(…) Panikovskis susigūžęs nubėgo į lauką ir grįžo, laikydamas rankoje šiltą kreivą agurką. Ostapas išplėšė jį Panikovskiui iš rankų sakydamas:

– Nedarykite kulto iš valgio.

Ir pats suvalgė agurką. (I. Ilfas, J. Petrovas „Aukso veršis“)

Remiantis tarptautinių žodžių žodynu, „kultas“ reiškia perdėtą ko nors garbinimą, idealizavimą. Taigi kyla klausimas, ar galima maistą sureikšminti per daug, o jei taip, tai kada peržengiama riba? Tai visada aktualu po švenčių, kai (kaip pastebėjo užsienyje gyvenantis dėdė) kas antrame lietuviškame spaudos leidinyje bei televizijos programoje mokoma nepersivalgyti ar imtis skubių pagalbos priemonių taip nutikus. Apžvelkime keletą situacijų, kai žmogus „gyvena tam, kad valgytų“, ir nors dažniausiai mitybos sureikšminimas turi ryškų neigiamą atspalvį, kartais maisto kultas gali būti laikomas net žmonijos pažangos varikliu.

Maisto snobai

Būtent taip internetiniame tinklapyje, pasivadinusiame kultūros snobų namais, apibūdinama viena iš žmonių grupių, maistui skirianti didžiulį dėmesį. Maisto snobas pristatomas kaip fanatiko, kliedinčio pamišėlio ir esteto derinys – asmuo, kuris net ir dirbdamas leidyboje ar teisinėje institucijoje avi virėjo klumpes ir yra įsigijęs 8000 dolerių vertės dujinę viryklę su 6 degikliais ir specialiu padėklu, skirtu kepti ant ugnies. Jis pats ruošia patiekalų sudedamąsias dalis, yra baigęs grybų auginimo kursus ir bendraudamas dažnai, lyg netyčia, užsimena apie savo garsiųjų namų gamybos Kalėdinius saldumynus. Be to, toks asmuo kasdien kepa kaimiškus raugintos tešlos kepaliukus iš pain au levain ruošinio, kurį naudoja nuo 1996 metų. Vienu žodžiu, snobas įdeda daugybę pastangų tam, kad skirtųsi nuo tavęs – įprasto maisto entuziasto.

Tinklalapyje pristatomas maisto snobizmas, JAV pastebėtas po Antrojo pasaulinio karo, kai kareiviai namo grįžo pametę galvas dėl prancūzų virtuvės, o prie jų prisidėjo ir išaugęs į Prancūziją vykstančių turistų skaičius. Susiformavo turtinga, prancūzų virtuvės sužavėta vidurinioji klasė, o drauge su ja išpopuliarėjo ir tokie laisvalaikio leidimo būdai, kaip prabangus gaminimas ar ėjimas į restoranus. 1960 metais išleista Julia Child knyga įtikino amerikiečius, kad turint 36 laisvo laiko valandas namuose yra įmanoma paruošti Mousseline de pois-son, Blanche Neige, žuvies putėsius, papuoštus austrėmis ir padengtus drebučiais iš tirštos grietinėlės, žuvies sultinio ir peletrūno. Tuo metu išaugo ir virtuvinės įrangos prekybos imperija. Dėl to amerikiečiai galėjo įsigyti tokių dalykėlių, kuriuos anksčiau reikėdavo vežtis iš užsienio (pavyzdžiui, specialių konditerijos skardų), o „New York Times“ pasirodė pirmieji restoranų reitingai ir apžvalgos. Trumpai: sveikai mąstantiems žmonėms visus šiuos pokyčius traktuojant kaip gerą pramogą, susiformavo nauja visuomenės grupė, besivaržanti tarpusavyje, kas iš jų „snobiškiausias“.

Snobų plėtra

1970–1980 metais maisto snobų akiratis išsiplėtė už Prancūzijos ribų, apimdamas kitų šalių bei visuomenės grupių virtuves. Iš kitos pusės, kulinarinė laikraščių skiltis tapo prieinama didžiajai visuomenės daliai ir smarkiai išsiplėtė. 1993-iaisiais, atsradus vien maistui skirtam televizijos kanalui bei šimtais išaugus garsių virėjų skaičiui, snobų pranašumui iškilo grėsmė. Informacija, kurią anksčiau žinojo tik jie vieni, daugeliui tapo savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto, tikras snobas visada ras, kaip išsiskirti: nusipirkdamas restoranui skirtą šaldytuvą, įsirengdamas rūsį sūriui brandinti, ar, daugeliui namuose jau išmokus gaminti makaronus, įvaldydamas prancūziškų ragelių kepimo techniką.

Tada pastebima visiškai nauja maisto snobų grupė, besidominti sąžininga prekyba, ūkininkų produkcija bei ekologine pusiausvyra. Norintiesiems nenusileisti ar sugebėti su maisto snobais palaikyti pokalbį, yra siūlomas specialus maisto snobo žodynas. Pavartę šią knygą galėsite lengvai atskirti tokius dalykus kaip romesco (iš Katalonijos kilęs padažas) nuo romanesco (brokoliai, panašūs į koralus).

Maisto sureikšminimas kaip liga

Kenčiantieji nuo įvairių valgymo susirgimų taip pat vienaip ar kitaip sureikšmina maistą. Tačiau didžiausią kultą iš jo daro vadinamieji ortorek-sikai. Atrodytų, tikslas maitintis tik sveikai (pavyzdžiui, rinktis vien natūralius, vietinės kilmės ir tinkamai paruoštus produktus) turėtų būti giriamas ir skatinamas, tačiau per didelis dėmesys maistui gali būti pripažintas ortoreksijos ligos požymiu. Šį terminą amerikietis medikas Stephen Bratman sudarė iš dviejų graikų kalbos žodžių orthos - „teisingas“, ir orexis - „apetitas“.

Vadovaudamas organiniam ūkiui Stephen galėjo rinktis vien tik šviežius ir kokybiškus produktus. Siekdamas maitintis kuo sveikiau, jis liovėsi valgyti daržoves, išrautas ar nuskintas ilgiau nei 15 minučių, kiekvieną kąsnį kramtydavo 50 kartų, visada valgydavo ramioje aplinkoje ir tik tol, kol užpildydavo pusę skrandžio tūrio. Po metų tokio režimo Stephen jautėsi sveikas ir stiprus bei, įtikėjęs savo elgesio teisingumu, ėmėsi skatinti draugus ir šeimos narius „atsiversti“. Vis dėlto, po kurio laiko tokio gyvenimo „poetiškumas“ ėmė blėsti, nes pasirinktas mitybos būdas mediką atskyrė nuo daugelio socialinių susiėjimų, kurių metu būdavo ragaujami ne tokie „teisingi“ patiekalai. Be to, jis jau nesugebėdavo palaikyti pokalbio, negalvodamas apie valgį - tai tapo problema. Net ir supratęs režimo trūkumus, nemąstė apie kitokį gyvenimo būdą, o maistas jam buvo tapęs vienintele ir pagrindine būties prasme. Išgyti pastūmėjo vieno iš Stephen autoritetų, ilgamečio vegano atradimas, kad užuot valgius ūglius vienam, žymiai geriau su draugu pasidalinti picą.

Likusį straipsnio dalį skaitykite www.ozonas.lt