Arkiv.S. Tamkevičius. Kristaus ir žmogaus gundymai
Svarbiausi gundymai – tai noras be darbo ir pastangų užsitikrinti sotų gyvenimą – kad akmenys pavirstų duona; tai noras turėti visa, ko geidžia širdis, – visas pasaulio karalystes.
Gavėnios pirmąjį sekmadienį skaitomas įspūdingas Evangelijos pasakojimas apie alkano Jėzaus gundymą. Šį pasakojimą kiekvienas tikintysis turėtų gerai apmąstyti, kad netaptų gundytojo auka. Toks apmąstymas ypač reikalingas mums, pradėjusiems eiti laisvės keliu, nes tai, kas nutiko Jėzui, atsitinka kiekvienam tuo keliu einančiam. Svarbiausi gundymai – tai noras be darbo ir pastangų užsitikrinti sotų gyvenimą – kad akmenys pavirstų duona; tai noras turėti visa, ko geidžia širdis, – visas pasaulio karalystes; tai noras, kad viskas kuo puikiausiai sektųsi, – tarsi Dievo angelai neštų ant rankų.
Mums didelį diskomfortą sukelia šalia gyvenantys žmonės, kuriems nieko nėra švento. Tačiau šalia mūsų dar yra antgamtinė tikrovė ir neatskiriama jos dalis – puolę angelai, Šventajame Rašte vadinami velniais, šėtonais, gundytojais. Laisva valia atsiskyrę nuo Dievo ir tapę Jo priešais, jie nekenčia visos Dievo kūrinijos, o ypač žmogaus, tad nuolat bando jį palenkti į pikta. Gundytojas ieško tinkamos progos, kai žmogus būna silpnas ir dėl to lengvai pažeidžiamas, ir bando įteigti mintį, jog neklausant Dievo lengviausia tapti laimingam.
Evangelijoje pagal Luką pasakojama, jog gundytojas pasirodė tada, kai Jėzus po keturiasdešimties dienų visiško pasninko buvo labai alkanas. Gundytojo taktika visuomet panaši: pasinaudoti proga, kai žmogus būna labai silpnas arba ko nors labai geidžia.
Kai prieš dvidešimt metų mums atsivėrė laisvo gyvenimo perspektyva, buvome visapusiškai alkani. Penkiasdešimt metų alkome laisvės ir svajojome gyventi panašiai kaip dauguma laisvojo pasaulio gyventojų; troškome sotaus, saugaus, visais atžvilgiais laimingo gyvenimo.
Šis mūsų alkis buvo proga gundytojui nuolat kišti mintį, kad laisvė turėtų akmenis paversti duona, kad ji tarsi fėja duotų visa, ko geidžia žmogaus širdis. Kiek anksčiau tas pats gundytojas marksizmo vadovėliuose buvo kalbėjęs, kad esant komunizmui dirbsime, kiek galėsime, o gausime, kiek panorėsime. Argi nebuvo anuomet tikinčių šiuo absurdišku gundytojo teiginiu? O dabar gundytojas įkalbinėja žmogų nepersistengti: jeigu gynėme valstybę, ji privalo viską mums duoti.
Gundytojas klastingai nutyli, kad išsikovota laisvė – tik galimybė aktyviai dalyvauti Dievo kūryboje, kurti laisvą ir klestinčią valstybę, kurioje visiems būtų gera gyventi. Gundytojas už savo pagarbinimą žadėjo Jėzui visas pasaulio karalystes. Iš tikrųjų jis meluoja, nes siūlo tai, ko neturi. Pasaulis nėra gundytojo nuosavybė, tačiau jis žino, kad žmogaus norai labai dideli ir jis gali patikėti nerealiausiais dalykais. Gundytojas ne tik Jėzui, bet ir kiekvienam žmogui žada labai daug, jeigu tik šis elgsis ne pagal Dievo valią, o kaip siūlo jis – Dievo priešas. Šis gundytojas šiandien įtikinėja jaunimą visai nepaisyti moralės normų ir imti iš gyvenimo viską, ko tik trokšta širdis. Nereikia skaistumo, nereikia šeimos, nereikia jokių įsipareigojimų – tik daug pinigų ir daug malonumų! Tokių minčių sklinda iš diskotekų, naktinių klubų, televizijos šou laidų. Iš visų kampelių gundytojas kviečia imti „visas pasaulio karalystes“ ir už jas mokėti, atrodo, visai nedaug – tik pagarbinti jį, šėtoną.
Šėtonas garbinamas visuomet, kai ryžtamasi tenkinti savo troškimus nesiskaitant Dievo valia. Visi nusikaltėliai eina šiuo gundytojo siūlomu keliu. Kam dirbti, jeigu galima ką nors apgauti, pagrobti, o paskui nerūpestingai mėgautis gyvenimu.
Trečiasis laisvės keliu einančio žmogaus gundymas yra nemažiau aktualus už pirmuosius. Dievą tikintis žmogus lengvai patiki, kad už tikėjimą bei parodytą ištikimybę Dievas būtinai privaląs atsilyginti. Suprantama, labiausiai trokštamas atlygis būtų sotus ir saugus gyvenimas. Gundytojas įkalbinėjo Jėzų netgi pulti nuo šventyklos pasitikint, kad angelai neš jį ant rankų. Šitokio angelų „nešiojimo“ dažnas tikisi, todėl suglumsta pakliuvęs į bėdą, kai, pavyzdžiui, ištinka bankrotas, aplanko liga, miršta brangūs asmenys ar pan. „Jei Dievas yra, kodėl jis leidžia man kentėti?“ – klausia nelaimingas žmogus.
Ačiū, Viešpatie, už gundymo pamoką, kurią mums palikai Evangelijos puslapiuose. Ačiū už žodžius, kuriuos pasakei šėtonui, kad žmogui reikia ne vien duonos, bet ir Tavo žodžio, Tavo palaikančios rankos. Ji vienintelė gali saugiai vesti mus šio gyvenimo keliais.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
čia gal kaip pažiūrėsi, jei jau suvoki kažką kaip balastą, tai taip. juk nedovanoji to balasto kitam, o laisvanoriškai atsisakai, išmeti. Bet prarandi ne tam, kad prarastum, bet kad kažką naujo atrastum. Kaip galimybę judėti į priekį. Gal patuštini save, kad galėtum įgyti ką vertinga?
Rom 5,3-5: 'Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.'
"Evangelijoje pagal Luką pasakojama, jog gundytojas pasirodė tada, kai Jėzus po keturiasdešimties dienų visiško pasninko buvo labai alkanas". Sugundyti dieva? zmones, kas jum?:) Yra 2 galimybes. 1) Velnias durnas, nezinojo, kad dievo sugundyti neimanoma, ir veltui gaiso laika del savo durnumo 2) Velnias nedurnas, ir zinojo, kad net ir dieva galima sugundyti, todel bande tai padaryti. Atsizvelgiant i tai, kad velnias laikomas gudrumo ir klastos simboliu, jo durnumo versija atpuola. Vadinasi jis zinojo, kad net dieva imanoma sugundyt. Dievas, kury galima 'sugundyt', atrodo nelabai dieviskai, ir nera joks visagalis. Isvada - Jezus nebuvo dievas. Einam toliau. "Kam dirbti, jeigu galima ką nors apgauti, pagrobti, o paskui nerūpestingai mėgautis gyvenimu". Na tai kad pats dievas sukure tokia sistema. Kai tam, kad isliktum, reikia ne paprastai apvogti kazka, bet ta kazka 'apvogti' nuo jo paties gyvybes. Ta krikscionys daro su kiaulem, avim, banginiais, zuvim.. Ta zverys daro su kitais zverim, o kai kurie zmones - su kitais zmonem.. Visais laikais.. per milijonus metu.. tai evoliucijos variklis, sukurtas dievo.. "Gundytojas ne tik Jėzui, bet ir kiekvienam žmogui žada labai daug, jeigu tik šis elgsis ne pagal Dievo valią, o kaip siūlo jis – Dievo priešas". Kad nelabai aisku, kas ta dievo valia.. musulmonai sako viena, krikscionys - kita.. biblijoj dievas moko mylet, bet moko ir skerst, dauzyt, apmetyt akmenimis, isniekint savo lytinius organus kaip priklausymo jam zenkla.. kas ta dievo valia? tevu ar sunum daugiau tiket? jei sunus buvo toks silpnas, kad net velnias prie jo kabinejosi, tai gal geriau tiket, ka sake zydams iskrypes TEVAS?
Man visada patiko si evangelijos vieta ir taip nesamoningai as dziaugiausi, kad ji yra. Ir tikrai, man svarbu, kad kiekvienas zmogus, Kristus taip pat kaip zmogus yra gundomas. Ir as jauciuosi gundoma taip pat. Ir ne visada atsilaikau. Man pazistama si vieta. Taigi, o arkivyskupo isskleidimas sios vieto siandienai dar labiau ja padaro sava. Ir as dziaugiuosi, kad Dievas yra taip arti, kad leidziasi gundomas ir nesileidzia sugundomas...
Tas vargšas ,,seksas"visiškas nesusipratėlis ar nesusipratėlė.Paimtų šventą raštą ir paskaitęs pamąstytų,tai gal nerašinėtų visiško niekalo.Ką Tu nabagėli,proto ubagėli,gali pakomentuoti,kai nežinai apie ką kalba eina?Ir,aplamai,ar bent susivoki,kad,,ką sėji,tą pjausi..."Ar gera darai ar bloga,kaip ir ką mąstai,ar gera ar bloga porini ar mintiji,viskas turi pradžią ir pabaigą.Viskas įvyksta,o vėliau patys stebimės ,,iš kur ta ar kita bėda man ar mano pačiam brangiausiajam."Tai va,vaikučiai,žiūrėkit,kad nereikėtų verkti ir dantimis griežti.Taip ir nesupratus,didžių Dievo darbų.
Tik drisk suabejot senoves zydu istorijom, ir busi apsauktas vargseliu, nabageliu, ar kitaip 'sumazybintas' (75% atveju).. o visokie Justukai is kanapiu dar ir negandom grasina.. oi.. oooii... vienas is naujausiu dievo darbu - 200 000 dead pamaldziame Haityje.. O as kol kas dar krutu.. paradoksas? aa,taip.. ir i sy klausima atsakyma turesit - dievas juk 'pasiima' geriausius.. sutraiskydamas juos po betono luitais.. o gal koks nors vienas haitietis labai nusinuodemiavo, kad dievas isskerde ir 200 000 jo tautieciu.. juk su Egipto kudikiais pasielge analogiskai, ar ne?
O koks, tiesą sakant, skirtumas 200 000 žmonių ar 20? Vienas žmogus miršta tik vieną kartą, ir tai neišvengiamai įvyksta, ankščiau ar vėliau. Ar gulint po betono luitu labai rūpi statistika? Jei dar iš vis galėtum ką nors galvoti, tai, turbūt, kur kas įdomesnis būtų pomirtinio gyvenimo klausimas.
Roma: "O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota" Apgauna. Ir dar kaip apgauna. Kiek mūsų vilčių sudūžta kiekvieną dieną? Beveik visos. Ne veltui sakoma: viltis- kvailių motina...























Broliai kapucinai





















'Ji vienintelė' - Tavo palaikančioji ranka - 'gali saugiai vesti mus šio gyvenimo keliais.'