Kodėl Rusijoje yra Katalikų Bažnyčia? Kur jos pradžia ir ką tai reiškia šiandien? Jei, kaip pasakyta „Dominus Iesus“ deklaracijoje, Rusų Stačiatikių Bažnyčia yra tikroji, kokią prasmę turi Romos Katalikų Bažnyčia rusų žemėje? Į kokį iššūkį jai reikia atsakyti ir kokį iššūkį ji pati gali kelti?

Iki šiol pagrindinis Rusijos Katalikų Bažnyčios tikslas buvo, viena vertus, grąžinti, rekonstruoti ir iš naujo pastatyti būtinus Dievo tarnybai pastatus, kita vertus, – suieškoti ir globoti tikinčiuosius, išsiblaškiusius šioje žemėje. Šiandien, mano požiūriu, kyla reikmė, neatsisakant tų svarbių uždavinių, atidžiau pasižiūrėti į aukščiau išdėstytus klausimus ir pasistengti į juos atsakyti.

Katalikybės Rusijoje egzistavimo faktas

Pirmiausia reikia pripažinti objektyvų faktą, jog Rusijoje yra katalikų, beje, tai istorinė realybė. O kiekvienas istorinis faktas, susijęs su Bažnyčios gyvenimu, tikinčiojo požiūriu, turi apvaizdos numatytą reikšmę: taigi katalikybė Rusijoje, turi būti ir gėris, jei katalikai bėgant amžiams įsitvirtino patys, o ne pagal Romos Bažnyčios valdžios nurodymus. Trumpas istorinis ekskursas padės geriau suprasti tai, ką noriu pasakyti.

Galbūt ne visi žino, kad nuo pačios savo krikšto pradžios (X a.) Kijevo Rusia svetingai priėmė lotynų Bažnyčią. Čia katalikai turėjo savo bažnyčių, kuriose tarnavo lotynų dvasininkai, buvo ir vienuolynų, įkurtų misionierių, kurie lydėjo Vakarų pirklius ne tik siekdami padėti tėvynainiams, bet ir skleisdami tikėjimą tarp vietos gyventojų.

Taigi Kijevo Rusios teritorijoje netrūko kontaktų su Romos Bažnyčia. Beje, dera pažymėti, kad Maskvos Rusia niekada nebuvo vieninga su Roma ir niekada nerodė ypatingo noro užmegzti santykius su Katalikų Bažnyčia.

XVII amžiaus pabaigoje, kai dalis Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų pateko į Rusijos imperijos sudėtį, lotynų katalikų atsirado ir Maskvos kunigaikštystėje; Maskvoje susikūrė pirmoji katalikų bendruomenė su nuosava bažnyčia, pašvęsta šv. Petrui ir Povilui. Petras Didysis ir ypač Jekaterina Didžioji, siekdami į Rusiją pritraukti užsieniečių, kad pastarieji padėtų modernizuoti valstybę ir apgyvendinti žemes, leido katalikams – pirmiausia vokiečių ir lenkų kilmės – steigti bažnyčias, hierarchiją, mokyklas ir kapines. 1783 m. Pijus VI įsteigė Mogiliovo arkivyskupiją su rezidencija Sankt Peterburge (Mogiliovas yra dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), kuri egzistavo iki sovietmečio.

Tačiau derėtų pažymėti, kad valdant carams Rusijoje katalikams buvo uždrausta propaguoti savo tikėjimą: stačiatikybė buvo valstybinė religija, o perėjimas į kitą krikščionišką tikėjimą buvo baudžiamas. Tai rodo, jog Katalikų Bažnyčia Rusijoje buvo skirta tik užsieniečiams. Būtent dėl to statuso katalikai daugiau ar mažiau galėjo sugyventi su Rusijos Pravoslavų Bažnyčia.

Kitas reikalas – graikų katalikai. Jie Rusijos imperijoje atsidūrė po aneksijos, kai ši teritorija XVI pabaigoje ir XVII a. pradžioje sudarė sutartį su Roma, išsaugodama Bizantijos slavišką liturgijos tradiciją. Paskutiniai carai (ypač Nikolajus I) stengėsi jėga sugrąžinti pravoslavams vietinių graikų katalikų bendrijas.

Kartu negalima nutylėti ir vadinamųjų rusų katalikų fenomeno, tai yra etninių rusų, perėjusių į katalikybę, nors tai ir retai pasitaikydavo. Pradedant XIX amžiumi, skirtingomis epochomis ir skirtingomis sąlygomis jie parengė tam tikrą religinę programą, kurią priimta vadinti „rusų katalikų idėja“. Kalbama apie tokius žmones kaip Ivanas Ksaverijus Gagarinas, Jelizaveta Bolkonskaja, Vladimiras Solovjovas. Jie siekė praktiškai ir visiškai susijungti su ta Bažnyčia, kurią laikė visuotine, tai yra Katalikų Bažnyčia, ir jau gyveno vienybėje su ja. Iš pradžių (maždaug nuo 1830 metų) jie veikė emigracijoje, bet jau XIX amžiaus pabaigoje Rusijoje ėmė kurtis pirmosios Rytų apeigų katalikų bendruomenės. Tos bendruomenės laikinosios vyriausybės juridiškai buvo pripažintos 1917 metų pavasarį.

Sovietų Sąjungoje katalikai kartu su kitais krikščionimis buvo siaubingai persekiojami visoje Rusijoje ir beveik septyniasdešimt metų gyveno be religinio išsilavinimo ir dvasinės globos.

Ši siaubinga Katalikų Bažnyčios tragedija Rusijoje prasidėjo atėjus į valdžią bolševikams ir tęsėsi šalį krečiant pilietiniam karui nuo 1917-ųjų iki 1922 metų.

Praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Katalikų Bažnyčia buvo beveik visiškai sunaikinta. 1917 m. du milijonus katalikų, gyvenančių Rusijoje, aptarnavo 900 dvasininkų, o 1935 m. jų liko ne daugiau kaip dešimt. Kadangi taip sumažėjo dvasininkų, pasauliečiai patys ėmė vadovauti katalikų bendruomenėms ir užsiėmė apaštališka veikla.

Žlugus sovietų režimui, atsivėrė naujas puslapis katalikų gyvenimui Rusijoje. Šiandien nemažai vokiečių, lenkų, lietuvių, ukrainiečių, baltarusių kilmės žmonių emigravo į savo šalis (daugiausia – 1990-aisiais). Rusijos Federacijoje katalikai gana reikšmingi, nors ir yra mažuma.

Galimos buvimo koncepcijos

Manau, Katalikų Bažnyčiai Rusijoje šiandien svarbiausias iššūkis – nepasiduoti pagundai laikyti save „etnine“ Bažnyčia. Tai yra kaip „ne rusų“ Bažnyčia. Bažnyčios niekada negalima vertinti etniniu aspektu. Etninis aspektas negali būti Bažnyčios pagrindas konkrečioje aplinkoje, kad ir kokios būtų sąlygos. Tai buvo kartą ir visam laikui paskelbta Jeruzalės bendruomenei pačioje Bažnyčios istorijos pradžioje (žr. Gal 2, 1–9).

Katalikų Bažnyčiai Rusijoje šiandien svarbiausias iššūkis – nepasiduoti pagundai laikyti save „etnine“ Bažnyčia.

Jei susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms Bažnyčia tam tikroje vietoje arba tam tikrą laiką turi apriboti savo rūpinimąsi atskiromis „etninėmis“ grupėmis (kaip 1905 metais buvo Rusijoje), ji turėtų trokšti atverti duris visiems likusiems, kai tik pasitaikys proga; nes be šito ji galų gale uždus. Jonas Paulius II rašė: „Jei norime pasipriešinti partikuliarizmo ir radikalaus nacionalizmo atgimimui, mums reikia suprasti, kad Evangelija turi būti skelbiama pagal savą kultūrinę sampratą. Skelbdami Evangeliją, turime būti pasirengę tapti universalūs, tai yra ne kas kita kaip apsikeisti vertybėmis dėl bendrojo praturtėjimo.“

Negalima neigti ar pamiršti savo istorijos, kuri rodo, kad katalikybė Rusijoje atsirado būtent kaip etninė: lenkai, vokiečiai, lietuviai, ukrainiečiai, prancūzai atvažiavo į Rusiją ir pasiliko, tačiau praeityje susiklosčius ypatingai „rusų katalikų“ istorijai, ji tapo ir rusiška. Kita vertus, jei katalikybė įsišaknijo, tai turi būti priimtas ir įvairių kultūrų, kurios atsirado Rusijoje, savitumas, jos taip pat turi „įsilieti į kitus praturtinantį universalumą“. Pavyzdžiui, tipiškos „lotyniškos“ daugumos rusų katalikų tradicijos (kuri atspindi kilmę: vokiečių, lietuvių ir t. t.), negalima atmesti, negalima jos ignoruoti. Tačiau kartu nederėtų painioti „lotynų“ (kaip ir savo etninės priklausomybės: vokiečių, lietuvių, lenkų ir t. t.) su „katalikybės“ identifikavimu. Būti kataliku – reiškia sekti Kristumi, gyventi tikėjimu bendraujant su vyskupu, kuris savo ruožtu bendrauja su Romos vyskupu. Bet katalikai Rusijoje, kaip ir kitose vietose, kuria gyvenimą apibrėžtoje erdvėje, o būtent XXI аmžiaus pradžios Rusijoje. O krikščioniškas tikėjimas miršta, jei jis neįdiegiamas konkrečiomis sąlygomis ir laiku toje vietoje bei kultūroje, kur jis turėtų subręsti. Žanas Danielis rašo: „Kristus – tai Dievo veikimas, kuris pasiekia žmogų, kad ir kur jis būtų, kad jį pasiimtų ir išaukštintų iki Savęs. [...] Kiekvienas Dievo Žodį priima pagal savo religingumą, ir skirtingų religijų vertybės krikščionybėje yra išsaugomos. Indėnas, priimdamas krikščionybę, išlieka indėnu. [...] Dažnai atrodo, kad mūsų gyvenimo būdas – vienintelis įmanomas krrikščionims. Iš čia gimsta troškimas primesti jį kitiems. Būtent tai ir yra krikščioniško kolonializmo klaida [...]“.

Taigi Bažnyčia nepamiršta savo istorijos, tai yra konkrečių formų, kuriomis remdamasi ji istorijos bėgyje formulavo savo žinią (žinoma, į tai įeina ir etninės tradicijos). Tačiau ji nesustingo jų laikydamasi ir gali pristitaikyti kiekvienoje aplinkoje; Bažnyčia pripažįsta kiekvieną žmogišką vertybę, išpažįstančią Kristų, maža to, Bažnyčia tai išaukština padeda jai nešti vaisių.

Su tuo tiesiogiai susijęs antras iššūkis, šiandien iškilęs Katalikų Bažnyčiai Rusijoje; tai misionierių ir ekumeninės idėjos. Aukščiau paminėtas principas padeda mums suprasti, kad misijonierystė ir ekumenizmas neprieštarauja vienas kitam – priešingai, tai vienas kitą papildantys aspektai. Bažnyčios tikslas – išaukštinti Kristų ir sujungti žmogų su paslaptingu Kristaus kūnu, nepanaikinant kiekvieno asmeninių nepakartojamų ir išsiskiriančių ypatumų, bet, priešingai, atskleidžiant juos ir didinant jų gyvybingumą; todėl akivaizdu, kad Rusijoje negalima būti kataliku, labai negerbiant Rusų Pravoslavų Bažnyčios, be nuoširdaus ir karšto troškimo susijungti su ja: juk ji saugo didžiulę dalį turtingiausios šios liaudies dvasinės tradicijos.

Rusijoje negalima būti kataliku, labai negerbiant Rusų Pravoslavų Bažnyčios, be nuoširdaus ir karšto troškimo susijungti su ja.

Nepaisant kultūrinių skirtumų, ta tradicija įsišaknijusi tikėjime, kuris praktiškai sutampa su katalikų tikėjimu. Rusų pravoslavų teologas Sergejus Bulgakovas savo darbe „Prie Chersono sienų“ pripažino, kad bažnyčių pasidalijimas nėra gilus, savo paslaptingu gyvenimu Bažnyčia lieka vieninga; tai galima tvirtinti sprendžiant iš pravoslavų ir katalikų santykių. Autorius vis dėto neatmeta minties, jog ta padėtis tragiška: Bažnyčių išsiskyrimas – abiejų šalių žaizda. Šioje perspektyvoje mūsų misiją reikia vertinti ne kaip paralelinę ar konkuruojančią su Pravoslavų Bažnyčios misija – nors ir kaip stengtumės greičiau daugiau rusų atversti į katalikybę, – o kaip tikrą „ekumeninę“, tai yra kupiną troškimo įgyvendinti ir jau dabar demonstruoti (tomis formomis, kurias duoda Dievas) vienybę, kurią mums dar reikia visiškai pasiekti.

Todėl įdomu pažymėti, kad dauguma misionierių grupių Rusijoje (kaip katalikų, taip ir pravoslavų) siekia ne išplėsti savo gretas, o padėti žmogui pačiam atsakingai vertinti savo Bažnyčią ir būti jai ištikimas.

Aš manau, kad broliškos dvasios ir vienybės, nors ir ne visiškos, pagrindu negali būti tik priminimas apie „bendrus priešus“, tokius kaip šiuolaikinis sekuliarizmas. Žinoma, šiai aplinkybei reikia kaip niekada bendro atkaklaus liudijimo. Bet vertinimas, iš tikrųjų nepriklausantis nuo grupės interesų ir partikuliarizmo, iš tikrųjų įmanomas tik tuo atveju, jei mes pasinersime į gilumą. Tai yra, jeigu ganytojiška, kultūrinė, misionieriška veikla bus išskirtinė – išaukštinti Kristų. Tik karšta meilė vieninteliam Kristui gali pagimdyti tikrą, o ne dirbtinę „sinergiją“.

Apaštališkame laiške „Orientale Lumen“ Jonas Paulius II tvirtina: „Mus jau jungia itin glaudus ryšys. Beveik viskas mūsų bendra, ir pirmiausia – nuoširdus siekimas vienybės.“ Per „Viešpaties angelo“ maldą šv. Petro ir Povilo iškilmėse praėjusiais metais popiežius Benediktas XVI sakė: „Krikščioniškieji Rytai ir krikščioniškieji Vakarai labai artimi vieni kitiems, taigi jau galima kalbėti apie beveik visišką bendravimą, kaip primena Vatikano II susirinkimas; tai – švyturys, nušviečiantis mums ekumenizmo kelią. Mūsų susitikimai, tarpusavio apsilankymai, dialogai, kurie tarp mūsų vyksta, – ne šiaip sau… Mandagūs gestai ar bandymai siekti kompromiso, padaryti viską, kas įmanoma, greičiau pasiekti visišką vienybę, ko prašė ir Kristus Tėvo po Paskutinės vakarienės: Tegul visi bus viena.“

Vertinant vaisius tikėjimo (žr. Mt 7,16–20), kurį išpažįsta Katalikų ir Pravoslavų Bažnyčios, vertinant gyvenimo būdą ir dvasinį mentalitetą, kuriuos paskatino šis tikėjimas ir kuriems atstovauja geriausieji lotynų katalikų bei rusų pravoslavų atstovai, tai yra šventieji, mes galime ne vien tiktai tikėtis, bet ir beveik konstatuoti, kad tikėjimas, kurį išpažįsta, o svarbiausia – dievobaimingumas, kurį gyvenime realiai praktikuoja bei juo vadovaujasi Vakarų ir Rytų dvasiniai lyderiai ir šviesuoliai, yra vienas ir vieningas, katalikų ir pravoslavų.Tokiame kontekste katalikų ir pravoslavų teologų dialogas ir vyksta kaip tik dėl to, kad aiškiai apibrėžtų ir išdėstytų šią tiesą.

Pažinti vienas kitą, kad pamiltume

Neįmanoma mylėti to, kurio nepažįsti. O pažinti galima tik tada, kai gyveni greta. „Reikia pažinti sielą padalijus su broliu“, – sako Vatikano II susirinkimas. Štai galimi to tikslo būdai: susipažinti su Rytų Bažnyčios liturgija; išsamiau išstudijuoti Rytų krikščionybės Bažnyčios dvasios tėvų palikimą ir palyginti jį su katalikybe; sumažinti neišvengiamą įtampą tarp „lotynų“ ir „Bizantijos“; organizuoti ir skatinti dialogą tarp teologų, istorikų, liturgijos ir kanonų teisės specialistų, kurie savo ruožtu gali skleisti žinias apie Rytų Bažnyčias; seminaruose, Teologijos fakultetuose dėstyti tuos dalykus yač būsimiems dvasininkams.

Vienybės, nors ir ne visiškos, pagrindu negali būti tik priminimas apie „bendrus priešus“, tokius kaip šiuolaikinis sekuliarizmas.

Bet siekiant gauti žinių reikia, kad dyvautų abi pusės, be viso to neįmanoma gerai pažinti vienas kito. Pabrėšiu tą vaidmenį, kurį galėtų vaidinti Bažnyčioje vienuolijos – juk vienuolių patirtis gana turtinga ir Rytuose, ir Vakaruose. Beje, jau dabar pravoslavų dėstytojai ir studentai sėkmingai priimami į Popiežiškuosius universitetus bei kitas teologines mokymo įstaigas ir vyksta atsakomasis judėjimas.

„Matyt, nepakanka vengti klaidų: reikia aktyviai skatinti tarpusavio pagarbą ir sutarimą“, – rašė Jonas Paulius II Europos vyskupams 1991 metais. Būtent taip derėtų vertinti dvi iniciatyvas, gimusias praėjusiame amžiuje Katalikų Bažnyčioje; jos nemažai prisidėjo ir toliau prisideda bendraujant ir tarpusavio pagarbai, tarpusavio pažinimui ir dažnesniems vizitams.

Popiežiškasis Rytų institutas tebėra mokslininkų, dėstytojų, rašytojų ir leidėjų geriausia krikščioniškų Rytų žinovų susitikimo vieta. Nuo pat įsikūrimo dienos šis institutas dalyvauja skleidžiant žinias apie Rytus, o pastaraisiais metais jis tapo svarbiausia bendravimo erdve – ne tik tarptautiniuose susitikimuose, bet ir dėl to, kad čia nuolat būna pravoslavų dėstytojų ir studentų. Labai svarbu, jog pravoslavai domisi Rytų institutu, taip pat būtų pageidautina, kad svarbiausiuose pravoslavų universitetuose atsirastų ir katalikų.

„Krikščioniškos Rusijos“ centras įsikūrė 1958 m., kai tėvas Romano Skalfi suprato, kad šalyje, kuri tais metais buvo laikoma „ateizmo tėvyne“, yra gyva krikščionybė. Iki pat pertvarkos šis centras vykdė svarbią funkciją – Vakarų skaitytojams pranešdavo „Tylinčios Bažnyčios“ liudijimų, užmezgė neformalių draugystės ryšių ir organizavo kultūrinius mainus. Vėliau ir iki šiol jo leidybinė ir kultūrinė veikla Rusijoje (Maskvos centro „Dvasinė biblioteka“ dėka) skirta rusų visuomenei atskleisti Vakarų krikščioniškos tradicijos turtingumą.

Malda – troškimų mokykla

Krikščionių vienybė, pats aiškiausias Dievo buvimo pasaulyje ženklas, yra Dievo dovana, didžiausia dovana, atitinkanti tikrus žmogaus troškimus ir poreikius.

O kadangi vienybė yra Dievo dovana, reikia jos prašyti, nes Dievas žmogui duoda tai, jis ko trokšta ir prašo (žr. Lk 11, 5–13; 18, 1–8). Benediktas XVI aiškina tai savo enciklikoje Spe Salvi: „Šv. Augustinas maldą vadina troškimų mokykla. Žmogus buvo sukurtas didelei realybei – Pačiam Dievui, kad būtų Jo pripildytas. Bet jo širdis pernelyg ankšta tokiai dovanotai didžiai realybei. Ją rekėtų padaryti platesnę. Тaigi Dievas, atidėdamas Savo dovaną, plečia mūsų norus; padėdamas troškimams Jis daro platesnes mūsų sielas ir, jas plėsdamas, daro taip, kad sugebėtų priimti Jį Patį.“

Jau tuo metu, kai mes prašome, malda apvalo ir teisingai nuteikia mus: „Nepaisydami savo silpnybių, turime kreiptis į Jį, vienintelį Mokytoją, dalyvaudami Jo mirtyje, kad apsivalytume nuo pavydaus prisirišimo prie jausmų ir prisiminimų ne apie didelius dalykus, kuriuos Dievas sukūrė mums, o apie žmogiškus praeities reikalus, kurie vis dar sunkia našta slegia mūsų širdis. Tegu dvasia praskaidrina mūsų žvilgsnį, kad kartu galėtume eiti pas šiuolaikinį žmogų, laukiantį džiaugsmingos žinios. Jeigu pasaulio laukimui ir kentėjimui mes duosime vieningą atsakymą, apšviečiantį ir gaivinantį, tai iš tikrųjų įnešim indėlį į itikinamesnį Evangelijos išaukštinimą tarp mūsų laikų žmonių“ (Jonas Paulius II).

Bet, norint ko nors prašyti, reikia to trokšti. Iš tikrųjų, ką pirmiausia daro Kristus, susitikdamas su tais, kurie turi tapti krikščionimis – priverčia juos suvokti savo troškimą: „Ko jūs ieškote?“ (Jn 1, 38). Mes turime paklausti savęs: ar iš tikrųjų norime vienybės, ar tai tik deklaracija? Taigi, reikia norėti, žinoti, Kieno prašyti ir ko prašyti.

Mes turime paklausti savęs: ar iš tikrųjų norime vienybės, ar tai tik deklaracija?

„Simbolinis“ dalyvavimas

Man atrodo, dabar mes galime aiškiai suvokti Apvaizdos numatytąją katalikybės buvimo Rusijoje prasmę: tradiciškai pravoslaviškoje šalyje galima iš arti pajusti Romos Katalikų Bažnyčios patirtį, o tai – būtinas parengiamasis etapas būsimam dideliam troškimui ir atkaklesniam prašymui, kad Dievas padėtų suvienyti Bažnyčias. Tas buvimas padeda suvokti, kad tikrovėje doktrininė vienybė tarp Pravoslavų ir Romos Katalikų Bažnyčių jau egzistuoja: tai, kas mus jungia, yra nepalyginamai daugiau nei tai, kas skiria. Tai tikra kiekvienam krikščioniui ir visoms Bažnyčioms, nes krikščionių vienybė yra tikriausias Kristaus tiesos liudijimas (žr. Jn 17, 21).

Jei katalikų buvimo Rusijoje tokia prasmė, iš karto tampa aišku, kokia didelė katalikų, gyvenančių ir dirbančių Rusijoje, atsakomybė: jie pašaukti tam, kad augintų supratimą, ką reiškia būti kataliku, lygiai taip, kaip ir nereiškia. Kas yra katalikybės branduolys, tai yra Bažnyčios identitetas? Apie tai V. Solovjovo Trumpoje apysakoje apie antikristą klausia imperatorius: „Kas jums brangiausia krikščionybėje?“ Reikia išmokti teisingai mąstyti, kad drauge su vienuoliu Jonu, popiežiumi Petru II ir liuteronų profesoriumi Pauliumi atsakytume: „Mums už viską brangiausia krikščionybėje pats Kristus – Jis Pats, o po to visa kita, nes mes žinome, kad Jame visa, ką mes žinome, kad Jame įsikūnijusi visa Dievybės pilnatvė.“ Krikščionybės esmė yra pats Kristus, ir mes Jį pažinome, ir galime pažinti vis labiau ir būti su Juo, būdami vieningoje Kristaus Bažnyčioje (žr. Jn 15, 27; 17, 20; 1 Jn 1,1–3; 2,24 ir t. t.).

Branginti Kristų – reiškia Jį pažinti, mylėti ir kitiems padėti Jį pažinti bei pamilti. „Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus“ (Коl 3, 11). Taip kaip žmogus pradeda pažinti ir mylėti Kristų, jis pradeda branginti ir visa tai, ką Kristus mums atneša: laisvę, vienybę, tiesą, ištikimybę… Tai pakeičia krikščionio požiūrį, kad ir kur jis būtų, ir padaro jį dar nuoširdesniu krikščionimi, tai yra ištikimesniu pravoslavu ar kataliku.

Čia aš matau katalikų buvimo Rusijoje istorinį uždavinį, vadinasi – Apvaizdos numatytą. Katalikų Bažnyčia turi būti tikra, ištikima sau. Suprasdama, kad jau „viską turi“, ji privalo aiškiau suvokti save, vadinasi, prisipildyti dėkingumo, sąmoningumo, ir dėkingumas, kai Dievas to panorės, taps matomas ir pasireikš bandymais dalyvauti vykdant misiją, bandymais, padiktuotais Kristaus meilės, todėl be jokio pavojaus dėl galutinio rezultato. 

Tą dalyvavimo formą galima pavadinti „simboline“, pagal žodžio etimologinę prasmę. „Viskas“ priklauso Kristui ir „sukaupta“ (syn-ballô) Bažnyčioje: „Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo” (1Коr 3 ,21–23).

Baigdamas dar kartą pacituosiu Joną Paulių II: „Mūsų pasidalijimo nuodėmė – sunkiausia: aš matau, kaip būtina, kad išaugtų mūsų bendras jautrumas Dvasiai, Kuri kviečia mus atsiversti, su broliška pagarba kviečia priimti ir pažinti kitą, atlikti naujų svarbių darbų, padedančių išsklaidyti visas pagundas, verčiančias mus atsitraukti. Mes jaučiame poreikį pranokti jau pasiektą vienybės lygį. [...] Tegu Dievas sutrumpina laiką ir erdvę. Greitai, labai greitai tegu leidžia mums Kristus ... suprasti, kad iš tikrųjų, nepaisant daugelio išsiskyrimo amžių, mes buvome labai artimi, nes kartu – galbūt nežinodami apie tai, – ėjome pas vieną Dievą, vadinasi, ir pasitikti vienas kito.

Taip mes stosime prieš Dievą švariomis rankomis, susitaikę, ir žmonėms pasaulyje atsiras dar vienas svarus pagrindas tikėti ir viltis.“

Arkivyskupas Paolo Pezzi (Peci) – Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijos metropolitas

Parengė Michalina Bočiarova