Arkiv.S. Tamkevičius. Kristaus ir žmogaus gundymai
Svarbiausi gundymai – tai noras be darbo ir pastangų užsitikrinti sotų gyvenimą – kad akmenys pavirstų duona; tai noras turėti visa, ko geidžia širdis, – visas pasaulio karalystes.
Gavėnios pirmąjį sekmadienį skaitomas įspūdingas Evangelijos pasakojimas apie alkano Jėzaus gundymą. Šį pasakojimą kiekvienas tikintysis turėtų gerai apmąstyti, kad netaptų gundytojo auka. Toks apmąstymas ypač reikalingas mums, pradėjusiems eiti laisvės keliu, nes tai, kas nutiko Jėzui, atsitinka kiekvienam tuo keliu einančiam. Svarbiausi gundymai – tai noras be darbo ir pastangų užsitikrinti sotų gyvenimą – kad akmenys pavirstų duona; tai noras turėti visa, ko geidžia širdis, – visas pasaulio karalystes; tai noras, kad viskas kuo puikiausiai sektųsi, – tarsi Dievo angelai neštų ant rankų.
Mums didelį diskomfortą sukelia šalia gyvenantys žmonės, kuriems nieko nėra švento. Tačiau šalia mūsų dar yra antgamtinė tikrovė ir neatskiriama jos dalis – puolę angelai, Šventajame Rašte vadinami velniais, šėtonais, gundytojais. Laisva valia atsiskyrę nuo Dievo ir tapę Jo priešais, jie nekenčia visos Dievo kūrinijos, o ypač žmogaus, tad nuolat bando jį palenkti į pikta. Gundytojas ieško tinkamos progos, kai žmogus būna silpnas ir dėl to lengvai pažeidžiamas, ir bando įteigti mintį, jog neklausant Dievo lengviausia tapti laimingam.
Evangelijoje pagal Luką pasakojama, jog gundytojas pasirodė tada, kai Jėzus po keturiasdešimties dienų visiško pasninko buvo labai alkanas. Gundytojo taktika visuomet panaši: pasinaudoti proga, kai žmogus būna labai silpnas arba ko nors labai geidžia.
Kai prieš dvidešimt metų mums atsivėrė laisvo gyvenimo perspektyva, buvome visapusiškai alkani. Penkiasdešimt metų alkome laisvės ir svajojome gyventi panašiai kaip dauguma laisvojo pasaulio gyventojų; troškome sotaus, saugaus, visais atžvilgiais laimingo gyvenimo.
Šis mūsų alkis buvo proga gundytojui nuolat kišti mintį, kad laisvė turėtų akmenis paversti duona, kad ji tarsi fėja duotų visa, ko geidžia žmogaus širdis. Kiek anksčiau tas pats gundytojas marksizmo vadovėliuose buvo kalbėjęs, kad esant komunizmui dirbsime, kiek galėsime, o gausime, kiek panorėsime. Argi nebuvo anuomet tikinčių šiuo absurdišku gundytojo teiginiu? O dabar gundytojas įkalbinėja žmogų nepersistengti: jeigu gynėme valstybę, ji privalo viską mums duoti.
Gundytojas klastingai nutyli, kad išsikovota laisvė – tik galimybė aktyviai dalyvauti Dievo kūryboje, kurti laisvą ir klestinčią valstybę, kurioje visiems būtų gera gyventi. Gundytojas už savo pagarbinimą žadėjo Jėzui visas pasaulio karalystes. Iš tikrųjų jis meluoja, nes siūlo tai, ko neturi. Pasaulis nėra gundytojo nuosavybė, tačiau jis žino, kad žmogaus norai labai dideli ir jis gali patikėti nerealiausiais dalykais. Gundytojas ne tik Jėzui, bet ir kiekvienam žmogui žada labai daug, jeigu tik šis elgsis ne pagal Dievo valią, o kaip siūlo jis – Dievo priešas. Šis gundytojas šiandien įtikinėja jaunimą visai nepaisyti moralės normų ir imti iš gyvenimo viską, ko tik trokšta širdis. Nereikia skaistumo, nereikia šeimos, nereikia jokių įsipareigojimų – tik daug pinigų ir daug malonumų! Tokių minčių sklinda iš diskotekų, naktinių klubų, televizijos šou laidų. Iš visų kampelių gundytojas kviečia imti „visas pasaulio karalystes“ ir už jas mokėti, atrodo, visai nedaug – tik pagarbinti jį, šėtoną.
Šėtonas garbinamas visuomet, kai ryžtamasi tenkinti savo troškimus nesiskaitant Dievo valia. Visi nusikaltėliai eina šiuo gundytojo siūlomu keliu. Kam dirbti, jeigu galima ką nors apgauti, pagrobti, o paskui nerūpestingai mėgautis gyvenimu.
Trečiasis laisvės keliu einančio žmogaus gundymas yra nemažiau aktualus už pirmuosius. Dievą tikintis žmogus lengvai patiki, kad už tikėjimą bei parodytą ištikimybę Dievas būtinai privaląs atsilyginti. Suprantama, labiausiai trokštamas atlygis būtų sotus ir saugus gyvenimas. Gundytojas įkalbinėjo Jėzų netgi pulti nuo šventyklos pasitikint, kad angelai neš jį ant rankų. Šitokio angelų „nešiojimo“ dažnas tikisi, todėl suglumsta pakliuvęs į bėdą, kai, pavyzdžiui, ištinka bankrotas, aplanko liga, miršta brangūs asmenys ar pan. „Jei Dievas yra, kodėl jis leidžia man kentėti?“ – klausia nelaimingas žmogus.
Ačiū, Viešpatie, už gundymo pamoką, kurią mums palikai Evangelijos puslapiuose. Ačiū už žodžius, kuriuos pasakei šėtonui, kad žmogui reikia ne vien duonos, bet ir Tavo žodžio, Tavo palaikančios rankos. Ji vienintelė gali saugiai vesti mus šio gyvenimo keliais.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Problema atsiranda tada, kai žmonės pernelyg nori to amžino gyvenimo, ir stengiasi ten greičiau įlįsti.. pvz apsikarstę bombomis turguje.. arba metantys savo šeimas, kad galėtų visiškai atsiduoti religinei bendruomenei..
Paprastai, kas tiki Dievą, tiki ir amžinąjį gyvenimą. O jei netiki, tai kokia prasmė dėl nelaimių kaltinti tą kurio nėra?
"Tik man atrodo, kad žuvusių skaičius daug reikštų diskutuojant apie žemės drebėjimams atsparius pastatus, bet Dievo (ne)buvimo klausimu nereiškia visiškai nieko". Visiskai su tuo sutinku. Dievui nusisvilpt lavonai. Kad tuo isitikint, uztenka ST paskaityt.
Seksai, nemanau kad tu sugriovei tuos dangoraižius. Aš irgi ne kokia unabomberė ir nesiruošiu užmušti 200 000 žmonių. Tik man atrodo, kad žuvusių skaičius daug reikštų diskutuojant apie žemės drebėjimams atsparius pastatus, bet Dievo (ne)buvimo klausimu nereiškia visiškai nieko.
Aha. Dar pridekit, kad as zydo-masonas, rengiu slapta samoksla pries tokius itakingus Lietuvoje katalikus. As taip pat susprogdinau dangoraizius Niujorke, del manes pjaunasi zydai su palestinieciais. O jei rimtai - neatrodo keista, kodel i to prancuzo paskaitas, kaip pats sakai, susirenka 'minios' protingu zmoniu? Ir kad tokie filosofai, diskutuodami su sviesiausiais kataliku atstovais, laimi diskusijas didziule balsu persvara? kad iki siol islike religines/religingos valstybes yra visiskos skyles, panasios i biblijos piesiama pragara? Kur dievo vardan kapojamos rankos ir galvos?
taip UFO, tas kaip ir aisku del p. sekso, tik va jis to nenori ivardint garsiai, nes... bijo... jei ne.. Dievo :), tai tu ar tokiu, kurie ji valdo arba tiesiog tu hedonistiniu ir ateistiniu zmoniu masiu, kad nebutu... unikalus, o toks kaip... visi, toks kuris renkasi lengvesni, bet... nelaimingesni kelia gyventi. Jei dabar to nesupranta, tai senatveje tikrai supras, jei... jos sulauks.
Įžūlėjantis ateizmas dabartiniame kultūrų susidūrime perima tikinčiųjų uolumą – aršūs netikintieji iš naujo stoja į mūšį dėl religijos vietos Europoje. Michelis Onfray, filosofijos garsenybė ir Prancūzijos karingojo ateizmo vyriausiasis kunigas. Apsirengęs visiškai juodai, dideliais žingsniais jis užkopia ant scenos ir nužvelgia nuolankią minią, atėjusią paklausyti vienos iš jo kas dvi savaites rengiamų dvi valandas trunkančių paskaitų. Šis paskaitų ciklas, pavadintas „hedonistinė filosofija“, transliuojamas ir per valstybinę radijo stotį. „Galėčiau įkurti religiją“, - sako filosofas. Jums neatrodo kad seksas yra "karingojo ateizmo" atstovas ir vykdo slaptą misiją kovodamas su religija? Pagal tai kiek laiko jis skiria komentarams religinėmis temomis, būdamas visišku ateistu, tikrai keistai atrodo, tai kada gi tu "seksai" dirbi, ar tau už komentarus atlyginimą moka?
"O koks, tiesą sakant, skirtumas 200 000 žmonių ar 20?" Taip ir toliau! Ziurek, dar ir Mozes morales lygi pasieksi!" Na taip, 20 žmonių tai visai nedaug. Dėl kilnaus tikslo tiek galima ir paaukoti. Tokia jau ta ateistų moralė.
Sluoksnai, bukim biedni, bet teisingi - tu katalikams esi eretikas (-: Kaip beje, ir tau jie.. o erezija yra gi blogis, ar ne taip?





















Broliai kapucinai





















Taip, sutinku. Nors dauguma paliekančių šeimą daro tai anaiptol ne dėl amžinojo gyvenimo.