Gyvos lėlės, arba Naujasis seksizmo sugrįžimas
![]() |
Natasha Walter yra viena žymiausių Didžiosios Britanijos nūdienos kultūros komentatorių, besidominti vyrų ir moterų santykiais. 2010 metų vasario mėnesį pasirodė naujoji jos knyga „Gyvos lėlės“ apie naująją seksizmo bangą Europoje.
Stereotipiniame įsitikinime, kad feministės yra piktos ir nemalonios moterys, tarsi plėšrios harpijos, yra teisybės grūdo. Daugelis radikalių politinių ginčų apie vyrų ir moterų santykius prasideda būtent nuo pykčio. Tačiau Natashos Walter – vienos žymiausių Didžiosios Britanijos kultūros komentatorių, nuostata yra kitokia. Jos argumentai – pagrįsti ir sąžiningi; kalbėjimas – ramus ir pasvertas. Kaip kad ir naujoje vasario mėnesį pasirodžiusioje knygoje: „Gyvos lėlės: seksizmo sugrįžimas“ (angl. „Living Dolls: The Return of Sexism“).
„Jei kas nors dar abejoja, jog jaunas moteris reikia ginti nuo toksiškos, hiperseksualizuotos, objektyvuojančios aplinkos, turėtų atsiversti „Gyvąsias lėlės“, – sako Australijos rašytoja Maggie Hamilton, apibūdindama N. Walter knygą. Joje autorė parodo, jog, nepaisant išaugusių galimybių, daugelio jaunų merginų ambicijos šiandien taip ir neperžengia kultūros, kurioje vieninteliu moters keliu į sėkmę laikoma seksualiai gundoma išvaizda ir elgesys, ribų. Kartu visuomenė yra įtikinėjama, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų kyla iš įgimtų biologinių skirtumų tarp lyčių, o ne socialinių veiksnių.
Britų dienraščio The Guardian žurnalistės paklausta, kas paskatino ją parašyti knygą, N. Walter atsakė, jog paskutinis akstinas imtis knygos buvo vienos septyniolikmetės merginos laiškas, parašytas po to, kai viename laikraštyje ji brūkštelėjo pamfletą apie vadinamuosius vyrų žurnalus. Mergina laiške rašė apie keblią padėtį, kurioje yra atsidūrusi: ją privertė susimąstyti jos draugų ir draugių elgesys, kurie kartkartėmis, tarsi tai būtų visai kasdieniškas dalykas, ėmė visi kartu žiūrėti pornografinius filmus. „Tai, ką jūs parašėte, sugrąžino man norą ir pasiryžimą į visa tai neįsitraukti... Nudžiungi, kad yra panašiai mąstančių žmonių; tada nesijauti davatka ar keistuolė“,– rašė mergina.
„Davatka“, – šis laiške pavartotas žodis N. Walter pasirodė kertinis. Dienraščiui The Guardian ji sakė pastebinti, kad šiandien jaunos moterys ypač bijo aplinkinių būti palaikytos „davatkomis“. Dėl ypač stipraus socialinio spaudimo atrodyti ir elgtis seksualiai šiandien kaip niekad anksčiau joms tapo itin sunku išvengti „dirbtinių nagų, dirbtinio įdegio ir, galų gale, dirbtinių krūtų kultūros“. Pasirinkus alternatyvą, iš aplinkinių galima tikėtis rimtų socialinių sankcijų.
Rašydama knygą ji kalbino daug įvairiausių žmonių: nuo prostitučių ir striptizo šokėjų iki vyrų, priklausančių nuo pornografijos. N. Walter The Guardian teigė, jog nors dauguma merginų sakė, esą „kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo kelią“, buvo akivaizdu, kad joms nemalonu neigiamai atsiliepti apie dalykus, kurie jų draugų buvo laikomi „davatkiškais“. Kad ir kalbant apie tą patį kolektyvinį pornografinių filmų žiūrėjimą ar seksualinio turinio fotografijas, vėliau paviešinamas įvairiuose portaluose.
N. Walter prisimena, kad devintajame dešimtmetyje, kai ji mokėsi universitete, atmosfera buvo kitokia. Tada galėjai drąsiai sakyti, ką galvoji, ir per daug nesibaiminti, jog būsi aplinkinių pasmerktas. Priešingai, galėjai laisvai rinktis ideologinį „sparną“. Iš pirmo žvilgsnio šiandien yra panašiai: „Viskas gerai, mes galime apsispręsti priimti seksistines nuostatas arba ne“, – sakė N. Walter daugelis merginų, tačiau, patyrinėjus atidžiau, paaiškėdavo, jog reikalai kur kas keblesni.
N. Walter teigia maniusi, kad senamadis seksizmas, vykdant protingą socialinė politiką (tam būta pagrindo) ir sudarant lygias galimybes abiem lytims, pamažu nunyks. Tokią nuostatą galima justi jos pirmoje knygoje „Naujasis feminizmas“ (1998). Šiandien ji išdrįso prisipažinti klydusi. Plintantys seksistiniai vaizdai ir elgesio modeliai paskatino ją atkreipti dėmesį į populiariąją kultūrą, pro kurią, tarsi „galines duris“ nejučia įsibrovė naujas ir kartu visad toks pat seksizmas.
![]() |
„Gyvosiose lėlėse“ N. Walter taip pat atkreipia dėmesį į pastaruoju metu išpopuliarėjusias studijas, kuriose kalbama apie biologinį determinizmą, kuris esą labiau nei kultūra nulemiąs vyrų ir moterų „charakterius“. Esą vaikai yra biologiškai užprogramuoti siekti tam tikrų socialinių stereotipų: berniukams natūraliai patinka mėlyna spalva, mašinos, ginklai ir jėgos žaidimai; mergaitėms – rožinė spalva, vaikiški vežimėliai ir lėlės.
N. Walter prisimena, kaip gimus dukteriai ji susidūrė su „rožiniu tvanu“: „Kai lankydamasi draugų namuose įžengdavau į berniuko kambarį, sienos būdavo nudažytos mėlyna spalva, o kambarys pilnas laivų, mašinų ir žaislų, vaizduojančių stiprius vyrukus. Paklaususi tėvų, netgi visai liberalių, kodėl kambaryje tiek daug mėlio (arba, atitinkamai, rožinės spalvos), sulaukdavau nustebimo: „Juk berniukai ir mergaitės yra skirtingi, – sakydavo jie. – Jai PATINKA rožinė spalva“...
Kitą kartą ji girdėjo tėvus taip sakant: „Na, jis norėtų lankyti baletą, tačiau tokiu atveju jis būtų vienintelis berniukas klasėje, taigi akivaizdu, kad jis negali ten eiti.“ Be jokių abejonių, tėvai nesuprato, jog atmesdami viena ir „siūlydami“ kita jie nesąmoningai konstravo vaiko lyties tapatybę (socialiniai mokslininkai socialiai formuojamą tapatybę vadina gender, priešindami ją vadinamajai biologinei lyčiai – sex), parodydami jam, kas laikytina vyriškumu, o kas ne.
Daugeliui kitų feminisčių rašytojų kultūriniai stereotipai, susiję su vyrais ir moterimis, sukelia pyktį. Tai neturėtų stebinti, nes daugelis šių moterų, vienaip ar kitaip, nuo šių stereotipų nukentėjo. N. Walter prisipažino, kad tokių knygų nerašo, nes „neturėjo panašios patirties“. „Nenoriu apsimetinėti, – sakė ji The Guardian. – Mane erzina, kai patogiai gyvenanti, vidurinei klasei priklausanti moteris stengiasi užsimesti ant savo pečių visą pasaulio skausmą.“
Užuot tai dariusi, N. Walter stengiasi, kaip ji pati sako, „suformuluoti tinkamą argumentą ir jį apmąstyti“. Apmąstyti taip, kad jį suprastų ir seksualinio smurto auka, ir jauna striptizo šokėja. Tikėtina, kad būtent pykčio nebuvimas daro jos knygas tokias patrauklias skaityti. Kaip, beje, ir rašymo motyvas. N. Walter sako, kad ji rašanti iš socialinio įsipareigojimo, „iš solidarumo“. Argi gali būti geresnis motyvas refleksijai nei šis?
Pagal The Guardian pasirodžiusį Kiros Cochrane straipsnį parengė Zigmas Vitkus
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
...Nes jos yra labiau suprantamos (nulemtumas vs. procesas) ir tarsi paaiškina įvairius socialinius reiškinius kietai ir „iki galo“.
>jj
Taip gali. Populiariu galima laikyti tada, kai hipotezės turi daug šalininkų. Nes net ir fundamentalių tiesų negalime laikyti besąlygiškai teisingomis. Šiuo atveju biologinio determinizmo idėjos yra priimtinos didesnei žmonių grupei negu socialinio.
"atkreipia dėmesį į pastaruoju metu išpopuliarėjusias studijas, kuriose kalbama apie biologinį determinizmą" - tai mokslas, visgi, gali buti populiarus ir nepopuliarus? cia kaip su tais roziniais kaspineliais? ajajai, kazkaip negerai gaunasi...






































Na, dar viens šablonas - "piktos feministės".
Todėl, kad moteriai juk pykti negražu, ji tegu renkasi būti verkianti nuskriausta gėlelė... iki koks princas pasigailės ir paguos...
O vyrui pyktis - labai prie veido, jam negražu verkti! :D