Gerbiama redakcija,

Saulius Spurga yra vienas įžvalgiausių, blaiviai galvojančių ir lengviausiai paskaitomų Lietuvos spaudos bendradarbių. Su malonumu skaitėme jo išmintingas pastabas, pvz., lietuvių kalbos klausimu. Tačiau, skaitydamas jo svarstymus apie emigraciją (bernardinai.lt, 2009 gruodžio 28), užkliuvau už teiginio, kad dabartiniai emigrantai iš Lietuvos, esą, „daug skiriasi nuo Antrojo pasaulinio karo emigrantų bangos".

Esu vienas iš tų, kuris, būdamas dešimties metų, sėdėjau vieno mažo šėmo ir kito, didesnio, bėrio arklio traukiamame vežime ir pro ašaras akyse žiūrėjau į tolstančią Lietuvą, ir galvojau: „Sudiev, brangi tėvyne". Gerai atsimenu, kaip prie Lietuvos – Rytprūsių sienos tėvas pasilenkė ir į skudurėlį įrišo Lietuvos žemės žiupsnelį. Į mus, vaikus, nepažiūrėjo, kad ir jo akyse nematytume ašarų.

Tada niekur neemigravome, bet buvome karo pabėgėliai. Mano tėvai niekad emigrantais netapo. Iki paskutinės savo dienos jie gyveno dvilypį gyvenimą, už algą užsidirbdami tiek duonos, kiek reikėjo, o nuo darbo atlikusį laiką skirdami išeivijos lietuviškai bendruomenei. Jie gyveno savo čia susikurtos Lietuvos pasauly.

Mes, jų vaikai, savęs emigrantais irgi nelaikėm, nes ne savo noru Lietuvą buvom apleidę. Tie, kurie gimė čia – mūsų vaikai – tikrai niekur „neemigravo". Taigi, vargu ar kada iš tikro buvo tokia „Antrojo pasaulinio karo emigrantų banga". Tiesa, iš mano kartos į nepriklausomą Lietuvą suvisai grįžo vienas kitas. Iš mano tėvų – dėl senatvės, sveikatos ir iškeliavimo Anapus – dar mažiau. Daugumai mūsų buvo per sunku susitaikyti su mintim, kad reikės čia palikti savo vaikus ir vaikaičius, įprastą gyvenimo vagą ir buitį. Tad nesiryžom.

Paskui, ne kartą į Lietuvą nuvykę pamatėm, kad mūsų ten nelabai ir laukiama, kad iš tikro ten, už amerikietiškas pensijas ir santaupas, tebūtų galima tik „neblogai gyventi", bet kažin ar būtų įmanoma į naudingą ir produktyvų Lietuvos gyvenimą iš tikro įsijungti. Buvome per daug skirtingi ir savo galvosena, ir savo gyvenimo tikslais, užsimojimais bei siekiais. Ką nors iš naujo pradėti buvo per vėlu ir nesinorėjo tik Lietuva „naudotis", bet negalėti jai nieko duoti.

Dabar geriausias vaistas nuo noro bent senatvėj grįžti į Lietuvą yra internetinis „Lietuvos ryto“ puslapis. Tiek skausmingų ir verksmingų straipsnių apie visokias nelaimes, nesutarimus ir stačiai  atgrasantį žmonių elgesį niekur kitur kasdien nebūtų įmanoma rasti.

Kaip ten bebūtų, emigrantais vis tiek nesijaučiam. Esam žmonės, kurie ilgai norėjom ir tikėjomės į Lietuvą grįžti, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Todėl ne vis negrįžusieji yra emigrantai. Nors mūsų su jais jokiais atžvilgiais lyginti negalima, bet, pvz., tikrai ne emigrantai yra tie, kurie nuo praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio liko Sibire.

Jei nebūtume nuo bolševikų pabėgę, be abejo ten būtume atsidūrę ir mes. Abu tėvai buvo mokytojai, taigi tikri „liaudies priešai". Ir tikriausiai ir iš ten nebūtume į Lietuvą grįžę, kaip negrįžo tėvo tėvas, mano senelis. Niekas net nežino, kur yra jo kapas. Mano tėvas buvo laimingesnis. Ant jo karsto mes, vaikai, išbėrėm tą išsaugotą Lietuvos žemės saujelę. Kad svetima žemė jam būtų lengvesnė.