susitikime kiekvieną mėnesį...“

Jūs svajoklis, todėl iškart drįstu jūsų proveržį nutraukti. Tie viršuje keičiasi ir keičiasi, o jūs šešiasdešimt metų esate čia, apačioje. Kol juos prisikalbinsite eiti į dialogą, jau kiti atsisės ten, viršuje. O Jūs vėl čia – dirbat, kuriat, svajojat. Pabaigoje iš viso to laiko, šešiasdešimties kūrybinių metų, surinkite sau dovaną iš savo darbų.

Iš to, ką padariau? Žinot, labai nemėgstu žiūrėti atgal. Aš labai daug padariau įrašų radijui, plokštelių įrašiau. Man sako: „Oi, tai jūs turbūt sėdit ir klausotės savo įrašų.“ Niekados. Klausausi tik vienu atveju – kai kas nors prašo kažkokio kūrinio ir tada reikia išrinkti. Bet savo malonumui nesiklausau, nes tai buvo vakar, o vakar... kaip toj žymių humoristų, Karcevo ir Ilčenkos, intermedijoje. Kalbėjo jie apie vėžius. Sako: „Vėžiai dideli dideli, po penkis rublius, bet... vakar.“

Bet paprastai tas „vakar“ būna rytdienos atspirtis.

Gal ateis laikas, kai aš pradėsiu dairytis atgal, bet kai tas laikas ateis, aš jau būsiu baigęs darbą. Patikėkit, tai – ne poza. Pavyzdžiui, savo seno spektaklio neinu žiūrėti. Aš jau ne taip mąstau, šiandien jį kitaip statyčiau. Manau, jeigu šešiasdešimt metų pradirbau tą, ką myliu, tai yra pliusas. Nieko nemėgstamo savo gyvenime nedariau.

O ar nenumatytų posūkių gali būti ateityje? Ar yra kokių minčių ką nors kardinaliai pakeisti, padaryti tai, kas nustebintų visus?

Jūs pasakėt gerą žodį. Jeigu man ateis mintis ir susiformuos idėja, aš nesakau, kad taip negali atsitikti. Ryžčiausi, be abejonės, tą idėją įgyvendinti. Bet kol kas neturiu tokios aiškios minties. Tačiau to, ką dabar darau, vis tiek neišduosiu.