Kartais nesusimąstome, kad vien tai, KUR gimėme, yra dalis tos duotybės, kurios mes nekvestionuojame. Tai, kad mes ir mūsų vaikai augame šalyje, kurioje pagrindinis išsilavinimas yra savaime suprantamas dalykas, o moterys nedaug kuo savo galimybėmis skiriasi nuo vyrų... galima sakyti – yra dovana. Tai galime įvertinti tik prisilietę prie tų, kurių gimimo vieta šios dovanos neįteikė.

Jau beveik pusmetis, kai mūsų šeima su trejų ir vienų metų sūnumis atvykome savanorystei į Gvatemalos provincinį miestuką. Ši šalis ne Afrikoje, bet Centrinėje Amerikoje. Ji didžiausia šio regiono valstybė, turinti apie 15 milijonų gyventojų, iš kurių apie 5 milijonai Majų genties palikuonių indėnų. Tai menkai urbanizuota buvusi ispanų kolonija, išgyvenusi daug karinių perversmų ir pilietinių karų, kurių paskutinis oficialiai baigėsi tik 1996-aisiais (truko apie 36 metus ir nusinešė apie 100 000 gyvybių) .Šešiasdešimt nuošimčių gyventojų kalba ispaniškai, likę 40 % – įvairiomis Majų genčių kalbomis. Didžioji dalis žemės ir pramonės (apie 60 %), priklauso mažai saujelei ispanakalbių (2 procentams gyventojų). Apie 75 % gvatemaliečių gyvena skurde (vidutinė šeima – 7 asmenys, kurių bendros mėnesio pajamos yra apie 450 litų).

Apie 5 milijonai indėnų Majų dėl gyvenimo neurbanizuotose vietovėse bei dėl kalbinių barjerų yra izoliuoti socialiai, ekonomiškai ir politiškai. Mažiau kaip pusė žmonių, gyvenančių kaimiškose vietovėse, turi tekančio vandens (vis dar prausimuisi, skalbimui ir maistui naudojamas upių vanduo, kuris dažniausiai yra užterštas) ir tik ketvirtadalis – elektrą. Šalies socialiniai indikatoriai vieni blogiausių šiauriniame pusrutulyje. Suaugusiųjų raštingumo lygis (asmenų daugiau kaip15 metų mokančių skaityti ir rašyti skaičius) yra tik apie 70 procentų. Pažymėtina, kad indėnų Majų moterų raštingumas tesiekia 30 procentų. T. y. tik trys iš dešimties moka rašyti ir skaityti. Lietuviui šis skaičius protu sunkiai suvokiamas, bet kai esi šiame regione ir matai moteris, vaikščiojančias su rašaluotais nykščiais (jos „pasirašo“ ant įvairių dokumentų dėdamos savo piršto antspaudą), supranti, kad šie skaičiai realūs.

Taigi jau beveik pusmetis, kai dirbame neurbanizuotame Gvatemalos regione veikiančiame Majų mokymo centre, kurį globoja seserys Asumpcionistės (ši kongregacija dirba ir Vilniuje bei jų dėka esame čia, Gvatemaloje). Centras skirtas kelti indėnių moterų savivertę ir žmogišką orumą. Čia veikia kelios programos.

Viena jų – džiunglių kaimeliuose gyvenančių moterų švietimas. Centro darbuotojai kaimeliuose organizuoja mokymo seminarus apie moters vertę, vaidmenį bendruomenėje, moterų verslumą ir kitomis aktualiomis temomis. Baigusios seminarus indėnės iš mūsų centro gali gauti paskolą smulkiam verslui pradėti. Pavyzdžiui, nusipirkti vištų, kiaulių ar jaučių. Paskola grąžinama atsiradus prieaugliui. Tokiu būdu grįžę į fondelį pinigai skolinami toliau kitų kaimelių moterims. Centro paskolų fondas susidarė iš žmonių aukų.

Antroji veikla – tai indėnių mergaičių mokykla. Kaip jau minėjau, tarp indėnių moterų rašyti ir skaityti moka tik viena iš trijų. Taip neretai yra dėl to, kad džiunglių kaimeliuose nėra mokyklų, o į didesnius miestukus mokytis indėnų šeimos dažniausiai pajėgia išleisti tik berniukus. Taigi Majų centras kasmet 50 indėnų mergaičių iš džiunglių kaimelių siūlo įgyti pagrindinį išsilavinimą. Merginos centre mokosi ir gyvena, o namo grįžta tik atostogauti. Už mokslą ir pragyvenimą šeimos turi mokėti po 20 litų, bet dalis indėniukių tėvų nepajėgia sumokėti ir šių pinigų. Merginos ne tik rūpinasi savo buitimi, valgio ruošimu ant laužo, bet ir auginasi daržoves bei prižiūri gyvulius šalimais esančioje fermoje, iš kurios centras iš dalies ir išsilaiko.

Mūsų kaip savanorių užduotys yra daugiausia susijusios su mokytojavimu mokykloje bei indėniukių ugdymu popamokinėje veikloje. Gyvendami Gvatemaloje taip pat pamąstėme, kad norėtume dalytis savo kaip šeimos išgyvenimais ir patirtimis su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Visų pirma savo įžvalgomis norisi liudyti, kaip savanorystė gali būti puiki ugdymosi forma, įgyjant „emocinio intelekto“ kompetencijas, kurioms vystyti vien studijų formaliojo švietimo įstaigose (turiu omeny universitetus) nepakanka.

Antra – būdami čia labai aiškiai suvokėme, kad gimėme ir gyvename tarp penktadalio turtingiausių pasaulio valstybių. T. y., kad net keturi penktadaliai pasaulio gyventojų gyvena prasčiau negu mes. Esame šalies donorės piliečiai ir norisi jautrinti kiekvieno mūsų gyvenimą šiuo aspektu. Labai konkrečiai kviestume, kas gali aukoti lėšų Majų centro organizuojamam indėniukių mergaičių mokymui.