Brangųjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį ARTUMOS redakcija ir autoriai nori švęsti drauge su skaitytojais ir tikisi, kad tarp iškilmių, minėjimų, džiaugsmo dainų ir fejerverkų jie atras laiko ir ARTUMAI.

Naujasis kovo mėnesio ARTUMOS numeris irgi kviečia apie laisvę kalbėtis, jos kainą minėti. Ir netgi paklausti savęs: ar buvome ir tebesame įsupti to laisvės gūsio, kuris prieš dvidešimt metų tarsi pavasario vėjas praskriejo Lietuvoje?

Svarbiausia – laisve džiaugtis ir ja didžiuotis! Juk „įžengę į laisvę, gyvename visiškai kitokioje tikrovėje, kurios net neįmanu gretinti su sovietiniu slogučiu“ – taip rašoma ir Lietuvos vyskupų LAIŠKE PADĖKOS UŽ LAISVĘ METAMS. Šiuo laišku ir pradedama kovo ARTUMA.

Laisvė ir politika, laisvė ir tikėjimas, laisvė ir šeima, laisvė ir jaunimas – šios ir kitos temos aptariamos naujajame žurnalo numeryje.

Kas, jei ne krikščionys, geriau suprastų laisvės vertę? 2008 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas ir vertėjas Antanas GAILIUS savo straipsnyje neabejoja, jog „iš visų esamų ideologijų ir politikos doktrinų vien tik krikščionybė turi matmenį, skelbiantį žmogų esant iš tikrųjų laisvą ne tik kitų žmonių, bet ir Dievo akivaizdoje“. Betgi, kaip svarstoma tame pačiame straipsnyje, „ar tikrai esame tokie laisvi“? „Ar nepradėjome laisvės sieti su dalykais, kurie nuo jos gana tolimi“?

Iš Tomo VILUCKO straipsnio, kuriame jis kalbina jaunus ir drąsius mūsų politikus, susidaro įspūdis, kad dar toli gražu iki laisvai reiškiamų evangelinių vertybių politikoje; kad krikščionys lietuviškoje politinėje erdvėje tebesijaučia nejaukiai. Džiugu nors tiek, kad vis dėlto jie tiki, kad politika gali ir turi būti švari.

Kita autorė, dr. Ramunė JURKUVIENĖ, tvirtina, kad ir šeimos turėtų labiau pasistengti perduoti iš kartos į kartą tėvynės laisvės mintį. Kadaise suvienijusi žmones, laisvė ir dabar negali reikšti atitolimo vienų nuo kitų, susvetimėjimo.

Ramūnas AUŠROTAS, aptardamas kino filmus, skaitytojų mintį ir šįsyk veda toliau. Jis padeda skaitytojui atpažinti pavojus, kurie, pasak popiežiaus Benedikto XVI, kyla krikščionio laisvei sekuliariojoje Europoje. Autorius teigia matantis bandymų religijos laisvės sąlygomis tikėjimą apriboti privačia erdve. Negana to – sugrąžinti Bažnyčią ne tik atgal į sovietmetį, bet ir į katakombas.

„Elkitės kaip laisvi“ – cituoja Šventąjį Raštą Laura ALEKNIENĖ, dalydamasi patirtimi, kaip auginti laisvą vaiką ir užauginti laisvą žmogų. Be kita ko, šis pasidalijimas atveda į netikėtą, be galo motinišką minties posūkį straipsnio pabaigoje: vis dėlto meilė, pasak autorės, esanti „kur kas svarbesnė už laisvę. Ir dažnai verta paaukoti savo laisvę dėl Meilės“. Įdomu, jog kun. Danielius DIKEVIČIUS savo straipsnyje apie laisvę Biblijoje teigia, kad laisvė būdinga ir Dievui. Maža to, Viešpats Dievas netgi pats yra Laisvė, o Naujasis Testamentas, pasak žurnalo autoriaus, ją irgi vadina „meilės“ vardu.

Nuostabusis laisvas mūsų Dievas sukūrė ir laisvę žmogui – pasak nuolat ARTUMAI rašančio t. Antano SAULAIČIO, išties „nuostabų dalyką“, ir ši laisvė yra visai ne tai, ką vadiname bendrašakniu žodžiu „laisvamanybė“ (visi pastebime, kad lietuviškoje galvosenoje atvirai demonstruojama laisvamanybė, ačiū Dievui, labai plačiai ir neišsikerojo). Psichologė Zita VASILIAUSKAITĖ atkreipia dėmesį į kur kas dažnesnį dabarties žmonių bruožą ne mėgautis laisve, bet nuo jos slapstytis; tai yra būti gyvenimo auka, bet ne jo kūrėju – taip, kaip yra paties Dievo žmogui skirta.

O žurnalo redaktorė Vanda IBIANSKA apgailestauja, jog laisvei būtina atsakomybė, deja, šiandien yra nelygu girnų akmuo. Juk tikrai, pasak jau minėto autoriaus Antano GAILIAUS, „per visus dvidešimt atgautosios Nepriklausomybės metų vis, žiūrėk, išgirstame: „Ir ką gi mes laimėjome? Na, gal nebent laisvę...“

Betgi laimėjome viską! Ir viskas mūsų istorijoje, pasak ARTUMOS kalendoriaus autoriaus kun. Artūro KAZLAUSKO, yra šveñta, nes tai ne tik mūsų – paties Dievo veikimo istorija! Ir viskas joje yra brangu, nes, atsigręžus atgal, atrodo skaudu ir iškankinta – panašiai kaip atrodo Nukryžiuotasis XIX a. lietuvių bareljefe, kurį žurnalo dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ šįsyk parinko ARTUMOS viršeliui.

Tačiau, kaip rašoma žurnale, nusiminti neverta: „Jei Dievas stato mūsų miestą, ne veltui statytojai dirba.“ Juolab gal nepritrūksim jaunų „statytojų“, kuriems tebebus brangi Tėvynė ir jos laisvė. Į juos ir kreipiasi Lietuvos vyskupai jau minėtame savo laiške, ragindami laisvą gyvenimą kurti čia, tėvynėje. Viltingai nuteikia ir ses. Danguolės GervytėS pasakojimas apie rengiamą jaunimo ekspediciją į tolimąjį Sibirą dėl tų žmonių, kurie stengėsi iš paskutiniųjų „ne tik kovoti, priešintis, neišsiginti, nekolaboruoti, bet kartais tiesiog nenumirti nuo šalčio, bado ar nevilties“.

O nors truputį suabejosiantiems laisvo gyvenimo verte, kovo ARTUMA siūlo paskaityti apie XX a. tikėjimo kankinį kunigą Alfonsą LIPLIŪNĄ (1905–1945) ir širdimi pakeliauti jo nelaisvės keliu; arba sudalyvauti gavėniai ypač tinkančioje DUONOS AKCIJOJE – suvalgant per dieną tremtinio davinį – tris juodos duonos riekeles. Kad nepamirštume nelaisvės skonio...

Parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ