„Mažoji studija“. Sensacija dėl šventumo: Knyga apie Joną Paulių II nesulaukė Vatikano dėmesio
Sausio mėnesio pradžioje Romoje buvo pristatyta knyga „Kodėl jis yra šventasis: tikrasis Jonas Paulius II pagal jo beatifikacijos bylos portulatorių“. Leidinio autorius – popiežiaus beatifikacijos bylos postulatorius mons. Slawomiras Oderis. Didelio atgarsio žiniasklaidoje sulaukusi knyga, liko nepastebėta Vatikane. Kodėl?
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
O kad save rimbeliu skalbdavo, kad net visas dvaras skambedavo, tai cia nieko? Tai normalu sventajam, ar kaip? Dievas pajuntamas per saves zalojima? Wow.. cia jau psichiatrines kategorijos prasideda, kompetencija mano cia baigiasi..
Valio!!!!!!! sekso kompetencija baigėsi. Sudėjo ginklus nabagas......na nepaaiškinsi gi aklam - kokios spalvos dangus ar rožės žiedas......
seksui o pats, kad neuzmigtum, ar negeri pvz. kavos? taip ir su dvasiniu miegu - kas zino, galbut tai budas atbaidyti fizines pagundas ar netinkamas mintis - kiekvieno musu palydovus. Juk popiezius - irgi zmogus.
tai gal ir pats sau karts nuo karto užsišnioji per kuprą, kai kaimynės šlaunį pamatai? ką į tai sako namiškiai?
na gal nemazai daliai Vakaru visuomenes, jai taip perkeltine prasme kalbant, reiktu sauve pavanoti gerai...
Būtu naudinga paaiškinti, kad plakimasis su specialiu diržu (vadinamu „disciplina“), per ilgus amžius ir iki II Vatikano Susirinkimo, buvo bendras apsimarinimo paprotys beveik visose vienuolijose, net ir pas Pranciškonus. Saikingai ir išmintingai praktikuojamas, jis neturėjo nieko bendro su mazochizmu. Plakimasis beveik niekada nesukeldavo nei mažiausio kraujavimo, nepalikdavo jokių žymių ant odos. Fizinis pojūtis gal ne daug kuo skyrėsi nuo to, ką žmonės gali patirti pirtyje, kuomet jie yra išvanojami vantomis. Tačiau vienuoliai plakdavosi neieškodami nei malonumų nei skausmų, bet vien tik maldos dvasioje, kalbėdami 50(51) Psalmę, prisimindami Viešpaties Jėzus kančią, ir maldavimu ir užtarimu susijungdami su Kristumi. Be jokios abejonės, taip reikėtų suprasti ir Jono Pauliaus II apsimarinimo pratybas.
"Tačiau vienuoliai plakdavosi neieškodami nei malonumų nei skausmų, bet vien tik maldos dvasioje, kalbėdami 50(51) Psalmę, prisimindami Viešpaties Jėzus kančią". O tai žiūrėk.. yra rimbas. Rimbo paskirtis - kad skaudėtų, bent šiek tiek. Ar aš durnas, nesuprantu? Tada yra tikslas - prisiminti Jėzuso kančią. Taigi, prisiminti ne jo orgazmus, o kentėjimą. Išeina: jei plakiesi save su rimbu, ir nori tokiu būdu prisiminti kieno nors kančią, kas tau rezultate teikia palaimą - nu gi tai yra sadomazochizmo apibrėžimas :))) Tik "biški" apsiplakdavo, ne iki kraujo? :) Ką tai keičia?:) Be to, dėl to 'biški' dar labai neaišku - kažkuris straipsnis Bernardinuose rašė, kad visas dvaras net skambėdavo nuo JPII aimanų ir bizūno čiaukšėjimo. Matyt, jis labai rimtai į tai žiūrėjo..
seksui. visu pirma, pries pateikiant tokia kategoriska nuomone, galetum bendt pasidometi placiau. Visu pirma, panasus ritualai (jei taip gali pavadinti) nuo seno vyrauja tiek musu, tiek ir kitose religijose. Pavyzdziui, viduramziais buvo flagelantu judejimas (jo apraisku isliko iki siol kai kuriose salyse, pvz. Filipinuose), musulmonai turi netgi atskira svente (berods Asura vadinasi) tokiems ritualams, induistai taip pat. Panasi ir tokiu ritualu prasme - musulmonai juos atlieka kiek zinau prisimindami ir pagerbdami del ju tikejimo atsakos zuvusius (galbut ir savo nuodemems atpirkti), katalikai irgi panasiai, induistai is dalies taip pat. Todel nereikia istraukti kazko is konteksto ir interpretuoti savaip, nesuvokiant tikrosios reiksmes
Broliai kapucinai
Nekantriai laukiam Jono Pauliaus II beatifikacijos ir kanonizacijos. Jo asmeninės apsimarinimo praktikos - tai iš tiesų labai privatus ir ne visiems šiuolaikiniams žmonėms suprantamas jo ryšys su Dievu. Koks begaliniai gilus jo tikėjimas, meilė ir auka. Žavimės juo dar daugiau.