„Liaudies kultūros“ 2010 m. 1-asis numeris Kovo 11-osios jubiliejaus proga pasipuošė gražiomis Aukso vainiką šiais metais pelniusio Antano Dundulio tautinėmis juostomis, tačiau iš tekstų šventinio džiugesio nejusti. Atvirkščiai, – įžanginiame Liudviko Giedraičio pokalbyje su žymia kultūros istorike Inge Lukšaite „Lietuva ir lietuviškumas. 20 metų po Atgimimo“ įvardijama pamatinė šiandienos problema – iki šiol teoriškai neapmąstyta kintanti tapatybės samprata. Kad tai itin svarbu, matyti ir iš to, kad 2010 sausio 5 d. LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinta nacionalinė mokslo programa „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“. Bet, anot I. Lukšaitės, jei bus sukurta dar viena popierinė tapatybės teorija, o bendruomenė liks pasyvi, nieko nepasieksime. Daugiausia gali nuveikti pati Lietuvos visuomenė, nes „didžioji“, t.y. didžiausiais tiražais skleidžiama žiniasklaida svarbiausių kultūros įvykių tiesiog „nemato“, jei tai nesusiję su piniginiais skandalais.

Tik viena ausimi apie slavų etnogenezę girdėjusiems ar išvis nieko apie tai nenutuokiantiems skaitytojams turėtų būti įdomus Juozo Šorio pokalbis „Baltai ir slavų genezės sūkurys“ su archeologu Vitalijumi Galiopa iš Sankt Peterburgo, kuris populiariai bando paaiškinti Sankt-Peterburgo mokyklos teoriją, kaip slavai galėję atsirasti iš vakarinio baltų genčių masyvo pirmaisiais mūsų eros amžiais ir jau V m. e. amžiuje, po mutacijų, transformacijų, susimaišymo su daugybe tuometinių Balkanuose gyvenusių genčių, tapti slavais – t.y. žodžio turėtojais, ir, stumiant tuometinės Bizantijos kariaunai, pasukti į rytus – į plačias erdves, tuomet užgyventas rytinių baltų genčių ir finougrų, jas sparčiai asimiliuoti ir užimti jų teritorijas.

Vertingi mokslo darbai. Jonas Mardosa rašo, kaip Lietuvos kaime susiformavo pasaulietinio ir šventinio laiko santykis, kaip jis kito ir koks yra dabar. Anot vienos autoriaus išvados - atkūrus nepriklausomybę, nors buvo suformuota nauja valstybinių ir religinių švenčių sistema, žmonės iš esmės išlaikė sovietinį šventinio laiko supratimą, ir dauguma mūsų esame netekę sekmadienių kaip sakralaus, dvasiniam gyvenimui paskirto laiko. Petras Kalnius, remdamasis istoriniai šaltiniais, aprašo, kaip kito žemaičių etniškumo samprata XIX a., o Rūta Žarskienė apžvelgia ekspedicijos duomenis apie Dzūkijos muzikantus.

„Skaitymuose“ Monika Balikienė sklandžiai ir lengvai aprašo sunkų pasaulio mokslininkų darbą besistengiant nustatyti blogos akies kilmę ir tvermę, o skyrelyje „Žmonės pasakoja“ Rita Balkutė pateikia vietinių žmonių liudijimus apie Gelvuonų apylinkių šventų vietų stebuklingumą.

Iš paskutiniųjų realijų – Juozas Šorys apie Aukso vainiko laureatus – geriausius 2009 m. liaudies menininkus ir patį renginį, o Loreta Lichtarovičienė – apie tai, kaip suaugusiųjų vidurinėje mokykloje jai pasisekė sudominti jaunuolius protėvių palikimu.