Alfonsas Nyka-Niliūnas Dienoraščio fragmentai 2001-2009 ir Papildymai 1940-2009. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Filologinės savimonės etalonas ir pribloškiantis ,,tikrumas savimi“, šiapus dažniau vadinamas pasitikėjimu - pora autoriaus eilučių gali durti aštriau už ilgiausią literatūrologo recenziją. 1961 metų dienoraščio sakinys, visiškai tiksliai apibūdinantis vidinę A. Nykos-Niliūno ,,astronomiją“: ,,Kaip saulė heliocentrinėje sistemoje, taip knygos visuomet buvo absoliutus mano pasaulio centras, apie kurį sukosi viskas, ir aš (trūksta įrašo pabaigos).“ (p. 445)

Skaitymo patirtimis dalinęsi kolegos užsiminė, jog šis, trečiasis dienoraščių tomas jau nesukeliantis tokio intelektualinio šoko, kaip pirmieji Nykos leidimai Lietuvoje. Man, priešingai, šiame jis atrodo dar įdomesnis už anuos du. Skaitai, ir kalbiesi. Jokiuose socialiniuose tinkluose to nepatyriau. Autorius atrodo atėjęs tiesiai iš vaikystės, iškritęs iš laiko: juo galima viską matuoti. Gerai, kad beveik nekomentuojama politinė ar kultūrinė Lietuvos situacija, išreiškiant orumą ir nuotolį. Tai nebe jo erdvė, joje jis iš tikrųjų svetimas. Ir jis pats pasirinko savo kontekstą – V. Mykolaitis-Putinas, Radauskas, Baudelaire, Chagall, Stravinskij ir kt.

„Tūkstantąjį kartą (tad aš čia kartojuos) apėmęs nenugalimas noras rėkte rėkti, kad gyvenimas nėra mokykla, kad gyvenant nieko neišmokstama ir nepasimokoma, kad sakyti ,,gyveni ir mokaisi" yra didžiausia nesąmonė etc, etc. Tūkstančius metų mokomasi, - ir vis blogyn!" (p. 144) Arba: ,,Gindamas tezę (tik dėl ginčo, t. y. pramogai), kad menas, ne gyvenimas, yra tiesa ir argumentuodamas, kad visi cituoja ne gyvenimą, bet Shakespere‘ą, visų pirma įtikinu save, kitaip sakant, įkrintu į savo paties kitam kasamą duobę.“ (p. 445)

Skaitydama galvojau, jog A. Nyka-Niliūnas mums parašė visą (nors ir labai netradicinę) lietuvių literatūros istoriją, dargi pasaulinės literatūros kontekste. Tai jį (o ne V. Kubiliaus XX a. literatūrą) privalo skaityti visi lituanistai fuksai. Netikėtai ir itin subjektyviai apimančią ir estetikos, ir meno kritikos, ir ars poetica pagrindus. Pavyzdžiui, absoliučiai rentgeniškas štrichas: ,,Bradūno poezijai trūksta tylos. Ją žudo nuolatinis kalbėjimas, žodžiai. Joje per daug laimėjimo, ir ji nežino, kad pralaimėjimas yra daugiau negu laimėjimas. Didelė poezija visuomet atsiveria į tylą ir baigiasi pralaimėjimu. O ir apskritai viskas laimima tik pralaimėjimo kaina. Laimėjimas atskiria nuo realybės, pralaimėjimas sujungia.“ (p. 43) Pastebėjimas galioja ne vien Bradūnui, kaip atrodytų paviršutiniškam skaitytojui, bet ir visiems mūsų literatūros festivalių bei kitų premijų laureatams. Taip pat intelektualinė orumo premisa: ,,Ar aš esu išdidus? Taip, bet tik savyje ir prieš save, - laikysena, kurios moto: Kaip maro saugotis viešumos.“ (p. 18)

Šioje knygoje mažumėlę maišosi laikas, tikriausiai dėl to, kad greta eina ,,Papildymai“ ankstesniems dienoraščiams: perleidžiant derėtų juos inkorporuoti, jei tai atitinka autoriaus valią. Vis dėlto skaitai ir orientuojiesi pagal datas – Nyka niekad neprarado ryšio su mūsiškėmis realijomis, nors kyla įspūdis, jog į šiuolaikinę lietuviškąją kultūrą žiūrima į iš aukšto (čia itin tiktų ir žodis ,,arogantiškai“). Vietomis net pykteli - bepigu ten jam sėdint kritikuoti sovietmečio intelektualų laikysenas; lyg nežinotų, kuo už tai būdavo susimokama. Tačiau negali neįsimylėti jo kritinio braižo: ,,Pradedantis autorius Literatūroje ir mene gan arogantiškai skundžiasi nepakankamomis lietuvių kalbos galimybėmis, užmiršdamas, kad ją gerai mokant, tos galimybės gerokai padidėja. Aišku, nekenkia ir talentas. Be to, niekas nedraudžia rašyti kita, daugiau galimybių turinčia kalba.“ (p. 496) Arba: ,,Mes visada skubame, rašome galvotrūkčiais, norime iš karto ir tuoj pat viską pasakyti; rašome ne iš vidaus, kažkaip išoriškai, norėdami nustebinti. O rašymas norėtų būti lėtas, nesuinteresuotas, gal net pavojingai arti banalybės ribos – kaip gyvenimas.“ (p. 471)

Vienas man svarbiausių Nykos dienoraščių aspektų – ontologinės refleksijos, išreiškiančios jo kultūrinį įklimpimą: ,,Ne mano Dievas, ne tavo Dievas, ne mūsų Dievas, bet Dievas, kurį atmetus, visa mano emocinė ir intelektualinė sistema sudužtų (dezintegruotųsi) kaip stiklas.“ (p. 470) Bet kokie primityvūs kultai toli nuo Nykos (vis dar prisimenu, kaip universiteto seminaruose religiniai idiotai jį kritikuodavo už ,,ateizmą“). Rodos, tai fenomenologinio mąstymo laukas, intuityvi Dievo mirties teologija (,,Tikras susitikimas yra niekados nebesusitikti.“ (p. 71)).

Aktualus ir sąmoningas autoriaus suvokimas, jog grynai estetiniame matmenyje ideologijos yra bejėgės (,,Esu laimingas, kad man visiškai nerūpi pasaulio tobulinimas ir kad jis man geras toks, koks yra, t. y. netobulas, nepagerintas ir nepagerinamas.” (p. 497))

Užbaigti norėtųsi Nykos kiek pašiepiamo Aisčio sakiniu: ,,Bendrai paėmus, knyga ir daili, ir verta puošti kiekvieno susipratusio lietuvio lentyną“. (p. 440) Aišku, šiomis aplinkybėmis tai gali skambėti vien autoironiškai, mat knyga visai ne masėms, o ir ,,susipratęs lietuvis“ šiandien neretai asocijuojamas su skustagalviu iš Patriotai.lt.