Vydas Astas. Rytmečio šviesa. „Versus aureus”, Vilnius, 2009

Jubiliejiškai pasitikdami atkurtosios nepriklausomybės dvidešimtąjį pavasarį, su pagarba savajai tautinei literatūrai paieškokime tos lietuvių rašytojų meninei prozai tikrai nesvetimos ir netgi būdingos rytmečio šviesos kad ir pernai rudenį šitokiu pavadinimu išleistoje ir štai vieną šviesų knygų mugės rytmetį kaip tik įsigytoje rašytojo Vydo Asto rinktinių apsakymų knygoje „Rytmečio šviesa“. „Versus aureus”, Vilnius, 2009.

Kiek gi jos – tos bičiuliškos, liūdnapasakiškos, blūdiškos, raganiškos, apyaušriškos, priešdieniškos, dienovidiškos, pragiedruliškos, kukiškos ir gugiškos, baltaragiškos, žaliaduoniškos, kairabališkos, priešaušriškos, duburiškos, susuktaburniškos, baltadėmiškos, lituaniškos, šermeniškos... amžinosios šviesos per visą neišpasakytai absurdišką viengungio amželį patyrė kad ir tas savo gimtosios žemės piktdžiugiškų liežuvių degutu nuo pat gimimo be kaltės vis ženklintas ir iš proto išvarytas Stanislovas Širmulis, taip staiga vieną naktį, gal jau paryčiui, nužudęs pusbrolį, savo tėvo sesers sūnų, tiesiog kirviu nukirtęs kiemo tamsoje, trobos pasienyje. Prisiminkime, kad gi tai jo, bjauriausiai nuo pat vaikystės visame kaime pravardžiuoto ir kankinto vienturčio sūnaus, „ tėvas retai kada nuo pat ankstaus ryto nebūdavo paniuręs, susierzindavo dėl niekų. Iš burnos tik ir žiebė rupūžės, velniai, siūlymai kupron, į ausį, į snukį.” / Apsakymas „Giminės dėmė”, p.13 /. Tėvas mušdavo nekaltus gyvulius, pliekdavo savo vaiką, tik girtas pasidarydavo kiek švelnesnis, o jo ūkis kasmet smuko, žmona balsu raudodavo seklyčioje. Ir dėl visko kalčiausias buvo juk ne kas kitas, o tik tas legendinis vidurnaktinis Stanislovo senelio apsikvailinimas velnio raiste. Tie prakeikti visą tolesnę giminę į prapultį įtraukusieji nebeišnarpliojamos velniavos akivarai. „Šiurpas tik lyžt, lyžt seneliui nugarą. Visą naktį malėsi jis po lieknus: išsipurvino, sušlapo iki ausų, danties ant danties nepataiko, nusikamavo – vos galo negavo. Tiktai prašvitus išsikapstė į pakraštį.” / „Giminės dėmė”, p.8 /.

Taip, tik prašvitus kartais gal dar ir įmanoma išsikapstyti iš tokių ir iš kitokių štai jau visą Lietuvą į ožio ragą surietusių bėdų. Vargšai žmonės, pagalvosime ir ko gero jau net nebešyptelėsime įsiklausydami, kaip trumpame, satyrinei liaudies teatro inscenizacijai pritinkančiame apsakymėlyje ,,Uždarbiai” / p.20 / tie patys neapsukriausieji, socialiai nusmukdytieji, padėvėtais humanitarinių parduotuvių drabužiais apsigerbusieji bedaliai, tie bedarbiais likusieji lietuviai, XX amžiaus pabaigoje staiga taip dainingai sunepriklausomybėjusios ir vos per dvidešimtį metų milijardiškai prasiskolinusios valstybėlės pažemintieji ir nuskriaustieji, samprotauja apie vien tik nusikaltimams ir bausmėms į pasaulį leidžiamus pusbadžiaujančius savo vaikus.

Va, kokia prašvitusi toji Antanėlio Lietuva! Jau ir Jonas, ir Petras nebegaišuodami puls duonos pelnytis taip, kaip juos ką tik pamokė Antanas – pradės kaip anais neužmirštamais spartuoliškų gamybinių penkmečių laikais „štampuoti” vaikus, o jų žmonos tiesiog kas metai vis gimdys ir gimdys lenktyniaudamos dėl žūtbūtinių socialinių išmokų, dėl visagelbstinčių pašalpų, dėl pinigėlių, be kurių išlikti, prasimaitinti, dorai išgyventi šitokiems socialistinio realizmo tiesioginiams palikuonims jau nebėra jokios vilties. Ir gal būt vieną šviesų rytą kažkuriam iš tų narsių „štampuotojų”, vis tiktai neišdūmusiam uždarbiauti į jokius užsienius, gimtajame krašte dar labiau pasiseks – ateis į namus stebėtinai kuklus socialinių pašalpų dalintojas ir netikėtai užleis tam Antanui, Jonui ar Petrui savo geradėjišką pareigybę: eik ir pats dabar panešiok pašalpas šiandieniniams Lietuvos vargdieniams. Tada jau ir šitokių užjaučiamai pašaipių, nuoskaudiškai parodijingų sociologinės-etnografinės pakraipos intermedijų autorius, kaip pasakojantysis veikėjas, stebėtojas ir komentatorius, gal bent kiek lengviau atsikvėpti sau leis: „ Nusigiedrijo bedaliams dangus, nudžiūvo ašaros.” / Apsakymėlis „Pašalpos”, p.21 /. O jeigu dar ir vieno iš tų energingų „štampuotojų” dukra ar podukra po ilgokai trukusių tikrinimo ir derinimo procedūrų pagaliau gaus sekretorės vietą pačioje aukščiausioje valstybės instancijoje, tai ko gi daugiau benorėti, kokių dar nematytų, neregėtų šviesos efektų Lietuvoje ilgėtis? / Anekdotinis apsakymėlis „Sekretorės derinimas”, p.22 /.

Nors kodėl gi ir mums, o atvirai tariant, ir Jums bent kiek rimčiau nepaderinus savo kasdien vis europietiškėjančios vaizduotės, kodėl gi drauge su vienu iš patiklesniųjų statistinių knygos personažų kiek įmanoma atidžiau nepasinagrinėjus taip gundančiai darbdaviškai pačiu laiku mums pasiūlyto ir akivaizdžiai gamtinio išsilavinimo bei gamtinės orientacijos pareikalausiančio testo, nes jau tikrai juk ir mums, o ko gero štai net ir Jums kaip tik dabar, per patį pasaulinės klimato kaitos finansinį karštį, neatidėliotinai gali prireikti kuo pastovesnio darbo su kuo pakankamesniu atlyginimu, argi ne? O ekologija dabar juk srauniausių įplaukų šaltinis! Visas pasaulis – taip velniškai pelningai kylantis ir šylantis ekologinės savišvietos ir savistabos vandenynas. O Lietuva – ežerų ežerėlių šalis. Taigi, mes jau ir įsijaučiame, ir įsivaizduojame, kad „ dabar vasaros rytas... teka saulė. Oras gaivus, kvapnus. Ant žolės spindi rasa.“ Darbdaviškai mandagus testuotojas nepamiršo paminėti, kad veiksmas vyksta jūsų žaliakrantėje Lietuvoje. Todėl kaip niekad žvaliai „ stryktelėjęs iš lovos, giliai įtraukęs oro, jūs bėgate prie upės, upelio, ežero, jūros. Jūs mėgstate maudytis? / - O, taip! / Ypač kai vanduo šiltas, tyras, skaidrus, žaižaruojantis kaip krištolas... Taigi, atbėgate ir lyg niekur nieko atliekate čia savo gamtiškuosius reikalus, tiesiai į vandenį.” / „Vaizduotės testas”, p.23 /. Ir kaip čia neprisiminsi kreiviausios Didžiojo Anonimo šypsenos!?.

Nejučiomis atkreipsime dėmesį į tai, kad vos tik Vydo Asto pasakojimuose kiek viltingiau švysteli koks ryškesnis spindulėlis ar sutviska graudėlesnė rasa, tuojau pat skaitytojo akys ir nosis vos ne toje pačioje apsakymo skiltyje ar kiek žemiau einančioje pastraipoje arba ką tik atverstame sekančiame puslapyje norom nenorom įsukamos į tamsiausiomis srutomis kaip ir anais atmintinais laikais tebeputojančią mūsų gyvenimiškąją marmalynę – atsiskyrėliškumo, nepasitikėjimo, ašarų, baimės, prakaito, smarvės, purvo, šiukšlių, suodžių, dumblo, mėšlo, niekšingų poelgių, ginčų, triukšmo, kakafoniškos muzikos, šeimyninių rietenų, paniekinimo, pasityčiojimo, prakeiksmo, išdavystės, pagiežos... velniškiausiąjį akivarą. Taigi, ne rytmečio šviesa nuo nemigos krūpčiojančio suaugėlio didžiavyrio sielą ar ką tik pabudusio mažamečio žmogučio baugščią širdelę paguodžia, o pragariškas sieros kibirkščiavimas ne vieną Vydo Asto apsakymuose skaudžiai sužvilgusią čia vyriškąją, čia moteriškąją kantrybės taurę mirtinai apkartina. Kad ir tie rytmetiškai prakilnūs visų ypatingiausios šviesybės meilingumo afektai. „ Nesulaukusi jo atsiguli, vartaisi, kol užmiegi, o jis pagaliau įslenka kaip vagis, šmurkšteli po antklode, tvoksdamas alkoholiu. Paskui ima dejuoti susiėmęs pilvą: kam aš tiek prisirijau, tiek prisilakiau! Keliesi, surandi vaistų. Jis žiaukčioja tualete, varsto vonios duris, leidžia vandenį. Grįžęs į lovą ir radęs tave dar pusiaumirkom... atsiprašinėja, dėkoja už pagalbą, bando meilintis, atstumtas įsižeidžia. Prasiblaškęs iki paryčių, galų gale užknarkia, o tu jau nebeužmigsi, ausyse plaka saldūs, pataikaujantys balsai: ak, kokia jūs laiminga, jūsų toks vyras...” / Apsakymas „Ko verkė mergaičiukė”, p.30 /. Tai tokie tad šviesūs paryčiai, tokia prakilni aktyviausiojo anais laikais taip pergalingai šlovingai klestėjusios, o dabar taip nebesuvaldomai nuostolingai jau ir bepralaiminčios šalelės veikėjo, gerbiamiausio visuomenės vadovo būtis. Bet gal bent jo išlydėjimas bus šviesesnis? „ Kai kas pateks į iškilmingas pakasynas. Pakasynas, kurios turės pranokti visas iki šiol buvusias. Vainikai, vainikai, vainikai su tautiškomis juostomis, su raidėmis, šaukiančiomis apie didį sielvartą. Ant pagalvėlių – ordinai, ordinai. Vėjas amžiais žaliose pušų viršūnėse.” / p.37 /. Ar tai spindintys didžiojo velionio ordinai apšviečia pušų viršūnes? Ne, tai mūsų tie antakalniškai balti debesys tartum lietuviško ledo lytys žydroje dangaus upėje.

Ne vienai staiga pravirkusiai mergaičiukei, užsikūkčiojusiai panelytei ar apsiraudojusiai apyjaunei dar moteriškei, nežinia ko besriūbaujančiai nenusakomo amželio bobulei ar visiškai nusižliumbusiai, bet nei kiek dar nesenstančiai, o vis jaunėjančiai našlei, arba nesuprasi kiek jau ir kaip ir vardan ko šitaip per visą žilą gyvenimėlį prisiaimanavusiai ilgaamžei senikei Vydas Astas kaip įmanydamas stengiasi nušluostyti ašaras. Šiuose rinktiniuose, turbūt net ir specialiai mūsų dabartinės politinės, socialinės, etninės, moralinės, filosofinės savivokos patikrinimui pateiktuose, tačiau tarsi užkerėtai bedžiaugsmiuose, nors ir jaudulingai parašytuose, apsakymuose skaitytojai būtinai pastebės kiekvieną šviesesnį pasakotojo minties krustelėjimą, gyvesnio žodžio kibirkštėlę ar jo perteikiamo dialogo intonacinį blyksnį. Gal nesuklysime pagalvodami, kad ir skeptiškiausiems, visko jau iki kaulų smegenų prisiskaičiusiems, bet ir tokios štai giminietiškai atpažįstamos, lietuviškai pašnekesingos novelistikos, aišku, vis dar neišsižadantiems ir žinoviškai laisvai ją aptarinėjantiems knygų mugės smalsuoliams net ir flirtinis įsimylėjėlių pokalbis apie mėlynakį lietaus debesėlį gali savotiškai sublyksėti kaip anuometinio socialistinio romantizmo lyriška parodija. Nes toliau beskaitydami, greit ir įsitikinsime, kuo baigiasi toks poetiškas apsakymo veikėjų pašnekesys. Skrandžio ligos riečiamas, bet ir apsukrus dar meilužis Algelis, švelniau nei kipšas net ligoninės rūsyje, prie pat lavoninės, nesibodintis ilgesingai pasiglamonėti su geraširdiška aistruole Daivute, neužilgo pats ir palenda po jos smurtingo sugyventinio Vladiko peiliu. / Apsakymas „Mėlynakis lietaus debesėlis”, p.47 /. Pradžioje taip svaigiai su saule lijęs debesėlis... pabaigoje plūsteli širdingiausiu tarybinio svetimoteriautojo krauju.

Ir veltui ieškosime šviesesnės properšėlės toje pergalingos ateities aukščiausių pastolių siurrealybėje – tame mirtinai išsigandusios, pavainikio vaikelio besilaukiančios darbininkės merginos sapne, kuris perspėja apie būsimą kūdikio praradimą. „ Ankstyvas rytas, troleibuso lūkuriuoja pulkelis žmonių, ir ji tarp jų. Priešais, kitoje gatvės pusėje, niūkso masyvūs keisto statinio griaučiai, apnarplioti pastolių konstrukcijomis. Ūmai net kvapą užgniaužia – ten, svaiginančiame aukštyje, karstosi vaikutis. Ji klykteli, bet joks balsas neišsprūsta iš burnos tarsi nebylei, ir žmonės stovi sau kaip stovėję. Džiaugsmingai šypsodamasis, lyg žaisdamas su mama gaudynes, vaikutis perbėga vamzdžiu, keli žingsneliai tuštumoje ir... į bedugnę...” / Apsakymas „Kūdikis nenori gimti”, p.48 /. Taigi, džiaugsminga vaikelio šypsena ir čia pat – bedugnė praraja. Ne tik šviesos nebus šiame Vydo Asto pasakojime apie beglobiškai išvargusią jaunutę kolektyvinio metalo cecho darbininkę, bet ir nei mažiausios ramybės, nei tylos, nei viltingesniam kvėptelėjimui tinkamo oro. Tiktai šiurpi sapno malonė – rėkti ir neišrėkti. Tiktai kraupi mergautinė jos nelaimė. Tarsi ta Edvardo Munko paveiksle kaukoliškai vis neišsirėkianti kiauraburnė pamėklė. Ir pragariškai sužvangantis telefonas pagaliau praneša, kad tai jis, būsimojo kūdikio tėvelis, nekantriausiai vėl ir vėl savo mylimosios geisdamas, šitaip tegul nors ir priešokiais, bet tikrai gi tik jos vienintelės taip neatidėliotinai pasiilgdamas, aplankyti atsiskubina. Todėl... „ Tarsi kokia banga kilsteli į šviesą, saulę, erdvę.” / p.53 /. Tačiau jų kūdikis iš baisaus rytmetinio sapno bedugnės į tokią apgaulingą šviesą taip ir neiškils.

Tai gal gi bent nuošaliausio kaimo ištvermingiausių moterėlių vienkiemiški rytmečiai pasirodys saulės pilnesni? „ Kitą rytą, nerasdama sau vietos, tartum niežų apnikta, Barbora slankioja po namus ir keikia rūgoja vyrą. Tas – į darbus, o ji šmurkšt pro vartelius į kitą pusę. Vakare jos dar nėra. Nėra ir naktį. Ir kitą dieną. Parsivelka kaip iš gerklės ištraukta, limpančiom akim, krepšelyje – nugertas buteliukas.” / Apsakymas „Našlės”, p.64 /. Na, jeigu jau ir tokiai apsukruolei moteriškaitei visiškai jos apleistoje trobelėje tik buteliukas pagiriomis besutviska, tai gal gi kaimynų kūtėje šiek tiek blaivesnė mintis švystelės. „ Šįryt apsiveršiavo Marės karvė. Pernakt nemigę, svyruodami šeimininkai dar pastovi prie mažyčio keturkojo kūnelio, taip gražiai prisiglaudusio prie motinos, nuolat jį laižančios. Dzieve, – pamano Marė, – visai kaip žmonės.” / p.66 /. Ar tai šviesus, ar nelabai šviesus toks pamanymas? Ar gal, atvirkščiai pagalvojus, ir žmogaus svirdulinga laikysena prieš patį paskutinįjį pasaulio sudrebėjimą vis akivaizdžiau panašėja į tokį gailų, jau nei išpasakojamą, nei išdainuojamą gyvulėliškumą... „ Ir per šermenis, begalę kartų su giedoriais kartodama: „ Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie! Ir amžinoji šviesa tegul jam ten šviečia! ” , ir prie kapo duobės Ona vis žvilgčiojo į Barborą, prisimindama jos „tai rasčiau ką...” / p.60 /. Barbora gi sakė, kad ilgai nenašlautų, kad susirasų ką, ir kaip mat susirado! O apsakymo pabaigoje ta pati velnio nešta ir pamesta Barbora turi jau nebeapsakomai daug laiko pergromuliuoti šaltą, vakarykštę, visų savo gudreiviškų ieškojimų ir atradimų glitėsiais apie dantis besiveliančią bulvę. Bet gal ir palikime su Dzievu tuos dzūkiškus samanynus, smiltynus, kadagynus. Pasitraukime iš to uogingo, grybingo, bulvingo peizažo. Nes dar turėsime apsižvalgyti ir kiek judriau, turistiškiau eskizuojamame, netikėtai nušvintančiomis arkomis gal net ir svetingiau pasitinkančiame senamiesčio kieme.

Eikim pasidairydami. Tartum iš platoniškojo urvo paknopstomis vis kiltume į šviesą. „ Po kojomis – vėl akmuo. Tik šios kapo duobės viršuje – perregima, vos vos pienu atmiešta žydrynė. Aukštyn, į švytinčią erdvę veržiasi ir pianinu barškinamas etiudas, kurį karpo griežtas, takto pradžią pabrėžiantis balsas: „Viens...viens”– galima įsivaizduoti, kaip vargšę mokytojo mergaitę kankina asketiškoji ponia, atsiprašau – panelė Liučina.” / Apsakymas „Trijų frontų generolas”, p.67 / Šitokiu lyg ir vos vos šviesėjančią apsakymo erdvę pabrėžtinai perkerpančiu sakiniu Vydo Asto piešiamas senamiesčio kiemas tikrai nebenušvinta net ir nuo spindulingo senmergės pianistės vardo. Tai gal dar bent tas naivuolis, ano soclenktyniškojo senamiesčio „gidas”, nepriekabus tarybinių ekskursantų pašnekintojas, iš visų penkiolikos broliškų respublikų vis atvykdavusių svečių šaligatvinis gerbėjas ir laisvanoris Lietuvos istorijos aiškintojas Staselis pasitiks mus, stebinančiai šviesiai įtikinėdamas ir draugiškai siūlydamas visiems – čia prašalaičiams, čia saviems kaimynams ar bent iš matymo kiek pažįstamiems „tuteišiams” – taigi, mums visiems, kurie jau tikrai nebesugebame nei mieste, nei kaime tarpusaviškai ramiai ištverti be muštro, be smurto, be peštynių... vis dėlto galų gale pasirinkti ne įnirtingo snukiavimosi, o savikritiško nacionalinio susitarimo ir bendratautiško supratingumo politiką. Tačiau ir Staselio šnekoje, kaip suprantam, čia ką tik šviesa žybtelėjo, o čia jau ir patamsėlis: „ Vyručiai, tuo atsakingu momentu man tik žybt akyse šviesa, ir viskas aptemo. ” / p.74 /. Vėliau šis žmogiškiausio apsakymo žmogiškiausias prasižengėlis, žmogiškiausios kantruolės žmonos nuoširdus išlaikytinis, net ir su pačiu žmogiškiausiu tarybinio senamiesčio prokuroru sukirs delnais: už žmogiškumą! O kol kas pernelyg nesidžiaukime. Ne per šviesi bus žinia. „ Pro arką, kurios kitame gale spindi saulės glostoma gatvikė, įkurnėjo trumpakelnis berniūkštis ir sukliko: – Staselį sodins kalėjiman! ” / p.67 /.

Tokia ta ribinė, ta herojinė, su neslepiamu filosofiniu pakantumu Vydo Asto kuriamų liaudiškai familiarių, nirtulingų, mušeiviškų, girtuokliškų personažų apsakymiškoji šviesotamsa. Juk nepamiršom dar, kaip tie geraširdžiai, bet aršūs mūsų broliai ir pusbroliai, anų tarybinių ūkių socialistinio darbo pirmūnai, su žingeidžiomis panelėmis studentėlėmis trankydavosi motociklais po laukus. „ Žibinto šviesa rovė iš tamsos gelsvo vieškelio atkarpą, pašėlusiai lekiančią po ratais. Greičiau, greičiau į priekį ta šviesia juosta, rėžti ir rėžti, pavyti šviesą, prasmegti į juodumą, greičiau, ak, greičiau! Svaigulys, mes išnykstam, mūsų nėra. A – aaa...” / Apsakymas „Kaip čia linksma”, p.89 /. Tas savigarbiškai gaižus anų laikų jauno traktorininko Algio nusigėrimas šokių vakaro metu, kai miestietė mergužėlė tik atsainiai pasišaipė iš jo kaimietiškosios egzistencijos, galų gale baigiasi visišku jo žemdirbiškos sąmonės aptemimu. Deja. Taip ir nepavijo kovingas kaimo traktorininkas tos visaliaudinės derlingų laukų šviesos. O ir jo laukiama, pasiilgstama Laimutė, kurios kojeles vis graudžiau šiurpino miesto bendrabučio skersvėjai, taip ir neatvežė Kalėdoms jam žadėtų naujų, dar neskaitytų knygų. Beliko prasmegti į juodumą. „Deginantis skystis kliuksėdamas almėjo į gerklę, iš kiemo bangavo muzika ir šviesa, jis suspaudė butelį, net pirštai trakštelėjo, ir sviedė į krūmus. Prasišiepęs Mečys žiūri, kaip jis dar grabinėja tamsoje motociklo, radęs bando užvesti, bet susvirduliuoja, brinkteli į šoną su visa technika ir nebekruta. – Gatavas, bestija, – nusijuokia draugužis. ” / p.91 /. Čia jau netikėtai ir gyvulišku žmogaus mėšlu gali pakvipti. Ir pabaisiškasis didmiesčio šiukšlių verpetas, žiūrėkit, jau veržiasi užtemdyti paskutiniąją dangaus šviesą.

O gal visa šitokia skrupulingai kruopščiai nugruntuota ir nelinksmiausiomis spalvomis šerpetojanti, sąvartyniškai ramiai viską išlaikančioje lietuvių kalboje gūdžiai įsispindėjusios tikrovės literatūrinė drobė su visu Vydo Asto kruopštuoliškų sakinių faktūriniu pašiurpinimu ir potekstiniu kantrybiškojo žmogiškumo sustingdymu tėra tik lunatiškai skaitytojo žvilgsnį įtraukianti autoriaus rašytojiško vaidybiškumo, dailininkiško dirigentiškumo, filosofinio tautvydiškumo klejonė? Tik sapnas? „Sidabrinė šviesa srūva iš dangaus, sidabru spindi sniegynai. Ir senelę prie kunkuliuojančio kiaulpuodžio, ir motiną su mezginiu, ir mane, net ką aš galvoju ir sapnuoju, – viską regi mėnulio akis, šalta žuvies akis.” Skaitykim toliau ir gal atsibusim kiek malonesnėje šviesoje. „ Rodos, vos spėjai sumerkti blakstienas, o senelis jau paržvygčioja atgalios, sklidiną statinę „aukso” prisėmęs – visa ji ledais apgargėjusi, prie vežimo prikepusi. Mėnulis jau nežinia kur pasidėjęs, Grįžulo rateliai į kitą skliauto pusę nuriedėję – jau rytmetis. Ir kol tas mėšlo kubilas dar nepavirto akmeniu, skubėk versti ant šono, ant dirvono. Daugybė krūvų priversta mūsų lauke, gretimame ir dar toliau. Pavasarį, kai atšyla, taip užkvimpa, jog blusos aplink dvesia, o mums kas – mes papratę.” / Apsakymas „Šiukšlės iš dangaus”, p.94 /. Čia jau ir globalinio metafizinio mėšlo kulto neišvengiantis lietuviškojo savikritinio realizmo prozos laukas – ,,modifikuotai” antsvoriškus agurkus užauginantis, garbinga šiukšliavežių dinastija besididžiuojantis ir jokiais kitais stebuklais nebetikintis, tik amžinąsias miesto šiukšles kantriausiai vis rūšiuojantis kaimas.

O čia ir lyg tyčia staigiausią masinį tyro geriamo vandens troškulį per nenumatytą techninį vandentiekio gedimą šėtoniškai iššaukiantis ministro pirmininko šokis – tango ar šeikas – toje nelemtoje, anais laikais gal dar ir nepaauksuotoje, tačiau vis tik patiems garbingiausiems miesto vizitatoriams skirtoje vonioje, kai „Jo šviesybė”, staiga tą rytmetį prapuolus didmiesčio vandeniui, buvo priverstas ką tik išsimuilavęs nuogutėlis trypčioti, sukinėti čiaupus ir šauktis visų velnių, o asmeniškai paties Liuciferio. / Apsakymas „Vanduo”, p.100 /. Katastrofiškai kylančią visuotinę paniką dėl staiga prapuolusio vandens išgąstingai alpuliuojančiame pramoniniame mieste palaipsniškai vis pikčiau kursto karštėjanti saulė. Prabilus merui, sutviskėjo miesto valdytojų galvos. Ne išminties aureolės ten suraibuliavo. „ Tik svilinantys saulės spinduliai smigo pro užuolaidų plyšius į pritemdytą posėdžių salę, tik plūdo, nurasodama kaktas ir plikes, siaubinga tvanka.” / p.103 /. Nieko gero nežada tas šviesiausių kaktų ir plikių aprasojimas. „ Išaušo dar viena diena. Dvi paras per tokį karštį neprausti veidai, sprandai, nugaros niežėjo. Užsikimšo tualetai. Prarūgo užmerkti skalbiniai. Pasibaigė švarūs indai ir stalo įrankiai. Stiprėdama iš visų kampų vertėsi šlykšti, kvapą gniaužianti smarvė.” / p.105 /. Pasaulio pabaigos kakafoniškoji fuga su variacijomis, išgąstingas bėgimas, rašytojo sugebėjimas įtraukti ir mus, skaitytojus, į tą beprotiško troškulio ištiktą miestą, į tragiškų priešmirtinių patyrimų kliedesį, kai „ ir giliausią naktį mieste kas nors dar žibina lempą, žmonės pabunda susapnavę šaltinį, laižydamiesi sukepusias lūpas blaškosi ligoniai, kai kuriems ir gyventi telikusi valanda, kita...” / p.106 /. Visuotinas veržimasis iš to chaoso, noras pasitraukti, vaduotis. Katastrofiškai prapultinga sumaištis. Tarsi jau ir ano Biliūniškojo laimės žiburio nebepasiekiamybė. „ Automobilių virtinės nuolat stabčiojo sausakimšose gatvėse. Mažai kas paisė šviesoforo signalų, ženklų, skiriamųjų juostų.” / p.106 /. Nei chaotiškai paliekamo žiburiuojančio daugiaaukščio namo šviesa, anei joks tvarkingai įsižiebiantis šviesoforas – nebe išsigelbėjimas. „ Jie bėgo. Kur? Bene jie žinojo... Lyg iš keršto saulė čirškino bėglių pakaušius, sunkė iš kūno tokią gyvybiškai brangią drėgmę. ” / p.106 /. Nepamirškime, kad mes čia tik skaitytojiškai mėgėjiškai tiesiog knygų mugės kavinukėje prie mineralinio vandens taurės samprotaujame apie Vydo Asto apsakymuose vis aptinkamus ne tik stilistiškai svarbius, bet ir meninės išraiškos pastiprinimui čia vienur, čia kitur tiesiog būtinus jo kuriamo teksto žodinės šviesos perspėjimus – saulės spindulio, mėnulio akies, miesto ar kaimo žiburių, net ir motociklo žiebiamus ar šviesoforo siunčiamus žmogaus laisvėjimo, nušvitimo, veržlesnės gyvybės signalus. „ Reguliuotojas sustabdė karavaną ir atidavė pagarbą iš šono plūstelėjusiam prabangių automobilių nikeliui. Paskui praleido kariškių koloną, vėl davė ženklą kitiems. Nuskriaustųjų kantrybė trūko, plykstelėję šviesomis jie rovė į priekį.” / p.107 /. Ir tos gelbėjimosi pastangos, tas plykstelėjimas šviesomis, galų gale tarsi ir nenuėjo velniui ant uodegos. „ Sutvisko, sublizgo lauktasis stebuklas – ežeras, kurio dar niekas, atrodo, nespėjo užnuodyti.” / p.107 /. Ir šitaip groteskiškai išsakęs mums tokią gerokai bauginančią, detektyviškai alegorišką, nebesuprasi ar anuometinę, ar šiandieninę, didmiestiško gyvybės vandens prapuolimo ir sugrįžimo versiją, Vydas Astas nebijo pabaigoje vėl pasakiškai greit prikelti, atgaivinti, apšviesti tą, kaip rodėsi, jau visai beužtrokštantį Miestą štai šitokiu vos ne apreiškiminiu sakiniu: „ Tyro vandens čiurkšlės, šaudamos į dangų ir krisdamos atgalios, žaižaravo it krištolas.” / p.108 /. Galėtume pasvarstyti, kad gal tai net ir tebelaukiamos Naujosios Jeruzalės garbei taip sukrištolintas, suafektintas, lyg ir perspėjamai vis dėlto į Dangų kreipiamo teksto fontaninis apšvietimas.

Bet randame Vydo Asto pasakojimuose ir palyginus šiltesnės, labiau padangiškesnės, kraštovaizdiškesnės, net vieversėliškesnės žodinės apšvietos etiudų. „ O virš ąžuolo, dar nuogomis šakomis, virš pilkšvo dar lauko jau čireno virveno žydrynėje ne vienas du, o tarsi šimtas vieversių, – taip gausiai, nenutrūkstamai, be prašymo ir užmokesčio, su tokiu įkvėpimu kaip niekas kitas. Skardeno: ei, pasijudinkit visi, ir maži, ir dideli, kurie po žiemos gyvi! Ir patys tarsi plyšo iš džiaugsmo. Šilti, gyvybę nešantys spinduliai liejosi į kiekvieną plunksnelę, į kiekvieną vabalėlį, sėklytę, laiškelį, šakelę..” / Apsakymas „Nukryžiavimas Velykų rytą...”, p.109 /. Todėl ir vėl gal kaip tik dėl tos nejučiomis vis labiau pasiilgstamos pavasarinės šilumos įsitraukiame į nepriklausomybiškai atvirai skaitomą knygą ir ieškome, ko nepametėm – ieškom ir šviesos, ir tiesos spindulių viename iš tų baisesniųjų Vydo Asto knygos apsakymų, apie kuriuos kalbėdamas literatūros kritikas Alfredas Guščius savo recenzijoje, pernykščiame lapkričio mėnesio „Metų” žurnale, pakankamai palankiai, bet ir netikėtai išgąstingai tarstelėjo - „ bijokite novelistų...”, tačiau tuojau pat ir pasitaisė - „ skaitykite jų knygas! ”... Aišku, kad dar nebuvo perskaitęs profesoriaus Arvydo Šliogerio tame pačiame žurnalo numeryje paskelbto dienoraščio, o tai būtų papildomai pridūręs: „Skaitykite filosofus...” Tačiau nė neketindami pernelyg gąsčiotis dėl mūsų ištvermingai žilstančios grožinės literatūros kantruoliškiausių novelistų, seniai susitaikiusių su rašymo baime kaip su tyliuoju literatūrinės nebūties šauksmu, kuris tik paženklina rašančiojo individo sąlytį su vienaip ar kitaip jam beįsirašinėjančia štai šitokios ar anokios esinijos gelme... iš tiesų jau niekada neužmiršime Arvydo Šliogerio pačiam sau rašyto… šviesios ateities, kūrybos apoteozės, amžinosios Niekio tęsties, literatūrinio tikrovės įniekinimo, nekūrybos, žmogaus linksniuotės, meno bergždybės, gyvybės paslapties, kalbos ir patyrimo, tekančios saulės... metafizinio dienoraščio. Ir neišdrįsime ginčytis su taip sąmoningai nuo visų žmogiškiausiųjų žmogiškumų benusisukančiu, tačiau ir nerašyti apie visa tai negalinčiu filosofu, kurio metafizinių praregėjimų literatūrinėse ištarmėse vieninteliu tikru „menininku” vadinamas pasaulis be žmogaus. Todėl štai pagaliau ir antgamtiškoji Velykų ryto perkūnija, ir dieviškojo nuosprendžio ugninis kirtis, ir anos kraujoviškai kraštietinės armijos „pan-žmogiškiausiąjį” karininką ištinkanti pelnyta Dangaus bausmė! Kai jau šitokia viską juodai supleškinanti atpildo ugnis nebeišvengiama – Vydas Astas į savo šiurpiausio pasakojimo kulminacinę avansceną prisišaukia būtent ją, pačią perkūniškiausią žaibo šviesą. „ Pakilo vėtra. Sugrumeno aukštai danguje. Niekas nebuvo pastebėjęs, kaip virš galvų susitelkė juodas debesis. Akinamai plykstelėjusį žaibą lydėjo klaikus traškesys ir trenksmas, dūmai ir svilėsių dvokas. Beveik tuoj pat prapliupo liūtis. Ir vėl vos ne per kūnus baisus žaibas ir griaustinis.” / p.116 /.

O toliau iš to vis tiktai ir mus supurtančio išgąsčio, iš nelaukto skaitytojiško sudirgimo ir kraupaus pasidygėjimo dar siaubingiau tyčiosis žvėriškieji pokarinės tremties vagonų sargybiniai ir viena po kitos vis žus nei mūsų, nei Jūsų pagalbos taip ir neprisišaukusios jų aukos. Ir, Dieve gink, ne literatūrinė tai išmonė – tie akis pliskinantys žibintuvėliai, įsirėžiantys į prapultin išvežamos dešimtmetės mergytės atmintį. „ Sunkvežimiukas pagaliau sustoja. Žibintuvėlio spindulys į veidus. Ant šlapių, blizgančių bėgių garuoja traukiniai, ilgi, vienodi, rūdžių spalvos, be langų. Nuo sunkvežimiuko iki vagono – kareivių grandinė lyg slibino dantys.” / Apsakymas „Mažas žmogutis gyvuliniame vagone”, p.122 /. Todėl nei kiek nedvejodami vieną šio mirtinai gąsdinančio apsakymo eilutę galėtume gal net kaip viltingiausią visos knygos epigrafą išskirti! „ – Antai jau greit švis, – sako mama, rodydama į šviesų brūkšnį dangaus pakrašty. – Greit pasibaigs naktis...” / p.121 / . Tačiau naktis greit nesibaigs. Bus žiauri, kankinanti, žmogžudiškai ilga kelionė. Beveik trys savaitės troškioje vagono tamsybėje. O tremtinių prarandamos gimtinės saulė kaip nebe žmogiškosios rytmečio šviesos testas patikrins ne vieno skaitytojo regėjimą štai šitokiame epizode. „ Po valandos iš kito sunkvežimio, sustojusio priešais jų vagoną kitapus didelės balos, vyras iškelia nėščią moterį – jaunutę, liesą, išsipūtusiu pilvu, šviesiu palteliu, per lietų prisigėrusiu drėgmės ir patamsėjusiu per pečius, krūtinę. Jiedu išsprogina akis į traukinį. Moters kojytės, apautos baltais vasariniais bateliais, neryžtingai sutrypčioja prie balos, tačiau raginantys sargybinių šūksniai neleis ilgai dvejoti. Vyras puola padėti, gelbėti, paima moterį ant rankų ir brenda į vandenį. Slidu, kojos už kažko kliuvinėja. Už jo nugaros teka raudona saulė...” / p.122 /. Rašytojas, tarsi pats būtų patyręs visus anų tremties vagonų, anos raudonosios saulės košmarus, perdaug nebeuždelsdamas siunčia savo apsakymo mažajai kankinei bent kiek pagelbstinčią viziją. „ Nuščiuvęs vagonas. Būtų gerai užmigti ir Mildutei... Dideli vandens lašai kapsi iš čiaupo jai tiesiai į burną – papt, papt. O palaima! ... Vandens srovė pripildo puodelį. Mildutė godžiai priglaudžia prie jo lūpas... Čiurkšlėm pliaupia lietus, atloši galvą ir išsižioji... Kibiras vėsaus vandens pakyla iš šulinio... Saulėti ežerai, griūni į vandenį ir geri...“ / p.126 /. Sielvartingiausios atjautos nestokojantis pasakotojas linkėtų savo mažajai kantruolei ne tik saulėtų ežerų, ne tik švariausio gimtosios žemės šulinio tylos ir vėsos… bet ir Dievo pagalbos. „ ... Nuslopsta ratų bildesys. Mildutė vėl užsimerkia, nebejaučia nei troškulio, nei traukulių viduriuose, nei utėlių įkandimų, alpdama meldžia ir meldžia. Dabar jos malda kyla stačiai į mėlyną dangaus skliautą. Maloningasis Tėvas vienu piršto krustelėjimu atšauna dangiškuosius krioklius, ir vanduo skaidria žaižaruojančia banga švelniai krinta ant jų, pagirdo, užlieja iki krūtinių, neša...” / p.127 /. Ir taip nesiliaujančiose Vydo Asto apsakymiškos šviesos ir tamsos grumtynėse dažniausiai netikėtą persvarą įgyja ne gyvenimas, o mirtis. „ Kai antrąkart kareiviai atšovė sunkius durų skląsčius ir į vagoną plūstelėjo šviesa, svaigi vasaros žaluma ir tyras oras, pirmiausia, ką Mildutė išvydo, buvo čia pat pagelžkely aukštielninka gulinti senutė, žila ir kaulėta, sudėtomis ant krūtinės rankomis. Iš pradžių Mildutė labai nustebo, kaip čia dabar atsigulusi tokioj vietoj, o paskui suvokė, kad senutė nebegyva... Senosios veidas buvo nuostabiai giedras, ramus.” / p.130 /. Kūrybinis rašytojo savitvardiškumas šitokiose gyvybės ir mirties literatūrinėse akistatose neleidžia mums net suabejoti, kad pokalbiškai guvi ir filosofiškai nepretenzinga Vydo Asto proza yra kaip tik toks pabrėžtinai tautvydiškas užsispyrimas šitaip vis kuo giliau, šitaip galiniškai iki dugno vis nerti į tuos mūsų lietuviškojo prapultingumo neišmatuojamiausius akivarus. Tartum vaikystėje bežaidžiant pernelyg narsiai įšokti į senelių sodybos tamsų rūsį ir anei kiek neišsigandus pačiam įsitikinti, ar tikrai ten jau toks ledinis tas rūsio akmenų šaltumas... „ Mamytė dar kartą ją pabučiuoja. Paskui ir miegantį Jonuką. Mildutė įsitveria jos plataus, stipraus delno. Tamsu. Girdėti daugelio šnopavimas. Trinksi ratai. Kresčioja vagonas. Baugi naktis šniokščia anapus sienų... Mildutė nubudo, kai pro vagono plyšius jau dryko skaisčios auksinės stygos. Išlįsdama iš po mamytės rankos, čiuptelėjo plaštaką ir nustėro – kaip rūsio akmuo šalta. Ji palietė mamytės veidą. Aplinkiniai krūptelėjo nuo jos klyksmo.” / p.134 /. Ne vieno vaiko mylimiausią močiutę ar senelį, mamą ar tėtį, broliuką ar sesutę buvo ištikęs čia aprašomos Mildutės likimas. Auksinės stygos pro tremties vagono plyšius – nebylioji mūsų tautinės anapusybės šviesa.

Tačiau susieti paties rašytojo slapyvardišką asmenybę su šioje knygoje vis kitaip kiekviename apsakyme išryškėjančiu, visur gentainiškai dalyvaujančio pasakotojo paveikslu gal ir nederėtų. Net jeigu tai būtų ir dienoraštiškiausias, asmeniškiausias Vydo Asto išsisakymas. Net jeigu tai ir autoironiškiausias, ir „antižmogiškiausias” jo paties anų dienų sumaištingo jaunatvinio brendimo ir vyryškėjimo plykstelėjimas. O gal, sakysim, vis dėlto čia jau tikrai nebe Vydas Astas, o anuometinės tarybinės armijos šauktinis Tautvydas Galinis, šitaip dienoraštiškai atvirai pliekia savo jaunų dienų kariuomeniškąją tarnystę, iš kurios net ir į dangų besistiebianti ir savo bokšteliais tartum vaikystės nykštukų kepurėmis artyn žengti, aukštyn kilti viliojanti bažnyčia negalėjo išvaduoti. „ Aštuoniasdešimt keturios nugaros linguoja vasariškai skaidriame rytmečio ore. Aštuoniasdešimt keturios, kaip dainoj, kareivių „žalsvos palaidinės ir pilotės ant plikų galvų”. Tarsi mechanizuoto šimtakojo vabalo kojos sutartinai pakyla ir trenkia į žemę: viens, viens, viens – du – trys... Penkios valandos trisdešimt minučių. Akys limpa. Praplėši ir vėl... Gatvė – juoda asfalto juosta siaurėdama tįsta į tolį, atsiremdama į raudonų plytų bažnyčią. Du smailūs jos bokštai, panašūs į nykštukų kepures, aukštai įsirėžę į tyrą žydrą dangų. Siūbuoja įvairiaspalviai namų fasadai: viens, viens, viens – du – trys. Ar ir aš šioje kolonoje? Gal visa – tik sapnas? Šviesoforas kaip žvėris, kaip švyturys, kaip viltis – raudona, geltona, žalia. Vedančiojo vėliavėlės mostas, ir kelias laisvas, gatvė tuščia. Vienodai taukši sunkūs batai. Bažnyčia vis stiepiasi, ji įrodo judėjimą, gatvės arba mūsų. Nereali, miražiška pro vis sukimbančius akių vokus, yra–nėra.” / p.136 /. Bažnyčia visada čia pat – ten latviškai, o čia lietuviškai ji visada kvietė, kviečia ir kvies pro šalį pražygiuojančius karinguosius legionus bent jau pakelti žmogiškąsias akis, bent kiek ir širdį kilstelėti nuo tos juodžiausio asfalto smalos į rytmečio dangų. Tačiau globėjiška bažnyčios šviesa buvo uždrausta šviesiausios ateities gynėjų kariuomenei. Anuomet nebūtum net susapnavęs, kad Vilniaus katedros šventorinėje erdvėje kada nors taip prospektiškai laisvai ir šviesoforiškai aiškiai nuskambės tokia supratingai tautiška Andriaus Mamontovo daina „Geltona, žalia, raudona...” Kas gi to nežino – anuomet visi ir kiekvienas turėjo kuo ištvermingiausiai žygiuoti į šviesią komunizmo ateitį. Bet daugelis savo nepatikliomis, per jaunomis ir per maištingomis kaktomis tik atsitrenkdavo į geležinius vartus su raudonomis žvaigždėmis. Kartais net mirtinai savižudiškai. „ Šone, tarp namų blokų, atsivėrė erdvė. Erdvė! Tik tas, kas ilgai lindėjo tarp sienų, gali suprast, kokia atgaiva ją matyti.” / p.137 /. Erdvi ir laisva, nei jokioms provokacijoms, nei geležinėms bausmėms, nei raudonai žvaigždėtoms užtvaroms nepaklūstanti sielvartingai bręstančio jaunuolio krūtinė – čia ką tik sproginėjusi kaip liepsnosvaidis, nutaikytas į gundančias, pajūryje gintarus renkančias grakštuoles pabaltijietes, o čia jau nuščiuvusi, įsimylėjėliško svajingumo žvaigždžių pilna. Kiek čia tos kareiviškai įtikinančios žvaigždėto dangaus šviesos? Kiek čia to jaunuoliškai nuoširdaus, latviukę Lijnę įsimylėjusio ir jos geltona, degančio beržo spalvos suknele besižavinčio Vydo Asto? Ar čia jis jau visas toks, koks buvo anuo metu? „ Nieko neatsakau. Šeštadieniais aš kitoks. Siurbiu viską į save kaip kempinė. Oda įsitempia ant šonkaulių, kai įkvepiu kiek telpa. Noriu, privalau apimti, suvokti daugiau, daugiau. Sukasi apvalus gaublys – žydrai žalia mūsų Žemė, sukasi dėmelė ant gaublio – mano tėvynė, kruta žmonės, nuo ryto lig vakaro, nuo gimimo lig mirties, per šimtmečius, tūkstantmečius. Žmonės, ateikit. Man maža vieno, dviejų, milijono, – visų reikia. Ateikit. Nekenčiat vieni kitų, manęs, o aš – jūsų. Atskirai paimtas kiekvienas iš jūsų bjaurus. Tik kaip visuma, kaip Žemės sūnūs, jūs malonūs. Man patinka jūsų nuotraukos, sustabdytas judesys. Kitokių jūsų nūstu. Tačiau... jūs man reikalingi, be jūsų negaliu. Šį rytą aš kupinas neapykantos ir keistos meilės. Mane jūs žvėriškai traukiate...” / p.147 /. Štai, koks tas anuometinio visasąjunginio hominizmo eilinis šauktinis. Štai kaip jis įlįsdavo į tarybinio kareivio milinę ir prapuldavo toje šimtakojiškoje kolonoje, susitrindavo tarsi rudenio lapas tarp kitų tokių pačių, sužvarbusių, lietaus merkiamų... Tenka išgirsti, kad ir dabartinėje Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis jaunuolis kur nors prie Kauno ar Palangos... vis dėlto patiria ne mažiau psichologinių išbandymų. Pasitaikė matyti, kaip Druskininkų pašte besigraudindama pagyvenusi moteris, šventų Kalėdų proga išsiuntė į Vokietiją kariuomenės ligoninėj besigydančiam anūkui suruoštą siuntinuką, į kurį paštininkė rūpestingai įpakavo ir Vydo Asto knygą „Rytmečio šviesa”... Tačiau kuris gi mūsų ar Jūsų vaikaitis, kad ir kaip ten kažkur toli nuo namų, gal net toje beprotiškai išvargusioje Goro provincijoje, ilgėdamasis savųjų lietuviškųjų rytmečių šviesos, dabar beprisipažins, kiek štai šitokia nebegrįžtamai tolstanti vyrėlesnės kartos rašytojo Vydo Asto prozos autentika dar gali sustiprinti ir paguosti šiuo metu jau visiškai kitaip auklėjamo ir mankštinamo, jau visiškai kitokiai europietiškųjų valstybių sąjungos valiai ir galiai paklūstančio jauno kario sielą. O gal dar ir paguostų? „ Dienos, kad ir kokios bebūtų, praeina, ir užmiršti jas. Tačiau ankstyvas metas, kai veda į pirtį, vis giliau rėžiasi į atmintį, virsta vienu begaliniu šeštadienio rytu, vasarišku, skaidriu, spindinčiu, pakylėtu virš kasdienybės, gali sakyti, šventu, kurio netemdo nei rūkai, nei lietūs, nei pūgos, nei kažin kokie užgauliojimai, kažin kokios bausmės. Mūsų kolona po komandos sutvirtina žingsnį, paskutinį kartą pasuka ir sustoja priešais žalios skardos vartus su raudonomis žvaigždėmis. Tuojau jie atsivers. Dar kiek ir aš pradėsiu rėkti.” / p.148 /.

Dar negreit dainuojantis Baltijos kelias pralaužė tuos geležinius vartus, dar negreit subyrėjo Berlyno siena. Dar ne vieno jaunuolio širdis anų dienų beprošvaistiškuose rūkuose ir sutemose prarado ne tik pirmąją meilę, bet ir viltį išlikti savimi. „ Kai pradėjau dairytis, pirmoji rūko banga jau buvo nusiritusi tolyn. Raudoni čerpiniai žvejų kaimelio stogai, liekni šilo pušų kamienai, dangaus šviesa sparčiai tirpo tirštėjančiose miglose. Rūkas lyg milžiniškas pirmykštis gyvūnas, savotiška infuzorija, viską rydamas, šliaužė nuo jūros, o iš žemyno skleidėsi sutemos.” / Apsakymas „Žuvėdra rūke”, p.149 /. Neieškokime tose Vydo Asto novelių miglose ir sutemose nei Aleksandro Grino raudonų burių, nei Konstantino Paustovskio sidabrinių debesų, nei Jurijaus Kazakovo pamarietės liūdno žvilgsnio, nes tai visasąjunginiu socialistiniu romantizmu iš tiesų tada gerokai padvelkdavusios, bet ir neginčijamai saviškės, pabaltijietiškos, taigi būtent mūsų lietuviškosios švietimo sistemos auklėtinio pirmosios meilės apsakymas. Ne viename Vydo Asto apsakyme, jeigu prisimename, herojus vis klausia save: gal visa tai, ką patiriu, tėra tik sapnas? Taip ir dabar, kai pro visaryjantį rūką nebeprasimuša saulė, vaikinas tarsi užmiega savo nebesuvokiamoje aplinkumoje. Jaunystėje viskas savotiškai stulbina, todėl net ir kai visaguodžianti viltingo pabudimo saulė kaip užkerėta vis nesirodo, į pagalbą nerimstančiai ir tarsi kažin ką jau iš tikrųjų beatspėjančiai, jau bepamilstančiai sielai ateina mėnulis. „Turbūt ir šiąnakt į padangę užsirito pilnatis, nes rūkas nežemiškai nušvito.” / p.152 /. Būtent ta pilnatis. Ir būtent taip pamatytas, ir būtent tas veidas. Būtent tie mėnuliškieji amžinosios jaunystės veidų nušvitimai! Nesistebėsime, jei tų nušvitimų ilgisi ne tik anuose rūkuose sutrikusio, neryžtingo jauno sapnuotojo, bet ir dabartinio gerokai jau pagyvenusio apsakymininko ir romanisto, tikruoju žmogiškuoju tragizmu be reikalo nesipuikuojančio rašytojo širdis. „ Bet prieš mane vėl švelniai suspindo jos veidas, tyras, nekaltas, ir kojos ėmė nešti mane tolyn.” / p.153 /. Nebesuspėjantis apie tą spindintį veidą visais pamarių varpais išskambinti aistringasis apsakymo herojus bėga nuo savo tyrų jausmų į tuštumą. „ Papūtęs žiemys išblaškė miglas, oras buvo skaidrus kaip vakuumas.” / p.155 /. Ir iš to skaidraus jaunystės vakuumo iki šiolei tarsi vis dar niekaip neatsitokėjantis kantruolis mylintysis tebeieško anų dienų. „ Tačiau, jei kada nuvažiuoju prie jūros ( anas tykus žvejų kaimelis virto didoka triukšminga vasarviete ) ir užslenka rūkas, ūkčioja sirena, aš nė negulu miegoti, žinau, kad vis tiek neužmigsiu, išeinu iš namų ir iki paryčių klaidžioju po kopas...” / p.156 /.

Na, tai gal ir mes dar kiek paklaidžiokim iki kito skaidresnio rytmečio drauge su atkakliuoju Vydu Astu jo anų dienų mįslingos knygos rudeniškais klampumėliais, bet vis dėlto jau sukim arčiau namų šviesos, arčiau šilumos, arčiau katarsiškųjų vyriškosios novelistikos ašarų. „ Vos pastebimai sėlina vakaras, juodas horizonto brūkšnys ūkanojasi, tarytum ten debesys leistųsi, gultų ant žemės. Vis smarkiau žvilga kelias ir balos gretimais. Jose dar atsispindi dangus, plaukiantis purvinų putų krekėsiais, niūrus ir rūsčiai gražus, jei norit. Molis pančioja, traukia batus, jie jau tiek aplipę, kad dvigubai didesni. Šlepsėjimas toks garsus, net erzina.” / Apsakymas „Namų šiluma”, p.158 /. Tačiau mes nesierzinsim dėl vieno kito grožinio krekėsio ar autorinio stilistinio sušlepsėjimo, tik nusišypsodami tyliai ir dorai prisipažinsime, kad visai nesibodime šitokiu juk ne vien mūsų lietuviškoje literatūroje iš tiesų taip vis neišbrendamiau įsiklampinančiu mūsų tikroviškuoju žmogiškumu ir, žinoma, niekada neišsižadėsime šviesiausių gimtosios lietuvių kalbos galimybių kartais be jokios filosofinės panikos taip graudžiai priartinti žmogų prie žmogaus kaip žodį prie žodžio, kaip sakinį prie sakinio, kaip pasakojimą prie pasakojimo. Kaip mažąjį tikėjimą prie Didžiojo tikėjimo. „ Dievaž, dainuoja! Žiburiukas mirguliuoja taip viliojamai! Na, kas bus, tas... Ilgai valaisi kojas. Pasišukuoji. Plaukai ir barzda drėgni. Tvoksteli šiluma ir šviesa, apakina, virtuvėje, už stalo, trys, labas vakaras, daina nutrūksta, sekundė, antra tylos, o, šūkteli vienas, užeik. Tu lyg doras krikščionis: skalsink, Dieve.” / p.159 /. Tad kur gi taip eini ir kur nueisi, uolusis mūsų liūdesingos prozos keleivi? Gerai, kad apsakymo pabaigoje namų šilumos beieškantis jaunas barzdotas bedarbis pravirksta būtent prieš būsimą kitą, dar vieną savo gyvenimo rytmetį.

Galbūt taip pravirkstama prieš dar vieną nelauktos ir netikėtos meilės švystelėjimą. ,,Nauja meilė gydo senąją? Galbūt. Liga aiški, vaistai žinomi, bet... Aplinkui buvo kiek gana merginų, deja, man prieš akis švytėjo tik Rasa.” / Apsakymas „Autobusas per rudenį“, p.171 /. Čia galėtume kiek nusistebėdami paklausti – kodėl Rasa? Kodėl ne Monika? Kodėl ne kokia Irena ar Jūratė? Bet ir savaime aišku, kad vardo priešistoriniam sušvytėjimui šiame Vydo Asto sakinyje tikrai nepakenkė mūsų prabaltiškųjų rasų lietuviškoji rasa... „ Aš sakau, bet ji nesupranta arba negirdi. Nusigręžiu į lašų nutūptą langą. Nė gyvos dvasios laukuose, jokios šviesos properšėlės debesyse. Žvilgteliu į tas akis ir vos susilaikau nepratrūkęs. Nors duotų kokį ženklą, kad galiu prieiti, užkalbinti! ” / p.173 /. O tegu ir neprieina, tegu ir neužkalbina – tegu prapuola iš kur atsiradusi ta Didžiojo Niekio dukra ar podukra, kurią galėtume pavadinti kad ir Jaunyste. Arba Senatve.

Kas nors būtinai susirauks, ar čia tikrai reikėjo tiek be atvangos cituoti, aptarinėti, įtikinėti, kad Vydas Astas – tai net ir pačių mažiausių šviesos properšėlių vis tik nenuilstamai tebeieškantis, net patiems niekingiausiems mūsų ar Jūsų žmogiškumams neabejotinai atsparus ir vis dar nepaneigiamai atkaklus, ir pokalbiškai tautvydiškas, ir galvosūkiškai savigyniškas lietuvių grožinės prozos kūrėjas, apsakymininkas ir romanistas. Žiūrėkit, per šitiek prapultingai akivariškų atkurtosios nepriklausomybės metų ir tikrosios namų šilumos nepraradęs, ir jokioje aklavietėje neįstrigęs, ir draudžiamos meilės nei kiek neapžavėtas, ir pagaliau netgi amžinojoje kryžkelėje stebėtinai santūriai išdrįsęs dar kartą atsigrįžti į tą mus visus ir kiekvieną atskirai anoj gražioj jaunystėj, anuose žalio laiko vingiuose, taip priešaušriškai šaltai vis užliedavusią, o ir dabar gi, kaip matom, ne ką švelniau tepaglostančią, nors kartais ir svajotojiškai sugrįžtančiu šauksmu atvilnijančią mūsų lietuviškosios kūrybinės būties ir nebūties šviesą.

Tačiau išeidami iš knygų mugės ir lyg tyčia vėl prisimindami profesoriaus Arvydo Šliogerio metafizinio dienoraščio žodžius apie tą trečiarūšį literatūrinį tikrovės įniekinimą, vis dėlto dar šiek tiek ir pasiguodžiame: žmogus, žmonijos eismas, žmogiškumas su visa be paliovos mus gimdančia, auginančia, auklėjančia ir neapsakomai vis erzinančia, sargdinančia, žlugdančia ir marinančia žmogiškąja tikrove iš tiesų lyg ir savaime šitaip žaidybiškai įsiniekina mūsų kalboje, mūsų knygose, mūsų laikraščiuose, mūsų internetiniuose puslapiuose, nes gi ne mes patys, o mūsų globėjiškosios Saulės mums dovanojamoji kalba pati mumis žaidžia. Ir todėl dar didesnė paguoda, kad gi per amžius šitaip kaip reikia žmogiškai ir neįsižodinanti, neįsipaišanti, neįsivaidinanti, neįsifilmuojanti, neįsifotografuojanti Saulės šviesa net metafiziniuose filosofų dienoraščiuose nepriskiriama Didžiajam Niekiui. Saulė nepažeminama ir neįskaudinama. Nepaniekinama ir nepaneigiama. Nors Mėnulis jau ir internete pardavinėjamas. Todėl kiekvieno žmogiško žmogaus žmogiškiausias žmogiškumas gal dar ir gali laikytis už to vienintelio jam skirto spindulio. Kaip už gelbėjimosi šiaudo. Kas gi ten? Tas šviesus brūkšnys dangaus pakrašty...

Tebūnie  tai rytmečio šviesos testas lietuviškų apsakymų skaitytojams.