Kažkodėl jau seniai, ypač vizualiniuose menuose, patraukia akį ir mintį destrukcijos – destruktyvios skulptūros, asambliažai kaip modernizmo klasiko Armano sulaužytas pianinas („Waterloo“) oranžiniame fone, tapyba ar fotografijos, užfiksuojančios pasaulio destruktyvumą, destruktyvius objektus ir pan. Destruktyvumą, kaip jį suvokiu, nesieju su bjaurumu ar šlykštumu, šie du dalykai man yra iš kitų, tamsiųjų ar juodųjų dimensijų; destruktyvumą siečiau gal tik su drastiškumu, drastišku ekspresionizmu, nors, ko gero, labai sunku būtų įvardyti tą destruktyvumo formulę, ir ji tiktų gal tik mano suvokimui, nes daugeliui kitų suvokėjų liktų gal svetima arba šiek tiek „ne tokia“. Pagaliau mano suvokiamas destruktyvumas yra labai arti dekonstruktyvumo, dekonstrukcijos, nes dekonstrukcija lyg ir turi kitą atspalvį, tas išardymas lyg ir įvykdomas tam, kad vėl būtų galima sudėti iš naujo arba bent kad nebūtų prarasta išardyto, (destrukciškai paveikto, dekonstruoto) daikto atmintis.

Ir galvoju, pats sau užminęs mįslę – negi aš taip pasikeičiau nuo tų laikų, kai mano dievas buvo viską apimanti gamtos harmonija (bet ji niekur nedingo), jos kosminis vienis; antikinių laikų estetikos mitai, pasąmonės sapnai apie neva kadaise egzistavusi žmonijos aukso amžių. Kada neva žmogus sutarė su žmogumi; neva visi žmonės su visais žmonėmis (nors to niekada nebuvo, priešingai liudija archeologija ir istorija, senieji rašto paminklai. Aukso amžiaus atgarsį teberegiu gamtoje, jos ekologinių ryšių voratinklyje, mums nematomomis gijomis apmezgusį visą pasaulį, kas gyva ir negyva, ir tas gamtos aukso amžius yra tada, kai vieni organizmai valgo kitus; ir ne tik kad išliktų, bet ir tam, kad tie kiti pernelyg daug nepasidaugintų arba „natūraliai atrenkami“ būtų sveiki ar sveikesni. Ir – kas svarbiausia – nors ir pažeistas, tas gamtos „aukso amžius“ dar tebėra, dar išlikęs toks, koks buvo prieš ištariant ir suvokiant pačią aukso amžiaus sąvoką.

Ne, visa tai iš manęs niekur neiškeliavo, tebėra manyje ir bando sugyventi, sudaryti kažkokią naują harmoniją su tuo šių laikų destruktyvumu, persmelkusiu žmogaus sielą, kultūrą ir negailestingai keičiamą gamtą. Tad iš kur tas postmodernus destrukcijos alkis? Ar ši destrukcija išvis sietina su kažkokiu terminu kaip postmodernus ar apokalipsinis? Ar postmodernybė nėra apokalipsės pranašė, apokalipsę suvokiant kaip pabaigos metaforą ir nesiejant jos su religija, tik iš jos pasiskolinant žodį-sąvoką, žodį-metaforą? Ar tai kokia bendra civilizacijos liga? Ar nesu kartais apsėstas kažkokio viruso, kuris man ganėtinai malonus? Ar pagaliau tas destruktyvumo pomėgis nėra kažkas pranašiško, kylančio iš bendro žmonijos civilizacijos tragizmo, iš savojo aš laikinumo, nykstamumo, nepabaigto baigtinumo tragizmo?

Pirmiausia mus visus vos ne visą laiką seka mirties, išnykimo destrukcija. Moderniaisiais laikais prie šito kankinančio supratimo apie mirties neišvengiamybę prisidėjo ir ekologinės apokalipsės destrukcija, apimanti viską ir visus. Ir nesvarbu, kad tai pernelyg dažnai pamirštame, jog tai gali įvykti po šimto ar tūkstančio metų, arba kad tai gali apskritai neįvykti, tiksliau, tai gali įvykti kažkaip kitaip, išliekant žmogui ir kultūrai kažkokiose visai kitokiose, dirbtinėse, steriliose ekologinėse dimensijose. Mes tikime, kad tai šiandien dar neįvyks, bet gyvename, dėdami sąmoningas ir nesąmoningas pastangas tam, kad tai vis dėlto įvyktų. Pagaliau destrukcija pažymėtas ir mūsų Saulės sistemos likimas, pats šviesulys – po kiek tai milijardų metų išseks ir jos galios, ji sprogs ir ištaškys viską į atomus ir jų daleles, į amžinąją materijos kaitą dalelių ir energijų pavidalu. Ir tai mes žinome, ir tai yra destruktyvios žinios, veikiančios mus ir kartais nepadedančios gyventi, ir tada pavydime tiems, kurie to nežino ir apie tai nemąsto – upėtakiams upokšnyje, drugeliui ant vasaros žiedo ir juodo čiurlio skrydžiui dangaus aukštybėje, kada vakaro mėlį keičia violetiškai rožinis saulėlydžio atspalvis.

„Kas daugina žinojimą, daugina ir kentėjimą“ – itin pranašiškai kadaise pasakyta krikščionybės mitų knygoje – Biblijoje. Tačiau ne apie ekologiją čia noriu kalbėt, o apie kitas destrukcijas, nes pati didžiausia destrukcija mūsų pasauly buvo civilizacijos išsiplėtimas, jos įsiveržimas į gamtos pasaulį. Regis, čia reikia ir ieškoti visų destrukcijų pradžių pradžios – tiek sieloje, tiek kultūroje ir menuose.

O menuose slypi kitas destrukcijos paradoksas. Destrukcijos mums patinka, modernizmas ir „amorfiškas“ postmodernizmas išmokė mus žavėtis destrukcijomis ir šiukšlėmis. Mes pernelyg pripratom prie šiukšlių; šiukšlės yra netgi labai gražios (yra šiukšlių, atliekų „oficialios“ meno kryptys). Prieš kokius trisdešimt metų amerikiečių rašytoja Susan Sontag aiškiai sakė: „Mūsų atliekos tapo menu. Mūsų atliekos tapo istorija.“

Atliekos taip pat tapo ekologiniu košmaru, ir tik nepaprastai menka jų dalis „įtraukiama“ į kultūrą atgal, paverčiama menu. Tai panašu į beviltišką ir naivų žaidimą, vis dėlto turintį prasmės ir šiek tiek ideologijos. Ir menas mus išmokė grožėtis labiau šiukšlėmis, o ne saulėlydžiais. Arba menu paverstas šiukšles leido prilyginti saulėlydžiams ar jūrų bei kalnų peizažams. O kas nubanalino saulėtekius ir saulėlydžius? – masinė mėgėjiška fotografija, pseudo tapyba ir TV? Galbūt. Nors internete esu matęs skelbimą, kad vienas kolekcionierius iki šiol superka saulėlydžių ir saulėtekių fotografijas…

Mūsų akys jau priprato prie šiukšlių, šiukšlės ir šiukšlynai tapo neatskiriamos peizažų, miestų ir priemiesčių privalomomis detalėmis. Be šiukšlių daug kam daug kur būtų nejauku – civilizuotas žmogus be šiukšlyno kaimynystės pasijaučia atsidūręs lyg kitoje, svetimoje planetoje.

Destrukcija, destruktyvumas yra antrasis civilizacijos konstruktyvumo veidas. Nes tik kai ką sunaikinus, pakeitus, galima kurti kažkokią naują konstrukciją, kuriai pernelyg greitai pasenus tiek estetiškai, tiek technologiškai, jau būtina ją dekonstruoti. Šia prasme modernusis menas lyg ir nieko neišrado – destrukcijos išradėja yra civilizacija, o menas lieka beviltiškas jos epigonas. Tik civilizacijos destruktyvumas kitoks negu natūralių gamtos procesų. Ir taip destrukcijos dievas ar demonas įsiskverbė į mūsų sąmonę ir buitį, dvasią ir kūną. Išorinės destruktyvios civilizacijos jėgos susilieja su įgimtu homo sapiens destruktyvumu. Regis, jis kyla iš noro pažinti, suprasti ir nuolat tobulinti viską keičiant savaip. Vaikai mėgsta daug ką išardyti, sugadinti, norėdami pažinti ir suprasti. Mus visada domino daiktų sudedamosios dalys – visas mokslas buvo skirtas tų sudedamųjų dalių ardymui. Visais įmanomais būdais ir priemonėmis, panaudojant ne tik pelytes ar beždžiones, bet ir pačius žmones; ir tai, juk gerai žinome, darė ne tik liūdnai išgarsėję naciai.

Ir vis dėlto, kai grožiuosi destruktyviais šiuolaikinio meno dalykais, man kartais pasivaidena, kad menininkai iš tiesų yra demiurgai, sugebantys sukurti harmoniją iš tų dalykų, kurie vos prieš kokį šimtmetį buvo anapus bet kokio meniškumo ribų. Menininkus destrukcijos dievas tiesiog įvarė į kažkokį kampą, nes kartais atrodo, kad iš tiesų nebėra kur eiti, nes grįžti į nuogą mimezę iš tiesų yra nebeįmanoma.

Banalioji tiesa, kad menas atspindi pasaulį, nėra tokia banali, kai pradedi galvot apie destrukciją ir apskritai apie daug platesnį nei menas pasaulio ir istorijos slinkčių bei paradoksų kontekstą. Aplinkui pilna įvairiausių šio reiškinio formų, o menininkai tėra tik formų medžiotojai, jų užčiuopėjai ir perteikėjai, transformuotojai neaiškių slinkčių tiek į ateitį, tiek į praeitį. Gal todėl įspūdinga jau minėto ir kadaise mane žavėjusio Armano „antika“ (kai kas iš jo transskulptūrų), supjaustyta į gabalus plieno pjūklų diskais, transformuota plastiškai ir ideologiškai. Man tai regisi kaip viena simboliškiausia, mįslingiausia praeities ir dabarties jungtis. Lyg metafora, atspindinti mūsų kaitą, taip pat lyg ir įspėjimas. Mes pernelyg įpratom meną suvokti išoriškai, kalbam apie plastiką, struktūras, grožį ar žaismę, apeidami jo paslėptas pranašystes ir įspėjimus.

Vis dėlto manau, kad šiukšlių estetika, meno destruktyvėjimas nesunaikino ir negali sunaikinti jokių senųjų vertybių. Galbūt postmodernizmo tuštybė ir kartu jo beribis išradingumas kaip tik yra puikus kontrastas, galintis išryškinti senąsias vertybes, praplėsti jų suvokimą.

Destruktyvumo mada taip pat kada nors paeis, kaip „praėjo“ antika ir akademizmas, romantizmas ar klasikinis modernizmas. Praėjo tam, kad išliktų ir nuolat sugrįžtų vis kitaip mus veikdami ir paveikdami. Ir mes negalim nuspėt, kur link „keliaus“ menai, veikiami naujausių technologijų, susipindami į meno rūšių ir krypčių Gordijaus mazgą. Regis, mus kol kas, o gal ir visada, šalia visų naujybių ir amžinų eksperimentų palaimingai veiks ir klasika, „padaryta“ klasikinėmis priemonėmis – žodis, užrašytas ant popieriaus; ant drobės ar medžio tapytas paveikslas; fotografija, atspausta ant šviesai jautraus popieriaus iš jau retoka klasika tampančio negatyvo; skulptūra, iškalta iš akmens ar marmuro, ar išlieta iš bronzos.

Labiau negu destrukcijų dievas ar demonas šių dienų pasaulio menui – be išimties visoms jo formoms – reputaciją ir gylį gadina totalinis jo komercializavimas, menininko „darymas“ ne meno priemonėmis.